Sulaukusi dešimties, išgirdau naują žodį: “elzbietė”. Kur kas labiau apsišvietusi bendraklasė paaiškino, kad taip vadinamos moterys, mylinčios kitas moteris. “O kodėl jos vadinamos elzbietėmis?” — išpūtusi savo žaliąsias paklausiau mamos. Mintyse jau buvau susikūrusi legendą, kad tai kažkaip susiję su egzotiškai skambančiu vardu Elzbieta.
Iš pradžių mama, aišku, nė nesuprato, ko klausiu. O kai pagaliau suvokė, raustelėjo ir atkirto nežinanti, apie ką aš čia kalbu, nes jokių elzbiečių nėra. Ji buvo teisi: elzbiečių tikrai nėra.
Nuo 12-os klausimų kilo vis daugiau. Neapsikentusi mama įbruko man romaną “Erškėčių paukščiai”. Tą knygą (tiksliau, tik tam tikrus jos puslapius) tuo metu slapta skaitė visa mūsų klasė. O man kaip nuskilo! Jokio slapstymosi — drąsiai nagri-nėjau ją mamos akivaizdoje. Net ir tuos puslapius. Dar po metų ji iškilmingai įteikė man Janio Zalyčio “Meilės vardu” — kultinę to meto knygą, seksualiai apšvietusią ne vieną kartą.
Man ją skaitant didžiausią įspūdį paliko ne kokios nors ten pozos ar varpos funkcijų aprašai, o istorija apie vaikiną, seksualiai išnaudojusį kalakutą, — niekaip nesupratau, dėl ko jis tą vargšą padarą... Ir kaip? Tačiau mamos klausti nebedrįsau. Jau supratau, kad jai kur kas paprasčiau apie seksą nekalbėti — tiesiog pateikti man tinkamos literatūros, mat atsakymai į tokius klausimus turį būti ne diletantiški, o profesionalūs. Taigi sparčiai šiuro knygutės, mano sklaidomos.
Būdama penkiolikos su mama nuvažiavau prie jūros. Nuėjome į poilsio namų klubą pasižiūrėti filmo. Tokiu gražiu pavadinimu: “Emanuelė”. Širdį gniaužianti meilės drama — žadėjo skelbimas. Tai, ką išvydau ekrane, iš tikrųjų sukėlė audrą. Tooookią audrą mano pasąmonėje! Pasirodo, tai galima daryti ir ne su vienu — su keliais iš karto, ir net lėktuve, ir net...
Galiu tik įsivaizduoti, ką tuo metu jautė raudona kaip burokas mama. Bet kažkodėl neištempė manęs iš tos peržiūros, po jos nepuolė kumščiais klubo darbuotojų. Matyt, nusprendė, kad iš savo bendraamžių dar ne tiek girdėjau, todėl geriau jau kartą pamatyti, nei...
Šiandien aš pati mama. Ir mano devynerių metų vaikas jau žino, kas yra seksas, gėjai, lesbietės ir kam naudojami prezervatyvai. Garantuoju: biologijos pamokos apie apdulkinimą ir kuokeles jam nekels tokio isteriško juoko kaip mums prieš dvidešimt metų. Ne, knygų jam nebruku — apie seksą mes kalbamės. Kodėl? Nes laikausi tos pačios nuostatos kaip kadaise mano mama — geriau jau tegul sužino iš patikimo šaltinio, o ne iš bendraamžių. Taip, šiuolaikiniai devynmečiai apie tai jau kalba!
Tėvų barjerai
Žinau, esama ir kitokių tėvų. Tokių, kurie su vaikais apie seksą nesikalba ne tik šiems bręstant, bet ir sulaukus pensinio amžiaus.
Mokykloje turėjau draugę, vardu Renata. Ji nuo keturiolikos išgyveno, kad yra kažkokia ne tokia, — mat bendraamžės aptarinėjo savo ciklų ypatumus, o jai mėnesinės vis neprasidėjo. Sulaukė ji tos šventės būdama beveik septyniolikos, — deja, jos mama visus tuos laukimo metus taip atkakliai ir apsimetinėjo, kad nieko ypatinga nevyksta, viskas gerai.
Kai netrukus pirmosios drąsuolės pradėjo dalytis ne tik ciklų ypatumais, Renata vėl karpė ausimis, mat nieko panašaus nebuvo girdėjusi. Šįkart jau išdrįso pati klausti mamos — sprendžiant iš dar labiau padidėjusių akių ir dar stipresnio susidomėjimo svetimomis istorijomis, liko nieko nepešusi. Situacija nepasikeitė, net kai jau visos buvome aštuoniolikos. Pamenu, raitėmės iš juoko vienai bendraklasei pasakojant, kaip teko skubiai skalbti paklodę tėvams netikėtai grįžus iš kelionės, o Renata tik akimis klapsėjo: kodėl būtina skalbti paklodę per anksti pasirodžius tėvams?
Galiu garantuoti: kai kuriuos tėvus ištiktų šokas sužinojus, kad jau suaugę ir susituokę ar tiesiog mylimą žmogų radę jų vaikai ne tik atlieka santuokinę pareigą, bet ir aistringai bučiuojasi, dievina oralinį seksą ar net žaidžia sado-mazo (jei ne dar pikantiškesnius žaidimus).
Ištekėjusios bičiulės Dianos tėtis, pamatęs ant jos kaklo bučinio paliktą kraujosruvą, rimtai susirūpino: “Mieloji, o tu tikrinaisi dėl psoriazės?” Kai išraudusi Diana paaiškino, jog tokių žymių lieka ne dėl psoriazės, o iš karštos meilės, raudonuoti teko susirūpinusiam tėčiui.
Pamokslo, kad tokios kraujosruvos — ne tik negražu, bet ir vulgaru, ištekėjusiai dukteriai jis skaityti nedrįso. Apsiribojo replikomis apie šiuolaikinio jaunimo kultūrą ir baigė stereotipine fraze: “O mūsų laikais...” Taip — o jų laikais tai jau tikrai gandrai vaikus nešė! Nuo tol Diana pamėgo golfus aukštais kaklais, bet vis dėlto rado drąsos paaiškinti tėčiui, jog šiais visuotinės laisvės laikais net solidūs, respektabilūs vyrai įsisiurbia savo solidžioms, respektabilioms žmonoms į kaklus. Ir ne tik juos.
Vaikų skrupulai
Neseniai užsukau pas draugę. Kol smagiai aptarinėjome naujienas, jos mama vartė mano atneštą žurnalą. “O kas tas kunilingas?” — suraukusi kaktą paklausė. Nesusitvardžiau — prunkštelėjau.
Draugę ištiko stabas: ji nė nesugebėjo numykti “mmm... tai...” Mama įsispitrijo į mus: “Ir ko tylite? Stela, juk tu šiam žurnalui rašai, vadinasi, tikrai žinai”. Be abejo, žinau. Ir net žinau, kaip tai paaiškinčiau savo sūnui. Bet šešiasdešimties sulaukusiai draugės mamai? Neturiu tokio pedagoginio talento!
“Vadinasi, neįdėmiai skaitėte”, — sukausi iš padėties kaip galėjau.
“Ne, bet aš jau girdėjau šitą pavadinimą, — draugės mama aiškiai neketino pasiduoti, mūsų tyla tik dar labiau kurstė jos smalsumą. — Jis man toks pažįstamas... Linai, kas yra kunilingas? Šitos panelės man nesako.”
Ką tik pro duris įžengęs draugės vyras suakmenėjo. Suprantama, ir ką gi atsakyti į tokį uošvės klausimą? Skubiai susirinkau mantą ir nėriau pro duris, nes jaučiau: tuoj imsiu nepaliaujamai kvatoti. Atsibučiuodama su drauge tarpduryje dar spėjau išgirsti iš kambario atsklidusį jos mamos zirzimą: “Linai, na jei negali paaiškinti, tai bent parodyk, kas tai yra...”
Mudvi su mama, laimė, pagaliau išmokome apie intymius dalykus kalbėtis be gėdos. Bet vis dar būna, kad nežinau, ką jai atsakyti. Štai universiteto laikais labai artimai susidraugavau su vienu simpatingu gėjumi. Kadangi jis beveik neišlįsdavo iš mūsų buto, mama greitai sumojo, jog Audrius taiko man į vaikinus.
Kai paaiškinau, kad jam niekada nebūsiu kas nors daugiau nei tik draugė, ji iš pradžių nustebo, o paskui susidomėjusi paklausė: “O ar jis tas, kuris vyras, ar tas, kuris moteris?” Deja, šį kartą jos smalsumo patenkinti negalėjau — kad ir kokia būčiau šiuolaikiška, seksualiniais klausimais nesusikausčiusi, tiesiai to klausti Audriaus pasirodė per įžūlu.
Taigi tėvų būna visokių: vieni laiko save ir taip ganėtinai išprususiais sekso srityje, antri mano, kad tobulumui ribų nėra, todėl ima ir užduoda kokį iš koto verčiantį klausimą, trečių niekas neįtikins, jog seksas iki vestuvių ir masturbacija anaiptol nereiškia visiškos moralinės degradacijos. Ir nieko čia nepadarysi. Jei neišeina kalbėtis atvirai, teks apsimesti, kad tebetiki pasakomis apie gandrus ir kopūstus.
