Specialios paruošiamosios klasės išmoko vaikus pagrindinių dalykų: skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Kai kurie pirmokėliai rekomenduotino perskaityti knygų sąrašo neturi. Tačiau vyresniųjų pradinukų mokytojos pateikia knygų sąrašus ir reikalauja atsiskaityti už perskaitytas knygas.
Pavyzdžiui, vienoje klasėje specialiame stende pakabinama nupiešta žuvis su bespalviais žvyneliais. Kiek knygų perskaitai, tiek žvynelių gali nuspalvinti. Daugiausiai perskaitę gauna prizą. Paskatinamuoju dalyku domėtis pasaulinio garso autorių pasakomis skatina teigiami pažymiai. „Mažiau septyneto nebūna“, - sakė vienos mokyklos mokytoja. Tačiau pakalbėjus su vaikais paaiškėja, kad jų klasėse už perskaitytas knygas gali ir penketą namo parsinešti dėl per mažai perskaitytų knygų.
Kitos klasėse vaikai perskaitytas pasakas iliustruoja specialiame skaitymo sąsiuvinuke, kartu aprašo ir skaitinių turinį.
Ieško ploniausių
Tiems, kuriems skaitymas nėra pats mėgstamiausias dalykas, bibliotekoje lankosi tik todėl, kad pažymių knygelėje neįsiropštų dvejetukas. Dažnai mokytojos nurodo vaikams, kiek puslapių perskaityti. Todėl atėję pasiimti kūrinio, vaikai pageidauja pačios ploniausios, su pačiomis didžiausiomis raidėmis. „O jei knygoje nėra paveiksliukų, aš jos net nevartau“, - sakė pirmokė Beatričė. Metais vyresniam Tomui paveiksliukai nesvarbūs, svarbu skaityti.
Kuo knyga naujesnė, tuo ji vaikams įdomesnė. Tik bibliotekos darbuotojai apgailestauja, kad visgi knygų saugoti vaikai dar neišmoko. Neretai jie atneša suplyšusias, pripieštas knygeles.
Bibliotekininkių rekomendacijų, ką skaityti, vaikai nelabai klauso. „Tačiau, jei pataria draugas, jie būtinai pasiims tai, ką rekomendavo bendraamžis“, - pasakojo vaikų bibliotekos „Pelėdžiukas“ bibliotekininkė Rasa Girčienė.
Ateina su mama
Paprastai knygų lentynos aukštesnės ne tik už vaikus, bet ir už pačias bibliotekininkes. Norėdamas pasiekti vieną ar kitą kūrinį, vaikas turėtų pasilipti ant specialios kėdutės. Tačiau kam vargintis? Tie, kuriems skaitymas tik našta, niekur nelips ir nieko neieškos. Viskas turi būti po ranka. Su ypač skaitymo vengiančiais vaikučiais mamos į biblioteką ateina kartu. Kartu jie ir pasakas išsirenka.
Populiariausios nuotykių knygelės, komiksai. Ten mažai teksto, o piešinėlių daug. Penktų – devintų klasių mergaitės skaito knygų seriją apie paauglių meilę „Šaunios knygos – šaunioms mergaitėms“, nors tai rekomenduotina pradinių klasių vaikams.
Su tais, kurie skaito, vargo nėra. Nors pasiima po aštuonias knygas (esą daugiau bibliotekininkės neleidžia), o praėjus dviem savaitėms jas grąžina jau perskaitę. Į „Pelėdžiuko“ biblioteką vaikai ateina beveik kiekvieną dieną, kur skaito žurnalus, enciklopedijas ir tas knygeles, kurių pasiimti į namus negalima.
Nori būti rašytoja
Monika, penktokė:
„Dažniausiai skaitau žurnalus, kur rašoma apie madas ir įžymybes. Knygose skaitau pasakas ir kartais enciklopedijas apie gamtą, šunis, kad žinočiau, kaip jį prižiūrėti. Labai norėčiau turėti gyvūną namie.
Be galo patinka „Raudonkepuraitė“, o pasaką „Pelenė“ pamėgau dar vaikystėje. Labiausiai man įsiminė „Karalaitė ant žirnio“. Ji buvo tokia opi, kad po tiek patalų pajuto žirnį. Kai buvau 8-9 metų, svajodavau esanti karalaitė. Mano sesė dabar irgi svajoja: ruošia drabužėlius Barbei. Bet aš niekada nesiuvau lėlėms rūbų, man neišeina. Aš save matydavau su ilga rožinės spalvos pūsta suknele, kuri būtinai yra su kaspinais. Suknią puošia pūstos rankovės su permatomomis pirštinėmis ant rankų. Ant galvos – karūna su brangakmeniais. Įsivaizduodavau, kad esu blondinė – daugiausiai taip atrodo barbės. Apie princą nepagalvojau. Svajonėse aš įsakinėjau ir gavau viską, ko noriu: traškučių, bilietą į žymių dainininkų koncertą. Man labai patiko „BAvarija“, Žilvino Žvagulio dainos. Dabar galvoju, kad užaugusi norėčiau būti rašytoja – kurti vaikams pasakas. Jau dabar esu sukūrusi dvi didžiules pasakas, bet dar neišleidau. Svajoju išleisti savo knygą. Skaičiau savo horoskopą – sakė, kad šiais metais man lemta išgarsėti. Savo vaikams taip pat duosiu skaityti knygų. Šiaip ar taip iš jų galima ir mokytis. Sužinome, kad gėris nugali blogį, kad reikia būti draugiškam, knygos moko dorybių ir kad ne pinigai svarbiausia.“
Kad tik būtų ką skaityti
Naubartas, antrokas:
„Aš mėgstu storas knygas, kur daug nuotykių. Mano gyvenime taip pat daug nuotykių, bet iš šiandienos neprisimenu nuotykio. Aš pats pasirenku, kokias knygas man reikia skaityti. Labai patinka „Kaulų krantas“, „Robinzonas Kruzas“, didžiųjų klasikų kūriniai. Labiau mėgstu knygutes su paveiksliukais. Dar skaitau ir žurnalus. Mėgstamiausias - „Flintas“. Ten yra skyrelis apie automobilius, sportą. Neseniai kartu su žurnalu gavau ir spalvotus akinius. Tačiau tai man nesvarbu, kad tik skaityti būtų ką. Įdomiausios istorijas knygose yra tos, kur herojai keliauja į negyvenamą lobių salą. Plaukdami jie atsitrenkia į uolą ir tada kelionė vyksta valtimi. Būna pasakose ir piratų. Aš labai norėčiau kartu su jais pakeliauti. Surasčiau lobių skrynią ir pusę aukso padovanočiau vaikų namams. Jei tik galėčiau, nuneščiau jiems drabužių, žaislų. Be skaitymo, man dar labai patinka žaisti kompiuteriu, piešti.
Labai geram draugui padovanočiau brangią knygą. Mokykloje man labai patinka matematikos pamoka ir klasės valandėlė. Mane pagiria, kad labai daug skaitau. Užaugęs norėčiau būti mokslininkas, tas, kuris atranda įvairiausius vaistus nuo visokių virusų. Nuo pat darželio apie tai svajoju. Mano tėtis daugiausiai skaito laikraščius, o mama kažką apie mikroekonomiką. Aš ten nieko nesuprantu. Ji studijuoja, jai reikia mokytis.“
