Jei tik prabiltų, visko mačiusios ligoninės sienos, išgirstume paprastą bet akivaizdžią tiesą, jog daugelis tėvelių, net ir netikinčių, šiuo sudėtingu laikotarpiu meldžiasi, prašydami Dievo suteikti jiems stiprybės ir jėgų, ištvermės bei sveikatos jų mažyliui. Tačiau ar kiekvienas krikščionis, tomis akimirkomis, susimąsto apie krikšto sakramento suteikimą, jo svarbą, savo tik gimusiam kūdikiui?
Vilniečiai Lina ir Deividas Paulauskai, kaip ir kiekviena neseniai susituokusi ir šeimos pagausėjimo laukianti pora, ruošėsi šiam svarbiam įvykiui: pirko kūdikiui kraitelį, dažė jo kambario sienas švelnių spalvų tonais, spėliojo savo pirmosios atžalėlės lytį, bei į kurį iš tėvelių, gimsiantis kūdikėlis bus labiau panašus. Jauna būsima mama jau išanksto mintyse rikiavo artėjančius reikšmingiausius jų gyvenimo įvykius: kūdikio atėjimą į šį pasaulį, jo krikštynas, pirmąjį gimtadienį bei kitus svarbius dalykus, kuriuos jų naujai susikūrusiai šeimai teks patirti pirmą kartą.
Tačiau 28-tąją nėštumo savaitę, netikėtai prasidėjęs priešlaikinis gimdymas, viską apvertė aukštyn kojom. Sūnelis gimė neišnešiotas, labai mažutis ir silpnas, gydytojai baiminosi dėl jo gyvybės.
- Tą laiką prisimenu kaip didžiausią savo gyvenimo košmarą, - pasakoja Lina. Sūnelis pasibeldė į šį pasaulį beveik trim mėnesiais ankščiau ir privertė mus labai jaudintis. Mudu su vyru Deividu meldėmės dėl jo gyvybės dieną naktį, prašėme Dievo suteikti jėgų ir stiprybės mūsų mažulėliui. Vos tik atsigavusi po Cezario pjūvio operacijos, nuskubėjau aplankyti inkubatoriuje gulinčio sūnelio. Net ir dabar pamenu, kaip abu su vyru susižvalgėme ir tuo pačiu metu tarsi perskaitėme vienas kito mintis - reikia kviesti kunigą ir mūsų mažylį pakrikštyti.
Pirmą kartą garsiai ištariau, nėštumo metu, mintyse ilgai nešiotą vardą - Jokūbas. Vyras tylėdamas tik pritariamai linktelėjo galvą ir išskubėjo ieškoti ligoninėje budinčio kunigo.
- Mudu su vyru esame katalikai, giliai tikintys, retą savaitgalį praleidžiame nenuėję į pamaldas. Krikšto sakramentas mums taip pat yra labai svarbus.
Žinoma, laukdami vaikelio svajojome, kad mūsų vaiko krikštynos bus visai kitokios, planavome kaip sukviesim artimiausius šeimai žmones, padarysim jaukią ir gražią šventę. Aš net buvau sugalvojusi kaip papuošiu vaikelį tą dieną, tačiau mūsų šeimą užklupus tokiai situacijai, apie jokias šventes ar krikšto atidėjimą vėlesniam laikui net minčių nekilo, abu su vyru žinojome, kad tai reikia atlikti nedelsiant, - praėjus beveik metams nuo skausmingų šeimai įvykių, prisimena Lina Paulauskienė.
Jai pritaria ir kunigas Gintaras Blužas OFS: „Neišnešiotas kūdikis - yra žmogus, kurį, jei yra gyvas, reikėtų pakrikštyti. Mat Bažnyčia teigia, kad žmogiškoji būtybė, turinti dvasinę sielą, atsiranda nuo pat prasidėjimo motinos įsčiose akimirkos.
Gimusius kūdikius visada labai svarbu pakrikštyti kuo anksčiau, o mirties pavojuje, krikšto apeigas reikia atlikti nedelsiant. Esant mirties pavojui, pakrikštyti kūdikį gali bet kas - medicinos seselė, tėvai ar kiti asmenys. Krikštyti turėtų mokėti kiekvienas katalikas. Jei yra laiko, apeigos yra tokios pat kaip ir bažnyčioje.
Jei nėra laiko, susirandama vandens (kad ir iš čiaupo), pilant ant vaikelio kūno, arba tik suvilgant bet kurią vaikelio kūno vietą tariami žodžiai: (Vardas), aš tave krikštiju vardan Dievo - Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Jei vaikelis išgyvena, vėliau reikėtų atnešti jį į bažnyčią ir papasakoti kunigui buvusią situaciją, kaip kūdikėlis buvo pakrikštytas ir kokiomis aplinkybėmis. Tada kunigas tik papildo apeigas, patepdamas Katechumenu ir šv. Krizmos aliejais".
-Netgi nekrikštytas žmogus gali tai padaryti, jeigu tik turi intenciją pakrikštyti, ir krikštydamas vandeniu (kiti produktai, turintys vandens, netinka), taria anksčiau minėtus žodžius, - sako kunigas Gintaras Blužas.
„Krikštas atleidžia Gimtąją nuodėmę. Kita vertus, vaikelis sveiksta iš Krikšto malonės, taip jis yra stiprinamas. Taip, kaip suaugusįjį stiprina Ligonių patepimo sakramentas".
-Vis dėlto, Bažnyčia tiki, kad nespėti pakrikštyti vaikeliai patenka į gailestingojo Tėvo rankas. Bažnyčia pasitiki Dievo gailestingumu. Tokiu atveju tėvai vaikeliui gali labiausiai padėti, patys pakreipdami savo gyvenimo kryptį, savo širdis į Dievą, pradėdami krikščioniškai gyventi, atsisakydami nuodėmės. Taip ateis akimirka, kai jie vėl bus visi kartu, nebus atsiskyrę vieni nuo kitų. Mūsų artimieji, būdami Dievo artumoje, mus užtaria pas Dievą ir trokšta, kad ir mes ten atkeliautume, kad nenusuktume nuo Dievo velniop, - teigia kunigas Gintaras Blužas.
Ko gero, tokioje situacijoje kai netikėtai prasidėjus gimdymui gimsta neišnešiotas kūdikis, šoko ištikti tėvai apie krikštą nepagalvoja, tačiau apie tai priminti gali ir medicinos sesuo, gydytojas ar šeimos artimieji. Dažnai, Naujagimių Intensyviosios terapijos ar Reanimacijos skyrių, kur daugiausiai gydomi silpni ar net kritinės būklės neišnešioti naujagimiai - medicinos personalas moka krikštyti.
Tačiau, kai kurie kalbinti medikai teigė, jog jie retai primena tėveliams apie būtinybę pakrikštyti savo neišnešiotukus. Dažniausiai jie į šiuos dalykus nesikiša, manydami, jog tai kiekvienos šeimos asmeninis reikalas, tačiau niekada ir nedraudžia to daryti. Kiekviena šeima, norinti ligoninėje pakrikštyti savo silpną naujagimį pasikviesdami kunigą ar atlikdami šią procedūrą patys, tikrai nesulauks medikų nepritarimo ar draudimo.
Pedagogė Aušra pasakoja, jog jos nėštumas buvo lengvas, viskas ėjosi sklandžiai, gydytojos ginekologės žodžiais tariant - nėštumas buvo kaip iš vadovėlio. Jokios grėsmės priešlaikiniam gimdymui nebuvo. Tačiau 33 -ąją nėštumo savaitę, nutekėjus vaisiaus vandenims, moteriai teko skubiai vykti į Kauno klinikas.
- Buvome pasimetę ir beveik nesiorientuojantys situacijoje, - dabar prisimena Aušra.
Tuojau po gimdymo dukrytė buvo perkelta į naujagimių reanimaciją, po to į neonatologijos intensyvios terapijos skyrių, vėliau - į to paties skyriaus palatą. Ir nors dukrytė gimė neišnešiota, ir pirmąją valandą po gimimo jai buvo pajungtas kvėpavimo aparatas dėl kvėpavimo funkcijos nepakankamumo, Aušra sakosi pavojaus dėl jos gyvybės nejautusi, o ir gydytojai nesuteikė jokių minčių nerimui.
Todėl pirmomis dienomis po gimdymo, ji apie dukrelės krikštą net nesusimąstė, nors krikšto sakramentas Aušrai yra svarbus.
-Esu krikščionė, tad noriu, jog ir mano vaikai būtų krikščionys, turėtų savo Angelus Sargus, būtų Dievo vaikai, be gimtosios nuodėmės šydo. Taip pat tikiu, jog nelaimės atveju krikšto tėvai mano vaiką išaugintų tokiu, kokiu norėčiau jį išauginti pati, - dabar mąsto jauna mama.
Ir nors savo dukrelę Aušra krikštijo jau ūgtelėjusią 9,5 mėn., apie krikštą pirmą kartą pagalvojo dukrelei antrą kart patekus į ligoninę, kai šiai buvo 4 mėnesiai. Tiksliau tą mintį atvežė Aušros mama, kai jos anūkės sveikatos problemos ėmė vyti viena kitą. Pati Aušra net neturėjo laiko mąstyti apie ką nors kitką, nei pačią dukrytę, nes ji nuolatos buvo po procedūrų, sudirgusi, verkianti, t.y. sunkiai serganti. Mamos mintis Aušrą sujaudino:
- Jei dar nors viena sveikatos problema tuo metu būtų išlindusi, žinau, jog dukrą būtume krikštiję ligoninėje, - sako mama.
O štai Vilniaus Antakalnio klinikose 29-tą nėštumo savaitę dukrelės susilaukusi Laura pasakoja, kad mažylės būklė buvo sunki, tačiau stabili ir ji tikėjusi, jog viskas bus gerai. Mergaitė gulėjo Naujagimių intensyvios terapijos skyriuje, vėliau Santariškių Neišnešiotų naujagimių skyriuje.
-Matyt nenorėjau galvoti jog viskas taip blogai, kad reiktų krikštyti vos gimusią. Man buvo svarbu kad dukrytė išgyventų, o jei jau lemta netekti tai krikštas tos netekties man nepalengvintų, - sako Laura, paklausta ar tomis dienomis susimąstė apie krikšto sakramento suteikimą vos gimusiai dukrelei. Laura mano, jog savo vaiką ligoninėje krikštytų tik tuo atveju, jei sveikatos būklė būtų itin sunki, tikėdamasi, kad tai padės vaikeliui išgyventi.
Vilniaus regiono vyresniojo karo kapeliono, Kun. Remigijus Butkevičius komentaras:
Bažnyčia visada aktyviai (nors daliai žmonių tai ir nepatinka) kovojo, kovoja ir kovos už gyvybę nuo pat jos pradėjimo momento. Sutikdama naują žmogų, ji visada džiaugiasi ir dėkoja už tai Dievui.
Bažnyčia ragina krikštyti kūdikius pirmosiomis savaitėmis po gimimo. „Jeigu nėra vilties, kad kūdikis bus katalikiškai auklėjamas, krikštą reikia atidėti vėlesniam laikui, paaiškinus kūdikio tėvams atidėjimo priežastį (Kūdikių krikštas, Įvadas. 8. 3)". Jei kūdikiui gresia mirtis, reikia jį nedelsiant krikštyti.
Man taip pat yra tekę krikštyti neišnešiotus naujagimius. Krikšto apeigos dažniausiai vyksta ligoninėje, nes tik medikų pagalba galima tinkamai pasirūpinti neišnešioto kūdikio sveikata.
Beje, jei kūdikiui gresia mirtis, leistina krikštyti net ir be tėvų sutikimo, nors kūdikis ir būtų ne katalikų tėvų (plg. Kūdikių krikštas. Įvadas. 8. 2). Kitais atvejais turi sutikti tėvai ar bent vienas iš jų, ar kas teisėtai jiems atstovauja.
„Visi katalikai pasauliečiai, kadangi yra kunigiškosios tautos nariai, tegu nuoširdžiai pasistengia išmokti, kaip būtinai prireikus jie galėtų deramai pakrikštyti. Ypač tegu tai žino tėvai ir atitinkamas pareigas einantys pasauliečiai, pvz., katechetai, akušerės, gydytojai, chirurgai, medicinos seserys ir ligoninių, prieglaudų ar panašūs tarnautojai" (Kūdikių krikštas. Bendrasis įvadas. 17). Pakrikštijus mirties pavojuje esantį kūdikį ar suaugusįjį, reiktų informuoti kunigą, kad vėliau, sustiprėjus sveikatai, būtų papildytos krikšto apeigos".
Džiugu, kad jau daugumoje Lietuvos ligoninių pastoviai dirba kapelionai. Gimus neišnešiotam kūdikiui, patartina tuoj pat kreiptis į jį arba kitą kunigą.
Kodėl svarbu pakrikštyti tokios silpnos sveikatos kūdikį? Krikštas - vartai į krikščioniškąjį gyvenimą. Pakrikštytasis tampa Dievo vaiku ir pradeda savo bendrystės su Viešpačiu kelionę; jis įsijungia į Bažnyčią - Dievo tautą ir Kristaus kūną. Krikštu panaikinama gimtoji nuodėmė (paprastai tariant, tai kiekvieno mūsų polinkis į blogį, nuodėmingumą) ir suteikiama dieviškoji malonė. Bažnyčia tiki, jog tiesiausias išganymo kelias - bendrystėje su Kristumi, o krikštas tai ir suteikia.
Visi šie motyvai rodo krikšto kiekvienam žmogui svarbą. Mums, krikščionims, yra svarbi dvasinė tikrovė - ne vien tik materialioji. Žmogų gydo ne vien tik medikamentai. Mes tikime, kad visur veikia Dievo malonė. Taigi, ir šiuo aspektu privalu kalbėti apie silpnos sveikatos kūdikių krikšto svarbą.
Deja, ne visi per anksti gimę kūdikėliai išgyvena, ir kai kuriems neišnešiotukų tėveliams tenka išgyventi tragišką praradimo skausmą. Taip pat ne visi susiklosčius tokiai situacijai suskumba pakrikštyti savo mažylius, dažnai tėveliai galvoja tik apie vaikučio sveikatą, kad jis išgyventų, tad tuo momentu kitoms mintims tiesiog nelieka vietos.
Visgi, jei per anksti į šį pasaulį pasibeldęs vaikelis neišgyveno, ir buvo nepakrikštytas ar tokiu atveju tėveliai dar gali kažkaip padėti mažylio sielai? Kunigas Remigijus Butkevičius sako:
„Mes net ir pačiose sudėtingiausiose bei skausmingiausiose gyvenimo situacijose viską sudedame į Dievo, kuriuo pasitikime, rankas, pavedame jo valiai. Mes tikime, kad mūsų, krikščionių, mirtis negali išskirti, nes Dievo meilė yra stipresnė už ją. Taigi, nors ir kitoje plotmėje, išlieka bendrystė. Ir ją palaikyti yra labai svarbu. Kaip ir visada, mirčiai mus išskyrus su brangiais artimaisiais, taip ir šiuo atveju, didelis ginklas mūsų rankose - malda.
Tėvams, išgyvenusiems šį didį skausmą, iš širdies linkiu Dievo dovanojamos ramybės ir jo apkabinimo, - juk jis geriausiai moka išgydyti mūsų širdies žaizdas, bei viltingo žvilgsnio į ateitį".
