Kaip to pasiekti? Kaip padėti vaikams pasijusti šio paslaptingo pasaulio atradėjais? Svarbiausius aspektus komentuoja „Šiaurės licėjaus“ pradinio ugdymo mokytoja Valdonė Navickaitė.
Kaip gimsta noras mokytis?
Mokiniai nori mokytis, kai jų veikla turi prasmę: yra susijusi su jų asmenine patirtimi, išgyvenimais bei yra maloni, žaisminga ir turi patrauklų rezultatą, vyksta teigiamas emocijas skatinančioje aplinkoje. Tad mokytojai, taip pat ir tėveliai, susiduria su vienu sunkiausiu klausimų – kaip įkvėpti vaikams norą mokytis?
Norint motyvuoti mokinius, reikėtų kuo labiau atsižvelgti į kiekvieno vaiko gebėjimus ir galimybes siekti aukščiausių rezultatų. „Mokykloje nuolat dirbame tam, kad suteiktume mokiniams kuo daugiau savarankiškumo ir galimybių sąlygoti mokymosi procesą patiems – įtraukiame juos į patiems prasmingų tikslų ir uždavinių išsikėlimą, veiklos planavimą, vertinimą, skatiname darbą bendradarbiaujant grupėse, komandoje, sudarome sąlygas įsivertinti, reflektuoti savo mokymąsi, pasitelkiame humorą, skatiname už tam tikrus darbus, kartais ir apdovanojame.“ – pasakoja pradinio ugdymo mokytoja Valdonė Navickaitė. Tokiu būdu mokinio kasdienybe tampa situacijos, kuriose vaikai suvokia, jog mokosi gerai. O juk visada malonu daryti tai, kas sekasi, ir nemalonu, nepriimtina tai, kas nesiseka. Sėkmės suvokimas kelia pasitikėjimą savimi, savo jėgomis, formuoja savigarbą, teigiamą savęs vertinimą, skatina ir padeda sėkmingai mokytis.
Mokymasis per asmeninę patirtį
„Taip pat labai svarbu, kad mokykloje nagrinėjamos problemos sietųsi su mokinių interesais, vaikams artima aplinka. Toks mokymasis labiau įtraukia mokinius, yra gilesnis, ilgiau išliekantis atmintyje. Nuolat keliami probleminiai klausimai, o ne pateikiami faktai, skatina mokinių smalsumą ir domėjimąsi nagrinėjama tema bei gyvenimu mokykloje. Greta to, ypač svarbus mokymosi motyvacijos bei pažangos veiksnys – refleksija. Mokykloje reiktų sudaryti sąlygas vaikams apmąstyti savo mokymosi patirtį ir rezultatus, išreikšti pastebėjimus apie savo individualių savybių raidą, išsiaiškinti mokymosi sėkmes ar sunkumus, numatyti tobulinimosi būdus. Reflektuodami mokiniai suvokia savo mokymosi reikšmingumą, kartu pagal gautą informaciją mokytojai gali koreguoti mokymosi procesą, į jo tobulinimą įtraukti ir tėvus.“ – išskiria V. Navickaitė.
Supergalios kasdieniam mokymuisi
Tyrimais įrodyta, kad mokymasis pasitelkiant taip artimus šiuolaikiniam vaikui žaidimus, yra ypač efektyvus. Nes žaisdami žaidimus, kitaip negu tikrovėje, vaikai įgauna tam tikrų supergalių, įgyja džiaugsmingą produktyvumą, gana lengvai įveikia realaus pasaulio iššūkius, dažnai atlieka kažką ypatingo ir svarbaus, gauna nuolatinį grįžtamąjį ryšį, įvertinimą, tam tikrą apdovanojimą, jį dažnai užplūsta optimizmo jausmas, kitos pozityvios emocijos.
„Todėl žaidimai ir sudarė prielaidas šiuolaikiškam mokymuisi, kai, kaip ir žaidime, sudaroma galimybė vaikui ugdytis sau priimtinu tempu, mokytis procesui sudėtingėjant, keičiant lygius, išsikeliant trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus. Galimybė iš naujo atlikti vienus ar kitus darbus, saugiai, nesivaržant praktikuotis, drąsina mokinius tyrinėti, eksperimentuoti ir nebijoti klysti, o tai itin svarbu siekiant efektyvaus mokymosi. Taip pat, žaidimų principas skatina, esant poreikiui, susikurti bendruomenę, kurioje galima mokytis vieniems iš kitų, dalintis savo darbais ir pasiekimais su kitais, juos aptarinėti, teikti pasiūlymus, o tai lavina vaikų kompetencijas bendradarbiauti siekiant užsibrėžto tikslo, dirbti komandose su skirtingais žmonėmis.“ – pastebi V. Navickaitė.
Mokykla - gyvenimas
Mokykla neturi būti ta vieta, kur mokiniai ruošiami gyvenimui. Mokykla ir mokymasis mokykloje – yra pats gyvenimas. Gyvenimas – įvairiapusis, nenutrūkstamas, kuriame persipina kalbiniai, matematiniai, pažintiniai, meniniai, sportiniai potyriai. „Kiekvieną dieną mes stebime aplinką, susiduriame su fizikiniais dėsniais, naudojamės savo kalbiniais gebėjimais, sprendžiame matematines problemas, kaupiame muzikinius įspūdžius, atsipalaiduojame piešdami, gamindami, konstruodami, tobuliname savo kūną sportuodami.“ – pasakoja Valdonė Navickaitė.
Jei mokykla šiuolaikiška, inovatyvi ir orientuota į stiprios asmenybės ugdymą bei aktyviai taiko integruoto ugdymo modelį, mokykla nesunkiai virsta tikruoju gyvenimu. Toks modelis mokinių mokymąsi ir gyvenimą mokykloje sujungia į darnią, tarp įvairių ugdymo sričių susijusią visumą ir sudaro sąlygas vientisam vaiko pasaulėvaizdžiui formuotis.
Mokykloje atsisakant tradicinio dalykinio principo ugdant, mokiniai nepaliekami patys spręsti žinių dėlionės sujungimo problemos, kuri iškyla, kai ugdoma orientuojantis tik į dalykus. Tradiciniame ugdyme galvojama, kad žinių dėlionės tarp to, kas mokomasi dabar ir ko bus mokomasi ateityje, sujungimo problemą vaikai išspręs savaime.
Integruotas ugdymas šias ribas ištrina. „Ugdant integruotai mokiniai įtraukiami į problemos ar situacijos (dažnai ir pačių pasirinktos) tyrinėjimą, jie skatinami problemą nagrinėti įvairiais aspektais. Tada tampa aišku, kad tam neužtenka vienos srities žinių, reikalingos įvairių dalykų ir sričių žinios ir gebėjimai. Tokiu būdu ugdymas tampa integruotos – skirtingų dalykų žinios taikomos viename kontekste.“ – aiškina pradinio ugdymo mokytoja V. Navickaitė.
Viena ugdymo savaitė
Šiuolaikiniams vaikams mokantis itin priimtina kai gyvenimo ritmas žingsniuoja savaitėmis. Kiekviena savaitė – tai tarsi naujas projektas viena tema, kuriame sudaromos sąlygos mokiniams patiems inicijuoti darbo procesą, jį planuoti, priimti sprendimus vykdant suplanuotas veiklas, vertinti tarpinius ir galutinius rezultatus.
Daug dėmesio nagrinėjant savaitės temą – problemą skiriama grupinėms veikloms, kai vaikai mokosi planuoti savo ir grupės veiklą, pasiskirsto pareigomis, pasirenka veiklos metodus, darbo priemones, pratinasi bendradarbiauti, pagelbėti vieni kitiems, taikyti savo žinias ir įgūdžius praktiškai.
Įvairiapusis vienos temos nagrinėjimas padeda ugdyti daugialypį intelektą, prisideda prie aukštesniųjų mąstymo gebėjimų ugdymo, moko vaikus lyginimo, analizės, apibendrinimo, kritinio mąstymo. Mokinys mokosi atrasti ryšius tarp įvairių gyvenimo sričių ir reiškinių, pratinasi vieno dalyko žinias pritaikyti kitam dalykui, ugdosi platesnį požiūrį į reiškinius, o save ima suvokti kaip neatskiriamą supančios aplinkos dalį.
Integruoto mokymosi modelis teikia dideles galimybes vaikų savarankiškumui, kūrybiškumui ugdyti, moko dirbti komandoje, derinti savo ir kitų veiksmus, siekiant bendro tikslo. Dirbant visuminiu principu keičiasi ir mokytojo vaidmuo, mokytojo ir mokinių santykiai. Vaikai daugiau bendrauja tarpusavyje, mokytojas tampa pagalbininku, patarėju, veiklos organizatoriumi, stebėtoju, moderuojančiu veiklą.
Tėvų vaidmuo šiame ugdyme taip pat nemažareikšmis. Ypač gerai, kai tėveliai domisi problemomis, kurias klasėje nagrinėja vaikai ir tokiu būdu žinias, gebėjimus, įgūdžius gali tobulinti stebėdami artimiausią gyvenimišką aplinką, perkeldami mokykloje nagrinėtų problemų aptarimą bei susiedami jas su kasdienėmis gyvenimo situacijomis.
