– Ar tu atsimeni Liną, kai jis buvo trejų? – prabilo vyras. – Darželyje vis būdavo vienas. O kaip laukdavo, kol ateisim pasiimti!.. Rasdavau jį grupėje, vaikštantį palei langą, braukiantį per palangę delnu, žiūrintį, kaip oras lauke pamažu nusidažo mėlynai... O paskui staiga pradėjo draugauti su... Koks ten buvo jo vardas? Justas. „Geriausias“ draugas! Šitiek laiko praleisdavo kartu. Man buvo paslaptis, kodėl būtent su juo draugauja. O paskui susipyksta... Taip susipyksta, kad net VERKIA, atsimeni? Taip! Ir kas ten jiems atsitinka... „Nedraugausiu daugiau“, – sakydavo. Paskui, prieš ateinant Justui į svečius, brangiausius žaislus slėpdavo už spintos. Ne visada man būdavo aišku, ką daryti – ar guosti, ar taikyti. Juk dar net ne paaugliai, o VISAI dar vaikai! Man atrodo – smulkmena, norisi sakyti: „Neverk, daug tų vaikų, kitą draugą susirasi...“ O jis – liūdi.
Šis pokalbis buvo „nuklausytas“ nuo gretimo suolo, ant kurio su knyga rankose smarksojo straipsnio autorius. Mane sužavėjo tėčio jautrumas, kurio reikia, kad taip gražiai reflektuotų vieną iš pačių svarbiausių ikimokyklinio amžiaus pasiekimų – draugystės su kitu vaiku pradžią ir jos sunkumus. Jaučiuosi dėkingas šiems tėvams, kad jie sutiko su manimi trumpai pasikalbėti ir leido pacituoti juos straipsnyje.
Po šito pokalbio supratau – nebeturiu kur trauktis. Šis tekstas – apie didžiausius gyvenimo brangakmenius – mažų vaikų draugus. Jame aprašomas laikas, kai vaikas pamažu atranda, kad kitas vaikas nėra vien santykių su tėvais drumstėjas, tėvų meilės gavimo konkurentas, bet – draugas. Tai yra tas, su kuriuo galima ką nors veikti (statyti, griauti, žaisti), juo žavėtis ir su juo rungtyniauti, taip pat jį mylėti ar neapkęsti, išsiskyrus – ilgėtis ir laukti, po truputį išmokti pripažinti jo norus, dalytis su juo brangiausiais daiktais ir slapčiausiomis mintimis... Visa tai įvyksta palengva, ir šioje pirmųjų draugysčių šviesoje daugelis tėvų nustoja abejoti – jie mato. Mato savo vaikus – kaip savitus, įdomius, kūrybingus asmenis, kurie daro pirmuosius gyvenimo pasirinkimus ir krenta tėvams į glėbį, kai neįstengia patys vieni su tais pasirinkimais išbūti.
Kada jie pradeda draugauti?
Mažylių (1–3 m.) tarpusavio sąveika
Pirmiausia apibrėžkime, ką vadinsime draugyste. Ši apibrėžtis labai priklauso nuo to, apie kokio amžiaus vaiką kalbame. Daugelis autorių labai mažų vaikų (1–3 metų) draugyste yra linkę laikyti bet kokį savanorišką vaikų žaidimą kartu. Tokio požiūrio laikykimės ir mes. Jei neverčiami vaikai žaidžia kartu, vadinasi, – jau šiek tiek draugauja.
Taip susiklostė, kad dauguma draugystės tyrimų buvo atlikti stebint 3–6 metų vaikus. Tokiais tyrimais surinktų duomenų turime daugiausia. Stebint mažesnius vaikus, paprastai buvo domimasi ne jų draugystėmis, bet vaiko ryšiu su mama, tėčiu ir kitais artimaisiais. Tačiau šiuo metu jau galime aptikti labai įdomių studijų, kurių autoriai domisi itin mažų vaikų tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, švedų mokslininkė Ingrida Engdahl (Ingrid Engdahl) (2012) stebėjo, kaip vienas su kitu elgiasi 14–24 mėnesių sulaukę vaikai. Jai pavyko pamatyti, kad šio amžiaus vaikai jau daro tris dalykus, kuriuos autorė laiko vaikų draugystės pamatais, užuomazgomis. Ji rašo, kad:
šio amžiaus tarpsnio vaikai jau domisi vieni kitais; jie ne tik pastebi, bet ir gali savitu būdu „pasveikinti“, sutikti į grupę atkeliavusį kitą vaiką; autorė aprašo situacijas, kaip vaikas per visą dieną pakartotinai prisiartina prie konkretaus, vis to paties, jį dominančio vaiko, įdėmiai į jį žiūri, šypsosi jam, juokiasi, prisiliečia, apkabina ir pan. Įdomu, kad vaikas taip elgiasi ne atsitiktinai, jis pasirenka tą vaiką, kuris jam yra „įdomiausias“, su kuriuo jis nori bendrauti ir jį atpažįsta, juo nuolat „pasidomi“;
tam tikrose situacijose vaikas, suaugusiojo neskatinamas, spontaniškai kviečia pasirinktą vaiką pažaisti kartu, siūlo jam žaislą;
tam tikrais momentais šio amžiaus vaikai stengiasi padėti vieni kitiems.
Skaitytojai, auginę tokio amžiaus vaikus, turbūt nujaučia, kad dauguma šių veiksmų buvo atliekami neverbaliai, t. y. nevartojant žodžių, ir vis dėlto tai – socialūs veiksmai. Ingridos Engdahl studijoje atkreipiamas dėmesys į mumyse glūdintį stiprų polinkį bendrauti ne tik su suaugusiais artimaisiais, bet ir kitais vaikais, kuris reiškiasi dar iki tol, kol išmokstame kalbėti. Tokios studijos šiek tiek koreguoja anksčiau raidos psichologijoje vyravusį požiūrį, kad labai maži vaikai, nepaisant suaugusiųjų pastangų, nėra linkę bendrauti su kitais vaikais. Kai kurie autoriai net yra vadinę šio amžiaus vaikus „antisocialiais“. Žinoma, šie švedų autorės duomenys nereiškia, kad tokio amžiaus vaikui nebereikia tėvų ir jį galima drąsiai palikti tarp bendraamžių. Negalima. Šiuo amžiaus tarpsniu tėvų reikia labiau už viską. Prieraišumo psichologijos teorijos postuluoja, kad saugūs, nesutrikdyti pirmapradžiai santykiai su tėvais kuria pagrindą emociniam saugumui ir tolesnių santykių mezgimui. Apie tai esame daug kalbėję ankstesniuose straipsniuose.
Vyresnių ikimokyklinukų draugystės
Ilgainiui šie patys ankstyviausi vaikų ryšiai stiprėja ir plėtojasi. Augdami vaikai tampa vis aktyvesni megzdami tarpusavio ryšius. Stebėdami 5-6 metų vaikus, vien žaidimo kartu veikiausiai jau nebelaikome draugyste. Šį ryšį tampa įmanoma apibūdinti išsamiau, nuodugniau. Draugą tada apibūdiname kaip žmogų, kuris, tikėtina, vaiko nenuskriaus, sutiks dalytis žaislais, norės kartu žaisti, kurti ir plėtoti žaidimus diena iš dienos, padės vaikui apsiginti nuo skriaudėjų (ir fiziškai, ir žodžiais). Jau ne visus bendraamžius, su kuriais vaikas žaidžia, jis pats pavadina draugais.
Įgyti draugą tampa tiesiog gyvybiškai svarbu, kai vaikas yra atskirai nuo tėvų – kieme ar darželyje. Draugas padeda vaikui jaustis saugiau, todėl nereikia stebėtis, kad praradę draugą ar laikinai su juo išsiskyrę, vaikai labai sielvartauja. Šiuo amžiaus tarpsniu taip pat tampa labiau pastebimi užsidarę, atsiskyrę, labai nedrąsūs vaikai, neturintys draugų. Suklystume sakydami, kad draugystės užmezgimas yra savaiminis dalykas, kuris visiems vaikams pavyksta lengvai ir be pastangų. Taip tikrai nėra. Vis dėlto vaiko vienišumas, atsiskyrimas, atsisakymas bendrauti yra atskirai nagrinėtina tema. Toliau aptarsime būdingus ikimokyklinukų sunkumus, kuriuos jie patiria draugaudami, ir kaip suaugusieji gali vaikams padėti arba trukdyti. Viena iš svarbiausių šio teksto minčių: vaiko draugystė yra labai svarbus veiksnys, susijęs su jo emociniu ir fiziniu saugumu, jo bendravimo įgūdžių plėtote ir raida, kurią turėtų vertinti ir puoselėti jį ugdantys suaugusieji.
Kodėl vaikai susipyksta?
Jau susitarėme, kad „draugauti“ ikimokyklinio amžiaus vaikams reiškia „žaisti ką nors drauge“. O ką reiškia susipykti? Kalbant labai bendrai: maži vaikai susipyksta tada, kai vienas vaikas padaro ką nors, kas iš esmės nepatinka kitam vaikui. Apibendrinant daugelio tyrėjų įžvalgas, dvi svarbiausias idėjas apie pagrindines 2–3 metų vaiko vertybes, kurias jis gina, galima suformuluoti dviem sakiniais: „šitas daiktas yra mano“, „šioje vietoje būnu ir žaidžiu aš“.
Mažam vaikui yra labai svarbūs daiktai ir erdvė aplink jį. Į erdvę negalima brautis. Daikto negalima atimti, pastatyto bokšto – sugriauti. Kad šitaip niekada nenutiks vaikų grupėje – tikėtis naivu. Vis dėlto svarbu suprasti, kad tam, jog vaikas galėtų daiktais ir svarbia teritorija dalytis, jam pirmiausia reikia pajausti, kad daiktas ar vieta bent tam tikrą laiką priklauso jam ir nėra atimami. Analogiškai, jei koks nors daiktas yra vaiko nuosavybė, jam svarbu patirti, kad šitas daiktas sugrįš atgal, net jei kažkas kitas juo naudosis tam tikrą laiką. Trumpai tariant: kad pradėtum dalytis, iš pradžių turi pasijausti saugus ir valdantis situaciją.
Ikimokyklinukams augant (5–6 metų) konfliktų įvairovė didėja. Vaikai ima nesutarti ne tik dėl daiktų ir žaidimo teritorijos, bet ir dėl žaidimo vaidmenų („Kas bus vadas, o kas – pavaduotojas? Kuris „gerietis“, o kuris – „priešas“?“). Jie pradeda labiau ginti ne žaidimo priemones ar teritorijas, bet žaidimo idėjas (o atsiradus žaidimams su taisyklėmis – pačias taisykles). Ir tai nenuostabu, juk mažesniems vaikams žaislo arba žaidimo vietos praradimas dažniausiai reiškia tai, kad žaidimas pasibaigia. Tuo tarpu vyresnių vaikų atveju didelė dalis žaidimo yra jų galvose, jie pajėgūs tęsti žaidimą, net jei juos išvaro į kitą kambarį ar atima kardus atstojančius pagalius. Jie labiau gina ne fizinę, bet idėjinę žaidimo erdvę ir dėl šios priežasties kartais atsisako į jau įsibėgėjusį žaidimą priimti naujus narius, kurie neturi bendros konkretaus žaidimo patirties.
Ikimokyklinukų konfliktai rutuliojasi įvairiai: ir agresyvia linkme, ir ne. Agresyvus elgesys yra tik vienas iš galimų konflikto posūkio taškų, nesutarimų sprendimo strategijų, kurias taiko vaikai. Ši strategija nebūtinai įsivyrauja, jei tik suaugusieji tuo rūpinasi. Ikimokyklinukai supykę gali ne tik kąsti, spirti, stumti, ką nors atimti ar kaip nors užgauliai pavadinti. Jie gali nusileisti kitam vaikui; atsisakyti žaisti toliau arba žaisti toliau tik su tam tikromis išlygomis; pasiūlyti kitą žaidimą; ginčytis tol, kol prasidės pietų miegas („tu paėmei mano sunkvežimį“, „ne, jį paėmė Jonas“, „tu paėmei, aš mačiau, tu paslėpei“, „ne!“, taip!“, „ne!“ ) ir kt. Suaugusieji kartais supainioja konflikto priežastį ir pasekmę. Konfliktas dažniausiai kyla ne dėl to, kad Jonas įkando draugui. Kandimas – jau pats konflikto įkarštis. Priežastis gali būti ta, kad Jonas visai nenorėjo būti nykštukas, kaip siūlė Tomas, ir sėdėti krūme. Neapsigaukime, Jonui – tai rimta.
Ne visos vaikų elgesio problemos kyla dėl išorinio konflikto. Konfliktas gali būti vidinis, tūnantis vaiko sieloje. Ką pirmiausia daro atėjęs į grupę ikimokyklinukas, vakar namuose priluptas tėčio? Duoda kitam vaikui į nosį. Tokio konflikto esminių priežasčių pedagogas, kalbėdamasis su vaikais, greitai gali ir nesužinoti, nes jo priežastys – už darželio grupės ribų.
Apibendrinkime. Ikimokyklinukų susipykimus galima santykinai suskirstyti į:
nuosavybės konfliktus – kai vienas vaikas nori žaislo, su kuriuo jau žaidžia kitas vaikas, arba keliems vaikams vienu metu kyla poreikis žaisti su vienu ir tuo pačiu žaislu;
erdvės pažeidimo konfliktus – vienas vaikas nenori kitam vaikui užleisti vietos, kurioje smagu būti (tupėti medyje, žaislinėje raketoje ir kt.) ar iš kurios geriau kas nors matyti (televizorius, katinas lauke ar kt.); vieno vaiko priemonės, su kuriomis jis dirba (pieštukai, popierius, dažai) patenka į erdvę, kurioje panašią užduotį atlieka kitas vaikas;
žaidimo konfliktus: vaikas atsisako žaisti pagal scenarijų, kurį siūlo kitas vaikas;
susidūrimo su netikėta agresija konfliktus: vienas vaikas agresyviai elgiasi kito vaiko atžvilgiu (pavyzdžiui, išpila kibirėlį smėlio ant galvos), be išankstinės pastarojo provokacijos ir kėsinimosi atimti trokštamą daiktą ar užimti norimą erdvę;
atsitiktines nelaimes: kas nors ką nors „netyčia“ atima, sulaužo, nugriauna, užgauna ir kt. (pasitaiko).
Kartais šios sritys susipina tarpusavyje (iš pradžių vaikai nepasidalino žiūrono, bet jį užmiršo pradėję ginčytis, katras turi teisę sėdėti prie palangės). Kaip jau minėjome, konfliktuojančių vaikų reakcijos yra labai įvairios: nuo pasitraukimo iš konflikto iki aktyvaus fizinio pasipriešinimo ar suaugusiojo pagalbos prašymo. Vaikai išradingi, jų taikomų konfliktų sprendimo strategijų yra tiesiog per daug, kad būtų galima jas suminėti šiame tekste. Detaliai aprašytas jas rasite Kay E. Wilson straipsnyje (žr. nuorodą teksto pabaigoje; neapsigaukite, nors straipsnis skelbtas seniai, bet yra tikrai puikus). Viskas, vaikus, regis, „demaskavome“. Tolesniame poskyryje „vanosime“ suaugusiuosius.
Būdingos suaugusiųjų reakcijos į mažų vaikų konfliktus
Apžvelkime, ką, pasak tyrėjų, suaugusieji gali iškrėsti bandydami sutaikyti porą ar daugiau susipykusių mažamečių. Galbūt tarp aptariamųjų atpažinsite ir save. Maži vaikai paprastai noriai skuodžia pas auklėtoją ar mamą, kai jiems reikia pagalbos apsiginti, atsikovoti trokštamą daiktą ar teritoriją. Pagalbos siekis, kurį suaugusieji kartais irzliai vadina skundimu, yra vienas iš pačių svarbiausių vaikų adaptacijos mechanizmų, į kurį verta žiūrėti rimtai. Taigi, į konfliktą reaguojantis suaugęs asmuo:
kartais nesiima nieko ir išsiunčia apie asmeninę nelaimę pranešusį vaiką aiškintis savarankiškai (prieš tai davęs jam rekomendacijų ar nurodymų);
išskiria vaikus, išsiveda iš mūšio lauko aršiau nusiteikusį vaiką (dažniausiai tą, kuris pirmas pradėjo elgtis agresyviai) ir liepia jam žaisti kitoje vietoje arba pabūti toje vietoje tam tikrą apibrėžtą laiko tarpą;
imasi jėgos, prievarta sutramdydamas konfliktą: ką nors prilupa, papurto, įveikia, apšaukia, išgąsdina ir kt.;
nutaiso grėsmingą išvaizdą arba pasako ką nors „taip stipriai“, kad tai matantys ikimokyklinukai nusprendžia: „tiek to...“, ir konfliktą nutraukia (dažniausiai vaikai tokioje situacijoje sustingsta ir ši būsena suaugusiųjų klaidingai supainiojama su „nusiraminimu“);
atima iš vaikų žaislą, dėl kurio kilo konfliktas, ir jį paslepia arba išmeta (šiuo atveju abu vaikai dažniausiai lieka įskaudinti – suaugusysis savivaliauja);
aptaria su vaikais galimus tolesnio elgesio variantus, padeda jiems išsirinkti tinkamiausią;
pats nusprendžia, kaip kiekvienas vaikas turi pasielgti, ir priverčia vaikus jo sprendimui paklusti;
paskambina vaiko tėčiui arba mamai, arba „darželio direktorei“, arba kitam vaiko autoritetui ir, pasikalbėjęs su juo, praneša sprendimą, kuriam tenka paklusti (taip kartais daro vaikų mamos, kai tėčio nėra namuose, pasitaiko, kad apsimeta skambinančios net policijai);
įpareigoja „protingiausią“ grupės vaiką išspręsti ginčą, sutaikyti susipešusius vaikus;
paaiškina vaikams situaciją, padeda vaikui sužinoti kito vaiko norą („Man atrodo, kad Jonas dabar nenori išlįsti iš raketos, neiškrapštysim jo, jis čia ką tik įlindo ir jam tai labai patinka; mes dar būsim lauke, tu galėtum įlįsti į raketą vėliau, aš ateisiu pasakyti, kada.“); paaiškina, kad sprendimą, kaip pasielgti, nurodo grupės taisyklės. Jei reikia, primena vaikams šias taisykles, pagal kurias žaidžiama iš eilės, visi turi teisę pažaisti ar kt. (3–4 metų vaikai, išgirdę tokį paaiškinimą, gana retai sėdi ir laukia savo eilės, jie verčiau keliauja ieškoti kito užsiėmimo ar žaislo, tačiau tokiu atveju svarbu, kad vaikas išgirsta suaugusįjį reflektuojant: „Tavo draugas nori šio daikto taip pat stipriai kaip ir tu.“);
atiduoda arba leidžia pasilikti žaislą, dėl kurio susipyko vaikai, savo vertinimu, – silpnesniam vaikui (pavyzdžiui, mergaitei; būna ir kitokių sprendimų, kai žaislas atiduodamas tam vaikui, kuris, pedagogo vertinimu, gyvena prastesnėmis sąlygomis ar yra labiau gyvenimo „nuskriaustas“ ir kt.);
pasiūlo kokį nors vaikui patinkantį pakaitalą daiktui, kurį šis trokšta gauti;
daugeliu iš jau suminėtų atvejų siūlo vaikams atlikti simbolinį susitaikymo ritualą (paspausti rankas, apsikabinti ar pan.).
Šis sąrašas, suprantama, nėra baigtinis. Įvairios pedagogikos kryptys siūlo savo variantus (pavyzdžiui, logiškas elgesio pasekmes ar pozityvaus elgesio pastiprinimą vietoje bausmių ir kt.). Tikriausiai pastebėjote, kad čia suminėti elgesio metodai išsidėlioja savotiškame kontinuume nuo autoritarinių (kai kuriais atvejais net agresyvių ir netinkamų) veiksmų iki abu susipykusius vaikus ugdančių, mokančių, puoselėjančių. Kaip atskirą kategoriją galima išskirti konflikto vengimą.
Apie tai, kad smurto taikymas sprendžiant konfliktus yra neleidžiamas, – nediskutuosime. (Jei abejojate, kokie elgesio būdai su vaikais laikomi smurtiniais, atsakymą galite rasite tinklalapyje www.vaikystebesmurto.lt). Atsižvelgiant į tai, kokį elgesio būdą pasirenka suaugusysis, keičiasi ir konflikto sprendimo rezultatas:
abu vaikai savaip „laimi“;
vienas vaikas lieka negavęs, ko trokšta (pralaimi);
abu vaikai praranda tai, ko trokšta, ir ieško būdų nusiraminti.
Nuo pritaikyto sprendimo priklauso ir tai, ar žaidimas (kita veikla) tarp vaikų pasibaigia, sutrinka ar tęsiasi, taip pat ir rizika, kad konfliktas nebus išspręstas ir tęsis suaugusiajam pasitraukus iš akiračio.
Kokį elgesio būdą taikyti, suaugusieji nusprendžia atsižvelgdami į vaikų amžių, taip pat į tai, kiek tuo metu turi laiko ir jėgų, kokius auklėjimo metodus yra patys patyrę vaikystėje, kokią kultūrą, atmosferą ir normas vaikų grupėje jie nori sukurti ir išlaikyti (pavyzdžiui, besąlygiško paklusimo, ar kitokias). Svarbu, kad ilgainiui vaikų siekis spręsti konfliktus įtraukiant suaugusįjį mažėja, ypač jeigu suaugusiojo „intervencijos“ veiksmingos ir vaikai yra skatinami susitarti patys. Kokius elgesio būdus vaikai taikys spręsdami konfliktus savarankiškai? Tikriausiai tuos, kuriuos bus matę taikant suaugusiuosius. Tai ir yra priežastis, kodėl smurtinio elgesio taikymas, auklėjant vaikus, ilgainiui atsigręžia prieš patį auklėtoją, o elgesio problemų grupėje daugėja. Tai ne visada skamba maloniai, bet pirmąsias išdavystės, veidmainiavimo, melavimo pamokas vaikai gauna iš pačių suaugusiųjų. Daugelis vaiko bendravimo su kitais vaikais strategijų yra ne įgimtos, o perimtos iš suaugusiųjų ir visai nejučiomis. Ankstyvasis išmokimas stebint yra nepaprastai galingas ir vėliau sunkiai keičiamas dalykas.
