Gražūs ir skanūs
„Buvo laikas, kai visi savo kopūstų lysves vertė žaliomis vejomis ir tikėjosi, kad visomis stalo gėrybėmis pasirūpins Europos Sąjunga. Dabar laikai keičiasi – žmonės atidžiau renkasi maistą ir žiūri, ką deda į burną. Nesikrato ir patys daržovių užsiauginti. Dažnas ryžtasi ir triušius auginti“, – savo pastebėjimus išklojo patyręs triušininkas.
Kone kasdien telefono skambučių sulaukiantis vilnietis sako, kad dažniausiai žmonės kreipiasi į jį prašydami pakonsultuoti įvairiais triušių auginimo klausimais: kokių veislių gyvūnus geriausia auginti, kur geriau juos laikyti, kiek jų įsigyti pradžiai... Paprastai dėmesį į šiuos dar XV amžiuje Lietuvoje vienuolių dėka atsiradusius gyvūnus atkreipia tie, kurie nori triušiena paįvairinti savo pietų stalą.
Veislinių triušių augintojas stebisi, kodėl medikai kaip sveikiausios mėsos etaloną nuolat mini kalakutieną.
„Jie tikriausiai nėra įsigilinę į triušienos ypatumus. Iš tikrųjų triušių mėsa yra netgi vertingesnė už kalakutieną. Kaip žinoma, mėsa turi daug baltymų, tačiau triušienos baltymų įsisavinimo procentas iš visų rūšių mėsos yra pats didžiausias. Todėl ši mėsa labai naudinga visų amžiaus grupių žmonėms. Be to, ji lengvai virškinama, turi mažai cholesterolio, nesukelia alergijos“, – triušieną gyrė A. Mitrikevičius, anksčiau per metus suvalgydavęs kelias dešimtis triušių, tačiau dėl stipriai šoktelėjusios jų paklausos šiemet turėjęs gerokai apriboti savo apetitą.
Kokių veislių triušių mėsa išsiskiria geriausiomis skonio ypatybėmis, ponas Aloyzas negalėjo pasakyti: „Gal koks didelis gurmanas galėtų išskirti, tačiau mes, triušių augintojai, – niekaip. Esu auginęs daugybės veislių triušių, tačiau jokio skirtumo neįžvelgiau. Triušienos skonis labiau priklauso ne nuo gyvūno veislės, o nuo pašarų. Kuo įvairesnis pašaras, tuo geresnis mėsos skonis.“
Kitaip nei paukštininkai, triušių augintojai savo augintiniams neduoda augimą skatinančių hormonų, o augimo procesą stengiasi skatinti kuo riebesniu ir baltymingesniu pašaru. „Aš savo triušiams perku ekologiškus grūdus, kombinuotuosius pašarus, rudenį duodu morkų. Molėtų rajone turiu žemės, iš kur atsivežu šieno, prie namų užsiauginu prieskoninių žolelių – petražolių, salierų.
Šviežios žolės visiškai neduodu. Šienas triušiams yra būtinas kaip virškinimą gerinanti priemonė, nes vien koncentruotais pašarais šeriamas gyvūnas labai nutuks ir veislei taps netinkamas“, – aiškino triušių žinovas.
Ar triušiai daug suėda?
Veislinius triušius auginantis vilnietis tvirtina, jog šiandien žmonės jau supranta, kad grynaveislis gyvūnas yra ne tas pats, kas nuo senų laikų narveliuose strikinėjęs naminukas, kuriam be jokios tvarkos būdavo metami pašariniai runkeliai, brukamas šienas.
„Šiandien taip gyvūno jau nešersi. Visos veislės yra išpuoselėtos. Naujoms veislėms išvesti parengiamas kruopščiai apgalvotas selekcijos planas, tam sugaištama keliolika metų. Grynaveislis triušis reikalauja labai švaraus pašaro, negalima jam palikti nesugraužtų likučių. Reikia nuolat rūpintis gyvūnų higiena ir jų narvelių švara. Kitaip nuostolių neišvengsi. Aš visiems sakau, kad gyvūnus reikia šerti, pavyzdžiui, tokiomis morkomis, kokias ir pats galėtum valgyti, – švariomis, nepapuvusiomis“, – apie grynaveislių šėrimo subtilybes aiškino patyręs triušininkas.
Dar viena klaida, kurią neretai daro nepatyrę triušių augintojai, yra besaikis gyvūnų šėrimas. Jie savo augintiniams duoda visko, kad tik narve netrūktų pašaro. O paskui skundžiasi, kad jų augintinis labai daug suėda. Iš tikrųjų pusę pašaro gyvūnas išdrabsto, išdarko, sumina, sumaišo su mėšlu. Todėl saikas šeriant savo augintinius – labai svarbus dalykas.
Ne mažiau svarbi, anot pono Aloyzo, yra triušių vakcinacija. Dažnai mėgėjai į tai nekreipia dėmesio ir susirūpina tik tada, kai augintiniai ima kristi. Pašnekovas įvardija tris dažniausiai pasitaikančias ir nuostolių atnešančias triušių ligas. Tai miksomatozė, pastereliozė ir triušių maras. Jos prieš kelias dešimtis metų į Europą atkeliavo iš Australijos ir Kinijos. Nuo miksomatozės kritusį triušį reikėtų užkasti giliai žemėje ar tiesiog sudeginti, kad neplistų ligos užkratas. Šių ligų sukeltus nuostolius teko patirti ir A. Mitrikevičiui.
Pradedantiesiems šalyje žinomas triušininkas pataria įsigyti dvi ar tris pateles ir vieną patinėlį. Per metus augintinių būrys nesunkiai išsiplės iki 60–80 gyvūnų. Tad prisigaminti įvairių delikatesinių patiekalų tikrai bus iš ko.
Viena patelė gali sėkmingai išauginti 6–7 lizdus. Per metus ji gali būti kergiama iki šešių kartų. Aišku, tai priklauso nuo gyvūno ir jo priežiūros. Ponas Aloyzas mena, kai viena jo patelė atvedė net vienuolika vadų ir visas sėkmingai išmaitino. Tačiau dažniausiai po metų kai kurios patelės tampa ūkiškai nevertingos. Patinėlis geriausiomis reprodukcinėmis savybėmis pasižymi iki trejų metų. Jis gali sėkmingai apvaisinti aštuonias pateles. Nebus didelės bėdos, jei patinėlis bus poruojamas ir su savo „dukterimis“, tačiau toliau – jau ne, nes kils didelė apsigimimų rizika.
Pamilo vaikystėje
Vienas žymiausių šalies triušininkų pasakoja, jog meilę triušiams pajuto dar vaikystėje. Aloyzui buvo penkeri, kai jam ir keleriais metais vyresnei jo seseriai tėvai nupirko triušiuką. Tačiau tąkart meilė ilgaausiui greitai išgaravo. Tėvai vaikams pasakė, kad daugiau niekada nelaikys triušių, nes nėra kam jų prižiūrėti. Visgi Aloyzui šie gyvūnėliai netrukus vėl parūpo. Jis tėvams nežinant už tris rublius iš kaimyno nusipirko triušiuką ir slapta jį laikė malkinėje, uždaręs karo laikų krosnyje. Tačiau tėvas pastebėjo. Pamatė, kad sūnus augintiniu rūpinasi, ir paragino nesislėpti.
Ponas Aloyzas mena, jog didelę įtaką jo dabartiniam užsiėmimui padarė Marijampolės (to meto Kapsuko) 2-ojoje vidurinėje mokykloje veikusi biologijos mokytojo, didelio gamtos mylėtojo Mato Kriaučiūno įkurta veislinių triušių ferma. Mokytojas buvo sudaręs mokinių brigadą, kuri rūpinosi augintiniais. Triušių jaunikliai būdavo platinami visame krašte. Į Lietuvą naujos veislės dažniausiai atkeliaudavo iš Maskvos, tuometės Liaudies ūkio laimėjimų parodos.
Įstojęs į Žemės ūkio akademiją, Aloyzas kelerius metus buvo nutolęs nuo triušininkystės, tačiau šio potraukio neprarado. Vėliau, dirbdamas ir gyvendamas Marijampolėje, Vilkaviškyje, Vilniuje, miesto pakraštyje pas žmones surasdavo vietos ir įkurdindavo savo augintinius. O kai gyvendamas sostinėje įsigijo kolektyvinį sodą, pirmiausia surentė ūkinį pastatą triušiams. Gyveno daugiabutyje mieste, o į sodą važiuodavo du kartus per savaitę, žiemą per šalčius neretai tekdavo porą kilometrų kulniuoti pėsčiomis. Pasistatęs namą užmiestyje, taip pat pirmiausia įsikraustė ne pats – apgyvendino savo triušius.
Vislumo simbolis
„Triušis – toks gyvūnas, kuris tavęs niekada nesmerkia. Ateini pas jį ir iš karto atsipalaiduoji, pajunti nuo jo sklindančią ramybę. Aš visada žmonėms sakau, kad vos įsigijęs triušių neskaičiuok vien tik pelno. Taip nieko neišeis. Svarbu justi potraukį tiems gyvūnams. Tik taip patirsi tikrą džiaugsmą ir turėsi naudos“, – aiškino triušių augintojas.
Ponas Aloyzas sako, kad jį visada domino tik perspektyvių veislių triušiai. Sovietmečiu iš užsienio nebūdavo galimybės jų atsivežti. Tik atsivėrus Europos sienoms ir atsiradus galimybei mūsų triušininkams lankytis parodose, Lietuvoje ėmė plisti Vakaruose populiarios veislės – ūkiškai naudingos, estetiškai gražios. Suaugęs triušis, atsižvelgiant į veislę, užsienyje kainuoja iki 250 eurų.
„Išbandžiau visas Lietuvoje paplitusias triušių veisles. Jų yra keliolika. Šiuo metu auginu trijų veislių gyvūnus: Belgijos milžinus, Vienos mėlynuosius ir Vienos pilkuosius. Juos veisiu pagal griežtą selekcijos planą. Veisiant daugiau veislių nukentėtų kokybė“, – dėstė ponas Aloyzas.
Per metus triušių augintojas realizuoja vidutiniškai apie šimtą triušių. Jis veda griežtą savo augintinių apskaitą, registruoja gyvūnus, kurie galėtų tęsti veislę. Tarp pastarųjų patenka kiek daugiau kaip pusė vieno lizdo triušelių. Tokių akredituotų veislynų savininkų kaip Aloyzas šiuo metu Lietuvoje yra septyni, beje, dar taip neseniai jų buvo dvigubai daugiau. Kiti tiesiog iškrito iš šios rinkos.
Įsigeidusiesiems auginti triušius A. Mitrikevičius nepataria pradėti nuo Belgijos milžinų ir kitų stambiųjų veislių atstovų. Mat turėti minėtos veislės augintinių yra kiekvieno labiau patyrusio triušininko prestižo reikalas. Šie triušiai reikalauja daugiau dėmesio, yra lepesni. Geriau rinktis vidutinio dydžio veislių gyvūnus – Vienos mėlynuosius ar Vienos pilkuosius, išsiskiriančius gracingu kūno sudėjimu, gražiu kailiu, – Kalifornijos, Naujosios Zelandijos, sidabrinių veislių triušius, garsėjančius geru mėsingumu. Belgijos milžinai – gana vislūs gyvūnai: susilaukia apie dešimt vieno lizdo triušiukų. Austriškų veislių atstovai jų atveda keliais mažiau.
Dauguma pono Aloyzo augintinių gyvena narveliuose, įrengtuose atviroje pastogėje.
„Patalpoje juos laikyti nėra tinkamiausias sprendimas, nes ten sunku išlaikyti gryną orą, kas šiems gyvūnams yra itin svarbu. Tuomet tektų įrengti atitinkamą ventiliaciją. Todėl žmonėms paprastai patariu triušius įkurdinti nedideliuose narvuose lauke pastogėje, kad jie būtų apsaugoti nuo skersvėjų, tiesioginių saulės spindulių, lietaus ir sniego. Aišku, nereikėtų nusiteikti, kad visos nesėkmės aplenks. Pernai, kai žiemą temperatūra nukrito kone iki 30 laipsnių šalčio, šerkšnu pasidengė ir triušių ūsai, kai kurie jaunikliai sušalo. Šiemet buvo labai karšta vasara, pavėsyje temperatūra siekė 34 laipsnius. Vieną dieną radau kritusią patelę su mažyliais... Triušiai – labai jautrūs aplinkai ir reaguoja į visus pokyčius. Juk ne veltui jie dažnai tampa bandomaisiais triušiais laboratorijose“, – aprodydamas savo ūkį dėstė A. Mitrikevičius.
Paklaustas, kokie turėtų būti ateinantys metai, kuriuos pagal Rytų horoskopą teks globoti Triušiui, šių gyvūnų augintojas buvo lakoniškas. „Triušiai – taikūs, ramūs ir labai vislūs gyvūnai. Duok Dieve, kad ir metai būtų tokie. Kad mažiau skųstumės ir daugiau džiaugtumės bei daugintumės...“ – vylėsi 72-ejų vyriškis.
Ir dar akimirksnį pamąstęs pridūrė: „Triušiai užima labai didelę mano gyvenimo dalį. Jau kurį laiką esu našlys, dukra gyvena Vokietijoje, sūnus turi savo šeimą. Atsikeliu ir iškart galvoju, kaip tie mano ilgaausiai... Šie gyvūnėliai man neleidžia užsisėdėti – vis einu, sukuosi, tvarkausi. O koks grožis, kai išlenda jau sustiprėję triušiukai... Negali atsižiūrėti! Man tai didelis džiaugsmas.“