Ką tik knygynus pasiekė ir antroji rašytojo knyga – „Kova už požemių pasaulį“ (abi knygas iš anglų k. vertė Tomas Einoris; išleido „Tyto alba“). M. Chevertonas pamėgo „Minecraft“ žaisti kartu su sūnumi – jį sužavėjo galimybė statyti pilis, bokštus, kautis su zombiais ir patirti įvairių kitokių nuotykių. O kai sūnus susidūrė su kibernetiniu chuliganizmu – nepažįstami žaidėjai sunaikino jo keletą mėnesių trukusį darbą – tėvas griebėsi plunksnos ir parašė jau šešias knygas apie „Minecraft“ žaidėjo nuotykius.
- Jūsų knygos apie „Minecraft“ iš tiesų puikios. Bet būtų labai įdomu pamatyti, koks esate anapus „Minecraft“ pasaulio. Ar negalvojate rašyti kitokių istorijų?
- Labai tikiuosi, jei pavyks, prisėsti prie fantastinio romano. Bet kitąmet ketinu išleisti dar šešias knygas, tad septintai vargu ar užteks laiko.
- Istorija apie sūnų, „Minecraft“, kibernetinį chuliganizmą – tikra?
- Taip, mano sūnus – kompiuterinio žaidimo „Minecraft“ gerbėjas. Jo nuotykiai žaidžiant šį žaidimą, susidūrimas su jaunaisiais chuliganais ir paskatino parašyti knygą „Invazija į tikrąjį pasaulį“.
- Ką naujo sužinojote apie chuliganizmą elektroninėje erdvėje?
- Atlikęs tyrimą, supratau, kad dažniausiai taip elgiasi vaikai, kurie yra nukentėję nuo kitų žaidėjų. Skriausdami kitus jie jaučiasi kontroliuoją jų gyvenimus. Sužinojau, kad nukentėjusieji dažniausiai gėdijasi apie tai prabilti, netgi mano nusipelnę tokio elgesio. Mes, suaugusieji, suvokiam, kad auka nėra kalta, bet vaikams tai sunku suprasti.
- Ko tikitės pasiekti savo knygomis?
- Tikiuosi, mano knygos padės tėvams suprasti, kad pasitelkus „Minecraft“, vieną populiariausių kompiuterinių žaidimų, galima vaikus daug ko išmokyti. O vaikams paaiškinti, kad skriausti kitų negalima. Geriau susidraugauti, nes draugystė atneša daugiau džiaugsmo nei įžeidinėjimai ir smurtas. Kadangi „Minecraft“ yra toks populiarus, vaikai godžiai kabinasi už visko, kas susiję su šiuo žaidimu, todėl mano knygos – galimybė įkrėsti jiems šiek tiek išminties ir pozityvumo.
- Ar rašytojo gyvenimas įdomus?
- Džiaugiuosi, kad esu rašytojas. Jau vien dėl to, kad nuolat patiriu nuostabą. Skaitydamas knygą, įsijauti į pasakojimą, jautiesi taip, lyg viską stebėtumei savo akimis. O kai pats rašai, esi įtraukiamas daug stipriau – nes pažįsti veikėjus kaip nuluptus, žinai viską apie jų esamus ir buvusius gyvenimus, visą priešistorę. Tu pats nugyveni jų gyvenimus. Tai neįtikėtina, su niekuo nepalyginama ir labai jaudina.
- Ar Jus ištinka kūrybinės krizės?
- Ištikus kūrybinei krizei, reikia prisiversti rašyti. Taip man atsitiko praėjusį savaitgalį. Tada tiesiog ėmiausi aprašinėti veiksmo vietą, paskui pridėjau šiek tiek dialogų, atskleidžiančių veikėjų charakterius, tada vieną kitą įvykį – kad išsiskirtų kūrybos sultys... Dažniausiai tai padeda išsivaduoti iš sąstingio. Galiausiai visa, ką tada parašiau, atsidūrė šiukšliadėžėje. Bet tokiu būdu sustygavau epizodą, kurį buvau sugalvojęs. Ir taip visada – jei nesudėlioju epizodo vaizduotėje, negaliu jo parašyti.
- Ką patartumėte pradedantiems rašytojams?
- Pradedantiems patarčiau tiesiog rašyti. Ir rašyti atkakliai. Pirmą mano knygą „The Crystal Tear“ atmetė gal 200 leidybos agentų, ji taip ir nebuvo išleista. Kai prisimenu tuos kryžiaus kelius... Tai buvo klaiku. Bet agentai buvo teisūs!
- Kas dabar guli ant jūsų stalo?
- Šiuo metu rašau šeštą, paskutinę, antrosios Minecraft serijos knygą. Ji vadinasi „Last Stand on the Ocean Shore“. Tikiuosi, ji patiks skaitytojams. O paskui imsiuosi naujos „Minecraft“ knygų serijos.
- Iš kur semiatės įkvėpimo?
- Man nereikia įkvėpimo. Galiu rašyti kiaurą dieną, bet kada. Turiu bent 5–6 idėjas naujoms istorijoms, kurių dar nė nepradėjau. Tik užsirašiau kelias pastabas, mintis. Laukiu nesulaukiu, kol galėsiu imtis šių knygų. Turiu daugybę sumanymų tiek apie „Minecraft“ pasaulio istorijas, tiek apie kitą, realų, pasaulį. O, kad galėčiau daugiau laiko skirti rašymui! Bet reikia dirbti, ir laiko rašymui labai trūksta.
