Žmonės mano, jog jei jie nešaukia visa gerkle ir nemosuoja kam nors panosėje kumščiais, vadinasi, nėra agresyvūs. Tuo tarpu netinkamai valdoma agresija įgyja keisčiausias formas: kritiškumą dėl kritiškumo, sarkazmą, savinaikinantį elgesį, neapykantą, kandumą, pajuoką, pasyvų sabotavimą, žiaurumą, priekabumą, piktybiškumą, įniršį, kerštingumą.
Italų psichoterapeutas Piero Ferrucci netgi klausia: „Ar tik agresija nėra tiesiog liga, reikalinga gydymo?“ Ir tuoj perspėja: „Kad giliau suprastume agresiją, verta atkreipti dėmesį ne į blogiausias jos apraiškas, bet išanalizuoti jos gelminę esmę.“
Gyvenimas – tai kūrybos ir naikinimo procesas, neišvengiama šių sudėtinių dalių kaita. Nei destrukcija, nei kūryba neįmanoma be mūsų įsikišimo. O tas mūsų dalyvavimas vyksta agresijos pagalba. Valgydami sunaikiname maisto produktus, pakeičiame jų formą kramtydami, virškindami, o po to maisto sudedamąsias dalis paverčiame savo kūnų dalimi. Taip kuriame savo organizmą.
Be agresijos, kaip natūralios transformacijos priemonės, neįmanoma net lauko suarti, nes privalome suardyti velėną, ją sunaikinti, o jos vietoje pasėti sėklas.
Agresija ir destrukcija yra natūralūs kiekvieno mūsų žingsnio palydovai. Anot psichoterapeuto Joel Latner, Vakarų kultūroje itin sunku tinkamai įvertinti jų naudą, nes konvencinė išmintis reikalauja atmesti konfliktus. Nenuostabu, kad daugelio galvose konfliktas – didžiulis blogis. Priversti apsimesti, jog esame nekonfliktiški, geri ir visus mylintys, mes prarandame gebėjimą pažinti savo agresiją ir nemokame jos valdyti.
„Agresija ima grasinti chaosu ir galimybe užlieti mus pykčio banga. Tai nėra natūralus agresijos ir destrukcijos funkcionavimas. Tai kolektyvinis nesveikumas“, – perspėja J. Latner.
Šį perspėjimą patvirtina pavyzdžiai iš gyvenimo. Štai išgirdę apie kokį tėvažudį ar senelių kankintoją jo artimieji ir kaimynai stebisi: „O tokio ramaus, tylaus vaiko būta!“ Tuo tarpu to „ramaus“ žmogžudžio psichiatrinę ekspertizę atliekantys psichiatrai ir psichologai išvysta visai kitą vaizdą – žmogaus, nuo mažų dienų kaupte kaupusio pyktį ir neapykantą smurtavusiems prieš jį tėvams.
Mūsų kultūroje sunku aptikti žmogų, kuriam vaikų auklėjimas smurto pagalba atrodytų kažkas siaubinga.
„Tik užpakaliu pajutęs rykštės skonį užauga geras žmogus“, – tvirtina ne vienas toks auklėtojas. Taigi gerus ketinimus tinkamai išauklėti savo vaiką tėvai palydi smurtu, tai yra nevaldoma agresija. Užuot ieškoję būdų daryti vaikui auklėjamąją įtaką, „neagresyvūs“ tėvai ploja savo atžaloms per užpakalį.
Ir smurtaujantiems, ir susikalbėjimo būdų ieškantiems reikalinga agresija. Agresija yra destruktyvi ir nedestruktyvi. Žodis „agresija“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „vykti į kokią nors vietą, prie kažko prieiti, pradėti, kažko imtis“. Taigi agresija yra labai aktyvi, joje slypi milžiniškas energijos užtaisas. Tačiau ką su ja darysime – gaminsime bombas ir jas sprogdinsime ar sodinsime sodus ir apkabinsime vienas kitą – priklauso nuo agresijos suvokimo ir mokėjimo ja naudotis.
Dažnai nemokšiškai suvokiamai agresijai užkabinama blogio etiketė. Tačiau kuo kaltas atomas, jei kažkoks kvailys sukūrė atominę bombą? Kuo dėta prigimtinė energija, duota mums agresijos pavidalu, jei kažkieno nesveikoje galvoje gimė impulsas mušti, tyčiotis ar žudyti?
Agresija, kaip ir viskas žmoguje, turi savo aiškiai apibrėžtą paskirtį – ji leidžia mums nustatyti tiek išorines, tiek vidines ribas ir jas ginti. Jei kažkas užmynė ant kojos, agresijos skatinami apie tai pranešame „įsibrovėliui“.
Agresija mus saugo ir nuo kitų asmenų nevaldomų blogų nuotaikų, jų noro kitus žeminti ar skaudinti. Tačiau kokiu būdu panaudosime savo agresiją yra mūsų patirties ir kultūros reikalas. Keiktis ir mojuoti kumščiais ar tiesiog tvirtai pranešti apie patiriamus nemalonumus – štai pasirinktino elgesio intervalas.
Šveicarų analitikė Verena Kast nurodo, jog pagal tai, kaip žmogus išmoksta elgtis su savo agresija, jis renkasi gyvenime vieną iš trijų vaidmenų: aukos, agresoriaus ar vidurio kelią.
Auka paprastai nuo vaikystės yra mokyta būti „gera“ ir niekada nerodyti pykčio. Užuot pykusi ir gynusi savo interesus, ji puola į baimę ar nerimauja. Auka atsisako tikėti, jog ji pati gali apsaugoti save, todėl nuolat dairosi kas ją apgintų.
Aukai į pagalbą atskuba agresorius. Jis nuo mažų dienų išmoko viską gauti jėga, atimdamas ar išplėšdamas iš kito. Tai, kas gaunama lengvai ir taikiai, jam neįdomu, daug reikšmingesni tie pasiekimai, kurie įgyti panaudojus destruktyvią agresiją. Agresorius, kaip ir auka, atsisako kūrybos proceso, nes abu netiki savo jėgomis.
Kūrybinį nepajėgumą tiek auka, tiek agresorius dangsto didybės fantazijomis. Jei auka jaučiasi galinti savo „gerumu“ ir nekonfliktiškumu sušildyti didžiausio niekšo širdį, tai agresorius jaučiasi turįs iš aukščiau jam suteiktą teisę įvesti reikiamą tvarką. Jie abu nesuvokia, kad ta tariama didybė tėra vaikiška fantazija, jog esi pasaulio centras, apie kurį sukasi mama ir tėtis, kuriuos tavo vaikiška ašara gali priversti šokti pagal tavo norus.
Tuo tarpu vidurio poziciją pasirinkęs asmuo suvokia, kad visas mūsų gyvenimas yra nuolatinis ribų brėžimas. Gebėjimas nustatyti sau ir kitiems ribas priklauso nuo savigarbos. O ribos nustato, kiek artimi ar tolimi vienas kitam būsime. Ribų saugojimui ar perstūmimui reikalinga agresija. Ką daryti, jei kaimynas išmindžiojo mūsų pievutę, jei draugas negrąžino skolos, jei mylimas žmogus buvo neištikimas, jei vadovas nepagarbiai elgiasi? Tai vis pažeistų ribų pavyzdžiai, kai reikia atkurti pusiausvyrą.
Tiek auka, tiek agresorius blogai jaučia savo ribas. Auka leidžia jai meluoti, ją apgaudinėti, prieš ją smurtauti. Nuolat girdime, kaip bejėgiškai elgiasi alkoholikų žmonos, likimo ar smurtautojo valiai palikdamos net savo mažamečius vaikus. Rinkėjai, eilinį kartą leidžiantys save apgauti kokio nors saldžialiežuvio politiko, žadančio dangiškus migdolus, irgi yra aukos.
Agresorius savo ribų neturėjimą demonstruoja piktnaudžiaudamas kitų asmenų turtu (jį pasisavindamas), ramybe, sveikata ar net kūnu. Jis gali vedžioti kitus už nosies, meluodamas, manipuliuodamas, sukčiaudamas. Net jei sutinkame asmenis, kurie prieina per arti, jie irgi stokoja aiškių ribų, tad galime neabejoti, jog turi rimtų agresijos problemų.
Netinkamas agresijos naudojimas visuomet išduoda mūsų asmenybės problemas. Kai jaučiamės menki, neįvertinti, nedarantys jokios įtakos, mes griebiamės prievartos. Kapinėse išvartyti antkapiai, išdaužyti žibintai skveruose, tėvo ar motinos mušami vaikai – tai socialinės impotencijos požymis. Tai išsigandusių, jog šiame pasaulyje nieko nereiškia, asmenų pėdsakai.
„Jei negaliu nieko sukurti, tai bent jau ką nors sunaikinsiu, ir tada jūs kalbėsite ar rašysite apie mane, o gal net nufilmuos televizija“, – tokia bejėgio prieš savo agresiją asmens logika.
Vaikai ir agresija
Agresija, kaip ir visi prigimties lobiai, reikalauja ilgų treniruočių, mokantis jais naudotis. Maži vaikai neturi vidinių stabdžių. Jų impulsyviems norams nėra jokio vidinio „ne“.
Nenuostabu, kad parduotuvėje saldainio įsigeidęs trimetis gali jo reikalauti įtūžio priepuoliu, vartydamasis ant grindų ir garsiai spiegdamas. Tėvų pareiga padėti savo vaikui išgyventi nepatenkintą norą ir neprarasti orumo. Vargu, ar nevaldomos agresijos užkaitintais skruostais isteriškai klykianti mama sėkmingai atliks auklėtojos pareigą. Greičiausiai, ji pastūmės savo atžalą aukos ar agresoriaus keliu.
Jei vaikystėje agresyvumas ir nepaklusnumas buvo visiškai užslopintas, suaugęs žmogus nebepajėgs įtvirtinti savęs. Jis nemokės ginti savo teisių, leisis kitų išnaudojamas. Jei tėvai neras kūrybiškų būdų padėti vaikui savo agresiją suvaldyti, užaugins monstrą, dėl kurio ir jie, ir aplinkiniai lies ašaras.
Pasak britų analitiko Robin Skynner, „jei vaikas neišmoksta susitvarkyti su savo pykčiu ir neapykanta, jam visos emocijos bus skausmingos, jis jų bijos, tad sutriks visi jo santykiai“. Toks vaikas, tapęs ir suaugusiu vyru ar moterimi, nuolat trokšta kitų meilės, tačiau tuo pat metu visur ir su visais kariauja. Agresija besitaškantis asmuo turi labai nedaug galimybių sulaukti meilės ir pagarbos.
Dar žiloje senovėje žmonės savo vaikus mokė kontroliuoti savo žodžius ir elgesį: „Galvok, ką sakai ar darai.“ Žinota, jog visi mes esame susieti emociniais ryšiais. Tad destruktyvi nevaldoma agresija gali žeisti skaudžiau nei kardo kirtis.
Italų teologas ir psichologas Giuseppe Colombero siūlo nusibrėžti sau ribas. Nesuteikti sau ir kitiems kančios – tai geriausias bendrabūvio principas. „Vienas iš labiausiai geliančių sąžinės priekaištų, kuriuos gali jausti žmogus, ypač vyresnio amžiaus, – tai prisiminimas, kad ką nors pravirkdė.“
Nustoti iš visko tyčiotis, negailestingai kritikuoti – kitas svarbus žingsnis, siekiant įvaldyti agresiją. Gebėjimas tiesiai ir atvirai išsakyti savo norus suteikia daugiau galimybių būti išgirstam nei kandžios replikos ar pavarčių humoras.
Išmokti atsisakyti poreikio visada tarti paskutinį žodį, žinoti tikrąją tiesą ir gebėti nusileisti kitai nuomonei yra trečiasis būdas suvaldyti agresiją. Visada itin malonu šnekėtis su žmogumi, kuris neperša savo pozicijos ir girdi jam išsakomą nuomonę.
„Žmogus turi išmokti kontroliuoti, tiksliau sakant, išauklėti savo agresyvumą, jeigu nori harmoningai ir konstruktyviai sugyventi su panašiais į save. (...) Sakau išmokti, nes tarp visų disciplinų, kurias reikia išmokti, šita tikrai yra pati sunkiausia“, – tvirtina G. Colombero.
