Tačiau nesinori tuo tikėti, matant, kaip ją myli du vaikučiai pabiručiai - aštuonmetė Gustė ir metukų neturintis Pijus. Taigi vieną dieną, nusprendusios surasti atsakymą į klausimą, kas yra gera mama ir kas – bloga, susėdom abi su Ramune pasikalbėti. Ginčijomės valandą, ginčijomės dvi, o kai mūsų argumentai išseko, nusprendėm kreiptis į specialistą - psichologę Agnę Matulaitę-Horwood.
Ramunė: Keistai pasijaučiau besilaukdama antro vaiko. Dukteriai gimus maniau, kad daugiau nebegimdysiu. Buvau įsitikinusi, kad man užtenka vieno vaiko. Tuo labiau kad ir su vyru nebesutariau kaip draugystės pradžioje. Todėl kai pasijutau vėl besilaukianti, jaučiausi kažkaip keistai: nei džiaugiausi, nei liūdėjau. Tiksliau pasakius, nieko nejaučiau. Jokios euforijos! Toks vaizdas, kad aplinkiniai ir artimieji labiau tuo rūpinosi bei patarinėjo. Dažnai jų elgesys tik erzino.
Psichologė: Nestebina, kad Ramunė kaip tik taip jautėsi, sužinojusi, kad vėl laukiasi. Viena vertus, kaip ji pati sako, emocionaliai nebuvo pasiruošusi tokiam „netikėtumui“. Kiekviena įprasta gyvenimo krizė (taip pat - ir nėštumas) reikalauja laiko ir sąlygų prisitaikyti prie jos. O užklupusi netikėtai ar nelauktai ji gali visiškai išmušti žmogų iš pusiausvyros. Kaip praūžus uraganui ar įvykus kokiam kitam stichiniam reiškiniui, žmogui natūraliai sutrinka, o vėliau atsiranda ir susierzinimas ar net pyktis, kad negali kontroliuoti padėties. Antra vertus, dar sunkiau Ramunei dėl to, kad ji jautė aplinkinių spaudimą džiaugtis savo nėštumu, „švytėti“. Kuo labiau aplinkinių ir visuomenės spaudimas skiriasi nuo realios vidinės būsenos - tuo labiau moteris gali jaustis vieniša, nesuprantama ar net „netikusi“.
Ramunė: Juokingas nėštumo kultas: kur pažvelgsi, aplink pilna skaisčiaveidžių nėščiųjų nuotraukų, nuogi pilvai, fotografuojama ir filmuojamas netgi gimdant. Visi sako: ,,Nieko gražiau nėra už nėščią moterį“, ,,Tai didžiausias pasaulio stebuklas“. Tačiau iš tikrųjų besilaukdama sau panėšėjau į didelį, piktą krokodilą. Veidą tepiau trim pudros sluoksniais, tačiau šlykštus raudonis likdavo. Pirštai ištino lyg bandelės, svoris augo kosminiu greičiu. Prieš tai bjaurėdavausi apsileidusiomis, aptukusiomis draugėmis. Dabar pati tapau panaši į jas.
Psichologė: Besikeičiantis kūnas per nėštumą gali ir džiuginti, ir liūdinti. Štai tyrimai rodo, kad kai kurios valgymo sutrikimais (anoreksija ar bulimija) sirgusios moterys per nėštumą džiaugėsi sumažėjusiu rūpesčiu dėl savo kūno, leido sau „atsipūsti“, tikėdamos, kad galės atsigriebti vėliau. Tačiau būdinga ir kita tendencija - moterys nerimauja, kad negali kontroliuoti savo kūno, jo pokyčių. Nėštumas, kaip ir menstruacijos ar menopauzė, yra vienas mūsų kūno priminimų, kad esame moterys, kad, nors gyvenimo tempas vis didėja, mums būdingas ypatingas ryšys su aplinka, kad ne viskas yra ar gali būti kontroliuojama. Yra manoma, kad sunkiau tiek menstruacijas, tiek nėštumą išgyvena tos moterys, kurioms sunku susitaikyti su savo moteriškumu.
Neišreikštos emocijos niekur nedingsta: pavyzdžiui, nors per nėštumą moteris ir vengia kalbėti apie savo neigiamus jausmus jo atžvilgiu, šį savo nenorą ji gali „parodyti“ kūnu, pvz., jai kietėja viduriai (baimė paleisti tai, ką turiu, nenoras keisti savo gyvenimą), didėja skrandžio rūgštingumas (sunku „suvirškinti“ tokią tikrovę, kokia ji yra), skauda nugarą (baimė eiti pirmyn, įžengti į naują gyvenimo etapą).
Ramunė: Niekaip nesuprasiu moterų, kurios vaidindamos marytes melnikaites nusprendžia gimdyti be nuskausminimo. Netikiu egzaltuotais pasakojimais apie švelnų gimdymą, ramią muziką ir gimdykloje smilkstančius smilkalus. Besilaukdama Pijaus svajojau apie viena - tą dieną, kai ateis laikas gimdyti, užmigti ir prabusti tik tada, kai viskas bus pasibaigę. Kai atsargiai apie cezario pjūvio galimybę prasitariau ginekologei, ši aprėkė, kad esu bloga mama ir galvoju tik apie save, o ne apie vaiką. Ar gimdysiu su vyru, nebuvo nė kalbos, ką jam ten veikti? Žiūrėti į mane besikankinančią? Niekada!
Psichologė: Nebūsiu populiari, sakydama, kad iš tiesų niekas medalių už gimdymą be nuskausminamųjų neduoda. Tik pati moteris, o ne medicinos personalas gali jausti, kiek ji gali ir nori gimdyti be nuskausminamųjų, kokia poza ji nori gimdyti. Kolegės psichologės iš Didžiosios Britanijos teigia, kad kuo daugiau gimdyvė turi galimybių, tuo dažniau ji renkasi natūralų gimdymą. Tačiau moteriai labai svarbu jausti, kad ji gali rinktis. Antra vertus, savo gyvenimą linkusios kontroliuoti aktyvios moterys vis dažniau renkasi planinį cezarį.
Vyrų dalyvavimas gimdyme išgyveno visą revoliuciją: sovietmečiu tai buvo tabu, dabar yra madinga skatinti dalyvauti vyrus. Tiesa yra ta, kad kiekviena pora individualiai gali nuspręsti, kas jiems priimtiniausia. Jei vyras gimdyme dalyvauja iš pareigos, iš to bus mažai naudos. Moteris, užuot sutelkusi dėmesį ties savimi per sąrėmius, gali jaustis atsakinga už savo vyro savijautą. Ir tai trikdys gimdymą. Jei gimdymas suvokiamas kaip natūrali bendro gyvenimo šeimoje dalis, nieko keista, kad gimdyme dalyvauja ne tik vyras, bet ir vyresni broliai ar seserys.
Ramunė: "Viršūnių viršūne“ laikau paskutinį mados klyksmą - vadinamąjį bendravimą su negimusiu vaikeliu. Glostyti atsikišusį pilvą, dainuoti jam daineles ar net skaityti pasakas - kur tai matyta! Kartą bandžiau kažką padainuoti, ar tik ne ,,Aaaa liulia...“, bet pasijaučiau tikra idiotė...
Psichologė: Vienoms tai priimtina, kitoms - ne. Šios dažniau linkusios „bendrauti“ su savo būsimu kūdikiu mintyse. Manau, labai svarbu nedaryti nieko, kas atrodo nepriimtina. Tik pati moteris yra ekspertė, intuityviai žinanti, ko reikia ir ko ne jai ir jos būsimam kūdikiui.
Ramunė: Po gimdymo dar maždaug mėnesį jaučiausi it pervažiuota - skaudėjo, atrodo, visur. Laimė, kad sūnus gimė sveikas, jokių bėdų nebuvo. Ir gimdymas buvo sklandus - epidūrinė nejautra nepanaikino tiek skausmo, kiek tikėjausi, bet gyvent galima. Keista atrodo tvarka ligoninėje (su pirmąja dukterimi taip nebuvo), kad po gimdymo vaikas iš karto būna su mama. O kada pailsėti? Kai atėjusiai akušerei užsiminiau apie tai, dar kartą išgirdau priekaištą "Kokia jūs mama?“
Psichologė: Net ir sąlyginai lengvas gimdymas pareikalauja iš moters tiek jėgų kiek ir bet kuri rimta operacija. Juk niekas nesitiki, kad iš karto po apendicito operacijos ligonis šoks iš lovos ir ims tvarkyti namus! O dažnai tikimasi, kad gimdyvės ne tik pačios susitvarkys, bet ir prižiūrės naują žmogutį, priims lankytojus ar sveikintojus. Iš tiesų apsiprasti reikia ir ką tik iškeptai mamai, ir vaikui, ir visai šeimai. Idealu, jei tėtis gali pasiimti atostogų ir kartu su savo žmona pratintis prie naujo šeimos nario. Vakarų šalyse įprastos specialios palatos, panašios į viešbučio kambarius. Jose po gimdymo apsistoja visa naujoji šeima, kol mama šiek tiek atsigaus ir galės važiuoti namo.
Ramunė: Sutinku, kad mamos pienukas - geriausias maistas ir vaistas vaikučiui, tačiau pati maitinti ilgai nenorėjau. Kol buvom ligoninėje, taip, bet kai grįžom namo, po kelių savaičių baigiau maitinti. Nors sako, kad pačiai maitinti labai patogu, nereikia sukti galvos dėl buteliukų ir mišinukų, matau ir kitą pusę: turėjau riboti savo maistą (,,To nevalgyk, nuo šito irgi pūs vaikučiui pilvą, anas nerekomenduojamas“, - aiškino į namus atėjusi slaugytoja), negalėjau išeiti kur ir kada noriu.
Psichologė: Ir vėl kiekviena moteris renkasi pati. Ne kokį maistą vaikui duodame, o kaip su juo bendraujame, ar esame atsipalaidavusios, ramios - tai turi didžiausią įtaką vaiko ateičiai ir gerovei.
Ramunė: Dirbu buhaltere vienoje įmonėje ir žinau, kad metus praleidusi namuose su vaiku būčiau gerokai atsilikusi. Tad į darbą grįžti nusprendžiau kaip galima anksčiau - kai Pijui suėjo trys mėnesiai. Aplinkiniai spaudė kaip įmanydami, apie save prisiklausiau tokių bjaurasčių, ko net sapnuote būčiau nesapnavusi: kad man svarbiau pinigai, o ne vaikas, kad sūnus neturės ryšio su manimi ir užaugęs bus mažų mažiausiai asocialus. Tačiau nesigailiu taip apsisprendusi, nes grįžusi į darbą vėl pasijaučiau tikru žmogumi - mane vertino, gerbė nuomonę.
Psichologė: Atrodo, mūsų pasaulis sukasi vis greičiau. Tradiciškai vyriškomis laikomas vertybes - fizinę ir finansinę nepriklausomybę, darbdavių didžiavimąsi jumis, naujausias žinias - vertinanti moteris sunkiai gali save sulaikyti namuose. Viena mano klientė labai taikliai apibūdino panašią savo būseną: „Kai sėdžiu su vaiku, jaučiuosi kalta, kad nedirbu, kai dirbu - jaučiuosi kalta, kad nebūnu su vaiku“. Amžina prieštara. Tuo labiau kad vaikui iki vienų metukų itin svarbu pakankamai laiko praleisti su jį mylinčiu artimu žmogumi. Ir vėl galime tik pasvajoti apie idealų variantą - darbą puse krūvio. Kaip tik tokios mano konsultuotos moterys, kurios bent vieną koją išlaikė darbe per visą savo motinystės laikotarpį, mažiausiai skundėsi pogimdyminėmis depresijomis.
Ramunė: Juokinga, kai susitikusios mamos gali valandų valandas pliurpti apie savo mažylių užpakaliukus, sauskelnių rūšis ar spuogelį, išdygusį ant nosies. Aikčiojimai - ,,Maniškis keturių mėnesių jau sėdi“, ,,Mes tikri stipruoliai, nes septynių mėnesių ropojam“ - mane pykina. Neįdomu! O ir nemanau, kad maniškis kuo nors ypatingas, apdovanotas dieviškom galiom. Vaikas kaip vaikas, ką čia daug kalbėti. O gal aš iš tiesų bloga mama?
Psichologė: Kiekviena moteris savo, mamos, vaidmenį suvokia įvairiai. Ir kodėl turėtų būti kitaip?! Nemanau, Ramune, kad tu bloga mama. Tiesiog tu ieškai savo kelio, kaip suderinti savo, moters, ir savo, mamos, vaidmenis. Niekas tavęs, išskyrus tavo pačios vaikus, negali teisti. O iš jų, bent jau iš savo dukrytės, manau, išgirsi, ko jiems reikia. Tikiu, kad bandai derinti tai, kaip tik įmanydama.
