Kėdainių rajone įvykusi tragedija sujudino įvairias institucijas – nuo vaikų teisių apsaugos tarnybų iki prezidentūros. Vėl iškeltas klausimas dėl įstatymo, draudžiančio fizines bausmes, priėmimo. Prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlo įkurti naują instituciją, kuri turėtų rūpintis problematiškomis šeimomis.
- Kaip manote, ar fizinių bausmių uždraudimas užkirstų kelią tragedijoms Lietuvoje?
- Manau, kad būtų labai svarbu priimti tokį sprendimą. Dabar mes kaip ir kalbame, kad tos fizinės bausmės yra negerai, o priimtas įstatymas būtų kaip ir patvirtinimas, kad tikrai visuomenė taip galvoja. Ir žmonės, taiko tokias bausmes galėtų pajusti pasekmes. Juk yra atlikta daugybė mokslinių tyrimų, tiriant vaikų psichikos raidą, ir įrodyta, kad fizinės bausmės vienprasmiškai tikrai labai neigiamai veikia vaikų asmenybės raidą, jų tolimesnes galimybes. Tad tas aiškus suformulavimas būtų labai svarbus.
Kitas dalykas, kad tai tikrai neišspręstų visų tų problemų. Nes čia yra du aspektai. Vienas dalykas, kad mūsų vaikų teisių apsaugos sistemai reikia labai daug tobulėti, nes lyginant su Vakarų valstybių vaikų teisių sistemomis, ji yra ir jaunesnė, todėl ir specialistų tinkamai paruoštų turime ne tiek daug, ir ne visada profesionalai užima jiems skirtas pozicijas.
Visų pirma, tose tarnybose, kurios turi užtikrinti vaikų saugumą, turėtų dirbti žmonės, turintys reikiamą pasiruošimą. Sistemą reiktų tobulinti, didinti profesinę priežiūrą, to, kas vyksta ir yra daroma, nes vėlgi mes matom, kad yra šeimų, kuriose žmonės negeba vaikų prižiūrėti jų neskriausdami ir nežalodami. Tad mes turime žiūrėti, kokia pagalba tiems žmonėms gali būti teikiama, dar nepadarius jiems tokių baisių nusikaltimų. Iš kitos pusės, už nusikaltimus, be abejo, turi būti baudžiama.
Nereikia galvoti, kad tai yra tik Lietuvos problema. Priklausomai nuo savo patirties žmonės, kurie patys patyrė smurtą vaikystėje, negeba kitaip kurti santykių, tiktai per smurtą, negeba valdyti savo jausmų ir impulsų. Tačiau tai neatima iš jų atsakomybės už tai, ką jie daro ir jie turi būti baudžiami. Bet iš kitos pusės, tokių žmonių visose visuomenėse yra tam tikras procentas. Dėl to reikia, kad tos socialinės tarnybos, medikai, vaikų gydytojai, mokytojai, visi, kurie susiduria su vaikais, pastebėtų tokius atvejus, tokias šeimas ir tėvus ir galvotų, kaip jiems padėti ir kaip išvengti tragedijų. Kartais vaikų paėmimas iš tokios šeimos gali būti vienintelis teisingas žingsnis.
- Ar užtektų vaikų teisių tarnybos, ar galbūt reiktų steigti kažkokią naują organizaciją?
- Aš galvoju, kad naujų organizacijų steigimas - tai tik nauji pinigų įdėjimai. Man atrodo, kad reiktų daugiau profesinės priežiūros toms tarnyboms, kurios yra. Ir jeigu toje tarnyboje turi būti psichologas, tai kad dirbtų psichologo išsilavinimą turintis žmogus. Jeigu dirbtų socialinis darbuotojas, tai kad tai būtų žmogus, turintis reikiamą išsilavinimą. Ir turėtų būti bendradarbiavimas tarp institucijų. Gal reiktų pagalvoti, kaip galima būtų įtraukti medikus ir pedagogus. Kad toms egzistuojančioms struktūroms, kurios yra, pvz., vaikų gerovės komisija mokyklose, reiktų skirti daugiau dėmesio, o ne kurti naujas.
Aš manau, kad institucijos yra, reikia tik padėti joms tinkamai veikti. Įvairiose šalyse nuskamba panašūs dalykai, tikrai yra tokių žmonių, jie turi būti baudžiami. Ir turi būti neleidžiama jiems turėti ar auginti tuos vaikus.
- Lietuvoje dažnas atvejis, kad vaikai gimdomi dėl pašalpų, kad galėtų išgyventi patys tėvai...
- Galbūt yra įvairiai. Bet gali būti ir taip, kad tokioje šeimoje gimęs vaikas gaus tinkamą priežiūrą, nereiškia, kad jis būtinai patirs smurtą. Čia priklauso nuo to, kaip žmonės tą vaiką augina, tą labai svarbu įvertinti. Čia galėtų daug padėti medikai ir pedagogai, kurie galbūt pirmieji tai pastebi.
- Gal reikėtų daugiau privalomo švietimo?
- Gali būti. Žinau, kad JAV yra tokia tvarka, jeigu tėvai skiriasi, jie įstatymiškai privalo lankyti mokymus. Jeigu tėvai smurtauja, jiems įstatymiškai yra priskiriama vienas iš žingsnių - mokymasis, tėvų grupės, kur tėvai mokomi, kaip drausminti vaikus be smurto. Jeigu tas neveikia, tada daromi kiti žingsniai. Tik mes turime suprasti, kad švietimas turi būti ne toks, kad paklausysiu paskaitos ir viskas bus gerai. Ne, tai turi būti praktinis darbas, praktinis mokymasis kaip seminarai, grupės. Procesas turėtų būti pakankamai ilgas, jame žmogus turi praleisti pakankamai daug valandų, kad suprastų save ir kodėl jis taip elgiasi. Tačiau reikia žinoti, kad yra žmonių, kuriems tai nepadėtų. Kur išeitis, deja, galėtų būti tik vaiko izoliacija iš tokios šeimos.
- Kaip smurtas šeimoje veikia vaiko psichiką ir tolesnį vaiko gyvenimą? Kokie vaikai užauga?
- Yra dvi pusės, kurias gali toks vaikas talpinti ir dažnai talpina jas abi. Iš vienos pusės jis bijo būti toks, koks yra, pagrindinis rūpestis yra jo saugumas. Jis negali atskleisti savo gabumų ir intelekto, kitų savybių, nes jis yra kaip susigūžęs, jis turi save saugoti, ginti, rodyti save tik iš gerosios pusės. Slėpdamas nuo savęs ir nuo kitų savo menkavertiškumo jausmą toks žmogus gali būti labai pasikėlęs, kontroliuojantis kitus, matantis tik vieną tiesą, netolerantiškas. Ir kita pusė - tai yra ta galimybė, kad jis pats bus smurtaujantis, nes tai bus vienintelis būdas, kaip jis moka tvarkyti santykius.
Dabartinės psichologijos teorijos gana smulkiai ir sudėtingai paaiškina, koks čia yra mechanizmas ir kaip viskas vyksta, kad vaiko viduje atsiranda vidinis smurtaujantis tėvas ar mama. Ir dėl to, kad pats artimiausias žmogus, kuris turi užtikrinti saugumą, jo neužtikrina, o yra pavojingas, vaikas niekur negali jaustis saugus net suaugęs. Iš kitos pusės, ir sunkią vaikystę patyręs žmogus, o mūsų tarpe tokių yra nemažai, nėra pasmerktas - jis gali išmokti su tuo gyventi, save suprasti ir valdyti. Aišku, tam reikia daug sąmoningų pastangų, čia gali padėti tik darbas su savimi, grupinės ir asmeninės terapijos, tikėjimo bendruomenių palaikymas.
Tokiems žmonėms labai rekomenduočiau paskaityti 2015 m. išleistą autobiografinę Timo Guenardo knygą „Stipriau už neapykantą“. Tai istorija žmogaus, kuris patyrė didelį smurtą nuo tėvo ir nuo mamos ir kaip gyvenime jis iš to vadavosi.
