– Dima, tavo paties gyvenime yra ryškus pavyzdys, kaip peržiūrėjus santykius su tėvais, gali pasikeisti ir tėvų, ir vaiko likimas. Viename iš ankstesnių interviu pasakojai, kad tavo pasaulėžiūra visiškai pasikeitė, kai kartą (beveik prieš 10 metų) pamatei ant tėvo delnų greitos mirties ženklus. Tu su juo pakalbėjai, buvai nuoširdus, o po kiek laiko linijos ant tėvo rankų pasikeitė. Kaip tai galėjo įvykti?
– Pamėginsiu paaiškinti. Štai aš – tėvas, turiu du sūnus ir žmoną. Sūnūs niekada nevadino manęs tėčiu, niekada neišsakė man pagarbos. Žmona niekada nesakė, kad laiko mane tikru vyru. Tad ką man čia veikti? Esu jau pensijoje, atidirbau, sūnus užauginau, namą pastačiau. Iš principo atrodytų: „Kas man čia beliko? Viso gero!“ Bet šit vienas sūnus tiesiai sako: „Tėti, pasilik, tu man reikalingas. Tu toks šaunus, dar pabūk su mumis.“
Šią akimirką tam tikra vidinė sistema, atsakinga už tai, kiek žmogui gyventi, duoda aiškų nurodymą: „Reikia dar pabūti, nes čia įdomu, yra vardan ko gyventi.“ Dėl savęs mums niekas neįdomu. Dėl savęs nesiekiame tikslų, dėl savęs nieko neįrodinėjame. Bet, tarkim, jei įsimylime, iš karto atsiranda įkvėpimas – kuriame eiles, tapome paveikslus, užimame pirmas vietas, kažkur mokomės. Mes vystomės – dėl kažko. Kažkas dėl mamos, kažkas dėl vyro ar žmonos, kažkas dėl Dievo, na o kažkas – dėl Dulsinėjos iš Toboso. Kad toliau gyventum, reikalingas stimulas.
– Koks apskritai vaikų vaidmuo? Ar vaikų pareiga savo tėvams?
– Vaikai atsiranda, kai tėvams būtinas stimulas pereiti į naują dvasinį lygį, tolimesnei evoliucijai. Įprastai tėvai tuo metu jau būna kietaširdžiai, nejautrūs. Ir štai ateina vaikai su atvertomis švariomis akimis, jie sako: „Aš tave myliu.“ Jie verkia, skaudinasi, bet daro tai taip nuoširdžiai, kad tėvai, – nori to ar nenori, – užsikrečia tuo nuoširdumu. Tada jie pradeda jausti tai, ką jautė jų tėvai, kai jie atsirado pasaulyje. Taigi vaikai moko mus atvirumo, nuoširdumo, moko mus mylėti, rūpintis, toleruoti.
Todėl pagrindinė sūnaus ir dukters pareiga – ne filosofuoti, ne mokyti savo tėvus kažkokių žinių, kurių pasisėmei iš knygų, religijos, kelionių, o dovanoti jausminį suvokimą. Nes būti protingus mūsų pasaulyje visi moko – laikraščiai, radijas, internetas, visuomenė.
Paskui vaikai patys suauga, tampa kietaširdžiai. Tada senelėms ir seneliams savi vaikai nebeįdomūs, jie tarsi nepateisino į juos dėtų vilčių, nepateisino lūkesčių, to, dėl ko jie gimė, dabar jie orientuojasi tik į anūkus. Anūkai sako: „Senele, aš tave myliu!“ „Ooo, mokykis!“ Štai kodėl senelės ir seneliai nori anūkų. Ateina anūkai – vėl atvertos akys, perkrovimas.
– Dima, bet ką daryti, jei patiems artimiausiems žmonėms, tėvams jauti negatyvą?
– Viešpats Dievas sukūrė jausmų oktavą – nuo įniršio, įtūžio iki meilės ir dėkingumo, tarp jų bus šimtai jausmų. Visi jausmai – mūsų tarnai. Galiu pasakyti, kad pozityvūs jausmai traukia mus link Dievo, o negatyvūs – stumia pas Jį, išstumia. Tačiau kelias bet kokiu atveju vienas – pas Dievą. Per pozityvą mes evoliucionuojame, per negatyvą irgi evoliucionuojame, tik, kaip rodo patirtis, kažkaip negatyviai – per ligas, skyrybas, netektis ir t. t.
Todėl jei jaučiame savo tėvams negatyvą, dėl šito negatyvo turime kažko imtis, mažų mažiausiai – išvažiuoti (atskirai gyventi). Paskui negatyvas pamažu ima blėsti, nes nėra išorinio dirgiklio. Tada imame peržiūrėti savo požiūrį į tėvus, matome, kad yra ne tik negatyvo, bet ir pozityvo. Tam tikru etapu negatyvo apskritai nelieka, tik pozityvas.
Gerai, jei tai įvyks iki tėvų mirties, juk šiaip ar taip, stovėdami prie kapo mes peržiūrime savo požiūrį į juos, suprantame: „Koks kvailys buvau!“ Išmintinga būtų peržiūrėti savo santykius su tėvais ar kitais artimais žmonėmis, dar nepatekus į šias žabangas. Tačiau dauguma, deja, eina klasikiniu keliu – mirtis. Artimųjų mirtis – šoko terapija, kuri priverčia mus viską persvarstyti.
– Nejaugi visi asmenybės pokyčiai, augimas turi vykti per skausmą?
– Taip vyksta 99 proc. žmonių. Skausmo kūnas tam ir sukurtas, kad pakeltų tingius penktuosius taškus nuo sofų – tiesiogine šio žodžio prasme. Kai labai norisi valgyti, kai skrandis traukiasi iš alkio – skauda. Būtent dėl šio skausmo einame prie šaldytuvo, o jei jis tuščias, suprantame, kad niekas mūsų nemaitina. Tada einame dirbti, kad užsidirbtume duonos kąsniui. Tik vienas žmogus iš šimto visada yra čia ir dabar, jis nelaukia skausmo. Jis prieina prie šaldytuvo, jame jau visko yra, nes jis iš anksto užsidirbo duonos kąsniui – tik ne kaip vergas, o su džiaugsmu. Su tokiu požiūriu skausmo bus minimaliai.
Reikia suprasti, kad kiekvienu atveju atsibudimas, nušvitimas (visaip galima vadinti) įvyks. Tai įvyksta, visada įvykdavo. Kažkas sukūrė visatą dėl kažko, čia yra tam tikros taisyklės, kurioms paklūsta absoliučiai viskas. Taisyklės, pagal kurias Mėnulis skrieja aplink mūsų planetą, mūsų planeta kartu su Mėnuliu – aplink Saulę, ir jos nesusiduria, nes visur yra tam tikra tvarka.
Tokie pat įstatymai galioja ir žmonijai, yra tam tikri bendražmogiški principai. Iš tiesų jie surašyti kiekvienoje religijoje. Pavyzdžiui, Kristus suformulavo juos vienu vieninteliu sakiniu: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.“ Žinoma, galima apsunkinti, dabar tam ištisi mokslai sugalvoti, tačiau esmė paprasta – tai vienas sakinys.
– Vadinasi, atsibudimas neišvengiamas?
– Taip, tik yra sunkus, ilgas kelias ir trumpas, lengvas. Einant sunkiuoju keliu reikia kentėti. Tam reikia nesėkmingai vesti ar ištekėti, tam reikia palaidoti tėvus, prarasti kažką labai svarbaus. Tam reikia visą gyvenimą daryti klaidas, per kurias išvystysi protą ir sugebėsi atsakyti į visus šiuos klausimus. Tam reikia sudalyvauti daugybėje mokymų, religijų, dar kažkur. Tai ne vieno gyvenimo ilgio kelias. Šventuose Rytų raštuose rašoma, kad šis kelias trunka nuo vieno iki trijų milijonų metų. Tai ilga grandinė persikūnijimų, sudarytų iš kančių ir džiaugsmų, kuri galiausiai veda pas Dievą.
Bet yra ir trumpas kelias: Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Tai tarnavimas žmonijai visomis formomis. Jei nesupranti, ką reiškia tarnauti, pasakysiu kitaip – reikia būti naudingam žmonėms. Pradžiai siūlau mažiausiai prisiimti atsakomybę už savo mintis, žodžius, poelgius, jausmus. Jei apie ką nors negražiai galvoji, bet jau nesišypsok jam. Jei jauti, kad esi ant kažko suirzusi, nebendrauk su juo, o dar geriau – atsiprašyk už savo susierzinimą.
Jei jauti, kad dirbi ne savo darbe, tau ten negera, tai mažų mažiausiai paklausk, kam tu visą laiką jauti tą negatyvą. Ir tau akimirksniu ateis atsakymas, kad reikia keisti darbą. Kai tik prisiimsi atsakymą už šiuos paprastus dalykus, dėl rezultato nesijaudink. Tiesiog kuo nuoširdesnis esi šiame procese, tuo labiau teigiamas, mažiau skausmingas bus rezultatas.
– Juk žinai, kad daugelį gąsdina pats žodis „tarnavimas“. Vieniems jis skamba pernelyg religingai, kitiems asocijuojasi su patarnavimu, vergove. Prašau papasakok, kaip tu jį supranti.
– Tarnavimas gali būti aktyvus ir pasyvus. Aktyvus tarnavimas – tam tikra labdaringos veiklos rūšis, pagalbos teikimas. Iš tiesų kažkam kažką daryti nesavanaudiškai. Dalyvauti kokiuose nors savanoriškuose projektuose, statant vaikų namus, atstatant miestus po potvynių, siųsti medicininės pagalbos siuntas. Tai aktyvus tarnavimas.
Pasyvus tarnavimas – malda, mantra, meditacija. Tai yra – tiesiog palinkėjimas viskam ir visiems laimės. „Viešpatie, prašau padaryk taip, kad planetoje nebūtų karo.“ Štai kaip Motina Teresė. Garsus jos posakis: „Nesu prieš karą, aš – už taiką.“ Ji ir meldėsi, ir pagalbos siuntas siuntė, ir savo pavyzdžiu mokė.
Kas yra tarnavimas? Mažų mažiausiai, nelinkėti negatyvo artimam žmogui. Pavyzdžiui, žmona dabar jaučia negatyvų jausmą vyrui, taigi reikia pasakyti: „Brangusis, atleisk, šiandien aš taip ir taip.“ Tai irgi tarnavimas. Bet koks tarnavimas žmonėms yra tarnavimas Dievui. Tik dažnai galvoja, kad vyras – ne žmogus, mama – irgi ne žmogus. Galima prikalbėti mamai šiurkščių žodžių, o paskui pastatyti bažnyčią. Tai – apgaulė.
Žinoma, yra toks visuotinai priimtas tarnavimas, kai darai ką nors pastebimo, tave rodo per televizorių – kaip vaikų namuose nusivilkai marškinius ir atidavei. Tai – noras pasirodyti. Tarnaujant kairė ranka neturi žinoti, ką daro dešinė.
