Tiek daug visko: nuomonių, šurmulio, tačiau taip dažnai šešėlyje, tyloje, užsidarę savo problemoje lieka būtent tie asmenys, tos poros, tie vyrai ir tos moterys, kurie nevaisingumą patiria savo kailiu, kurie iki skausmo žino, ką reiškia negalėjimas pastoti.
Esu psichologė-psichoterapeutė, profesionalė ir moteris, kuri yra nevaisingumo temoje yra virš 7 metų. Savo kely man teko sutikti daug, labai daug žmonių, kurie iš gydytojo išgirsta „nevaisingumo“ diagnozę. Tai sukrečia, tai skaudina. Žemė išslysta iš po kojų, o širdį suspaudžia lyg geležinis kumštis ir atsiveria žaizda - psichologinė, tačiau neretai skaudanti net fiziškai.
Išgirdusios diagnozę, poros (ar vienas iš partnerių) pradeda jausti menkavertiškumą, bejėgiškumą, pyktį, sielvartą, liūdesį ir daug daug įvairių kitų jausmų, tarp kurių dominuoja „aš - sulaužytas mechanizmas“ jausmas.
Sunku aprašyti žodžiais, ką jaučia žmonės, kurie sužino, kad negali turėti vaikų. Ir visai čia ne vieta lyginti kitų žmonių kančias dėl kitų baisių diagnozių (kurių tikrai yra nemažai). Rašau apie nevaisingumą ne tam, kad pasakyčiau, jog blogiau už tai nebūna, rašau tam, kad pabandyčiau nuimti baimių, gėdos, kaltės skydą, kuris apima nevaisingumo temą.
Kaip aprašyti žodžiais, ką reiškia moteriai negalėjimas tapti mama, ką reiškia vyrui negalėjimas tapti tėčiu? Kaip aprašyti tai realistiškai ir taip aiškiai, kad suprastų tie žmonės, kurie spekuliuoja nevaisingumo tema, kurie eksperto tonu kalba viešai ir/ar primeta savo nuomonę, neva ji yra vienintelė teisinga, kurie drįsta kažką riboti, nepaisant blaivaus proto, medicininių pasiekimų ir profesionalų rekomendacijų?
„Ne mama“ / „ne tėtis“ - tai negalėjimas patirti nėštumo, tai negalėjimas maitinti savo kūdikio, tai negalėjimas laikyti jį savo glėbyje, bandant rasti jo mažo veidelio bruožuose panašumų su savimi ar su savo partneriu. Negalėjimas tapti mama ar tėčiu - tai nesužinojimas, ką reiškia, kai tavo vaiko mažos rankytės apkabina tave prieš užmiegant. Nėra pirmų žingsniukų, pirmų žodžių, pirmo piešinio, pirmos klasės, pirmos meilės, pirmo pasimatymo. Negalėjimas tapti mama ar tėčiu reiškia, kad neturėsi anūkų, senatvėje nebus kam aplankyti, o namuose vyraus tyla, kurios negalėsi pakęsti. Tai negalėjimas perduoti dalelės savęs gyvuoti toliau, po tavo mirties...
Nevaisingumo diagnozė gali veikti žmogaus savęs suvokimą: „Kas su manim ne taip?“, „Kodėl aš?“, „Jei negaliu būti mama (tėčiu) ar esu pilnavertė moteris (pilnavertis vyras)?“ ir pan. Šie klausimai stipriai veikia savivertę. Gyvenant šioje temoje kyla gyvenimo prasmės klausimas.
Nevaisingumo diagnozė gali veikti laiko suvokimą. Kiekvienas savo ar partnerio gimtadienis, šv. Kalėdos, Naujieji metai yra kaip tiksintis priminimas, kad laikas bėga, tau jau tiek metų, o vaikų dar nėra. Ir labai norisi skubėti, desperatiškai kažką daryti, iki išnaktų sėdėti internetiniuose forumuose ir visaip kitaip ieškoti būdų, kaip dar galima spręst šį klausimą.
Ši diagnozė tam tikrose situacijose gali sukelti priešingų jausmų audras: draugų pastojimas ir džiugina, ir sukelia ašaras, dėl to, kad ne tu pastojai; draugų vaikų gimtadienius gera švęsti, bet kartu tai gelia širdį, nes negali švęsti savo vaikų gimtadienių, kažkas skundžiasi, kad dėl vaiko negalėjo visą naktį užmigti, o tu ir užjauti, ir suvoki, kad viską atiduotum, kad galėtum apsikeisti su tuo žmogumi vietomis. Daug temų, daug jausmų, su kuriais būti vienam sunku.
Nevaisingumas yra didelis iššūkis porai, ir negalinčios pastoti poros gana dažnai izoliuojasi su šia savo problema. Vietoj susivienijimo kartu spręsti problemą poroje atsiranda susiskaldymas: vienas kito kaltinimas (net jei tai nėra išsakoma garsiai), lūkesčių vienas kitam turėjimas (ką partneris turi padaryti, kad situacija pasikeistų).
Nežinau, kaip taip susiformavo, kad negalintys pastoti žmonės dažnai jaučia gėdos jausmą, lyg jie būtų padarę kažką tokio baisaus ar būtų su defektu, dėl kurio dabar negali pastoti. Žmonės, gyvenantys su nevaisingumo diagnoze, labai mažai apie tai kalba ne tik su draugais ar pažįstamais, bet net poroje, tarpusavyje. Atsiranda užburtas ratas: jai labai sunku, skauda, jaučia neviltį, jis tą mato, bet bijo paklausti, o ji nesako, nes bijo, kad jį apkraus, kad ir jam bus sunku. Kiekvienas iš jų verkia pasislėpęs ar kitaip malšina šį skausmą (alkoholiu, apsirijimais ir pan.). Tokiu būdu būnant poroje laikui bėgant gimsta labai gilus vienatvės jausmas.
Kol nepradėsime apie nevaisingumą kalbėtis iš šios psichologinės pusės, tol visuomenėje vyraus daug neteisingų nuostatų bei tiesiog aklas nežinojimas. Manęs kartais klausia: „Kuo gali padėti kalbėjimas? Juk situacijos neišspręs, nepagydys“.
Mano nuomone, kalbėjimas – tai išsilaisvinimas, padedantis pamatyti savo gyvenimą plačiau. Be paprasto kalbėjimo apie savo jausmus viena moteris nepastebėtų, kad trejus metus atidėdavo palto pirkimą, nes jeigu tuoj pastos, jis jai bus per mažas, tai kam tada pirkti. Jei nebūtų kalbėjimo, viena pora nepastebėtų, kad atidėlioja išvykimą atostogauti, nes jeigu pastos, tai gi nerekomenduotina skraidyti lėktuvais.
Kalbėjimas padėjo dar vienai moteriai suvokti, kad ji daug daug metų rinko vaikiškus drabužius iš savo pagimdžiusių draugių, nes jų gali prireikti ir jai pačiai, gal visai greitai. Ir daug metų spintos užkišamos viltimi, kad „tuoj tuoj“...
Dar daug daug galėčiau vardinti pavyzdžių apie tai, kaip nekalbėjimas apie savo nevaisingumą įkalina, kaip žmonės pradeda nepastebėti, kad jų gyvenimas, jų pasirinkimai, jų norai sukasi tik aplink menstruacinio ciklo kalendorių, kaip pamirštamos kitos buvusios svajonės, kiti norai nueina į antrą planą, o tarpusavio poros santykiai susikoncentruoja tik apie laukimą dviejų raudonų juostelių.
Kalbėkime apie tai kas rūpi, kalbėkime apie tai kas skauda, kalbėkime tarpusavyje ir su kitais (su savo partneriais, draugais, giminaičiais, su psichologais, ar paramos grupėse, žmonėms, kurie negali pastoti).
Švieskime visuomenę, kad nevaisingumas - tai nėra vien su Dievu susietas dalykas, tai nėra vienareikšmiška, vienpusiška tema. Joje yra kraštutinumų: daug pagrįstų vilčių (nes gerą turėti viltį) ir daug nusivylimų, šioje temoje yra daug energijos (nes ieškai, bandai, domiesi, skaičiuoji) ir daug bejėgiškumo, joje daug susitaikymo/nuolankumo (nes gi reikia kažkaip priimti realybę) ir daug pykčio, neteisingumo jausmo.
Tai sudėtinga tema, kurioje yra nemažai sunkių jausmų, tema, kuri paliečia tūkstančių porų, žmonių gyvenimus. Bet apie tai reikia kalbėtis.
