Šiuos įdomius augalus auginantis ir ne vienerius metus tiriantis Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) Agronomijos fakulteto dekanas doc. dr. Viktoras PRANCKIETIS sako, jog labiausiai vertinama aktinidijų savybė – išskirtinis didelis C vitamino kiekis, kuris sudaro net 1 proc. visos uogos masės. Aktinidijų uogose C vitamino yra tiek pat, kiek ir erškėtuogėse, 10 kartų daugiau nei juoduosiuose serbentuose, 20 kartų – nei citrinose, net 40 kartų – nei obuoliuose ir 200 kartų daugiau negu vynuogėse.

Mėgsta katės ir tigrai

Lietuvos žemės ūkio universiteto Agronomijos fakulteto dekanas doc. dr. Viktoras Pranckietis aktinidijomis domisi jau daugelį metų.
„Norint, kad organizmas gautų pakankamai C vitamino, žmogus per parą turėtų suvalgyti: 235 g vyšnių arba 142 g aviečių, arba 16 g juodųjų serbentų, o aktinidijų – vos 3,5 g, t.y. vieną didelę uogą. Vienas suaugęs aktinidijų krūmas šiuo vitaminu gali aprūpinti 3–4 asmenų šeimą visus metus. Mūsų tyrimai parodė, kad C vitaminas puikiai išsilaiko užšaldytose, taip pat džiovintose aktinidijų uogose. Jis suyra kaitinant aukštoje temperatūroje“, – pasakoja V. Pranckietis.

Iš Tolimųjų Rytų Usūrijos taigos atkeliavusios aktinidijos atsinešė ne tik išskirtinio, Lietuvoje negirdėto lianinio augalo, miško properšose nupinančio tinklus įvaizdį, bet ir legendas apie „sveikatos uogas“, „šiaurės vynuoges“, net „meilės uogas“. Šie augalai žmones stebina ne tik gydomosiomis savybėmis, bet ir paslaptinga galia, pritraukiančia ne tik kates, bet ir tigrus, kurie mėgsta uostyti ir graužti jaunus aktinidijų ūglius, o po to šėlsta.

Tolimuosiuose Rytuose žinoma legenda, kad aktinidijos slepiasi ir pasitraukia iš tos vietos, kur jas aptinka žmogus. Sibiriečiai aktinidijas labai mėgsta ir vertina, aplink kiekvieną krūmą uogoms nokstant žemė būna suminta skynėjų. „Tolimuosiuose Rytuose nė vienam gyventojui nereikia įrodinėti aktinidijų naudos, visi jas žino ir vartoja“, – sako V. Pranckietis.

Įveisė plantaciją

Šiuos vertingus augalus Lietuvoje nenuilstamai populiarino mūsų sodininkystės entuziastai. Yra žinoma, kad tarpukariu aktinidijos augo Užtrakio dvare (Trakų r.). Nuo 1941 m. šie augalai buvo auginami prof. Tado Ivanausko sodyboje Obelynėje prie Kauno. 1963 m. juos kaip dekoratyvinius augalus pradėjo dauginti Dubravos miškų tyrimo stoties medelynas. Vėliau jas populiarino LŽŪU mokslininkai, sodininkai Vilhelmas Paukštė ir Petras Lanauskas. Jie tyrė įvežtas ir iš atrinktų sėjinukų kūrė naujas margalapių aktinidijų (Actinidia kolomikta) veisles.

1988 m. pavasarį LŽŪU pomologiniame sode buvo pasodinta 30 arų įvairių veislių aktinidijų plantacija. Šio darbo inciatorius buvo ilgametis universiteto sodininkystės dėstytojas prof. Vladas Venskutonis, kurio gimimo 90–metis, beje, bus minimas šį mėnesį. Ši plantacija iki šiol yra didžiausias aktinidijų sodas Lietuvoje, kuris kasmet rugpjūčio viduryje sunokina derlių.

Pasiskinti aktinidijų uogų V. Pranckietis kviesdavo fakulteto darbuotojus ir kitus norinčiuosius. Jų visiems užtekdavo. Tik pernai ir šiemet šis sodas buvo apjuostas ir parašyta, jog derliaus rinkti negalima. Nepatikėsite! Net toną aktinidijų įsigijo Šiauliuose įsikūręs „Rūtos“ saldainių fabrikas.

Ši neįprasta žaliava panaudota gaminant šokoladinių saldainių tokiu pat pavadinimu įdarą. LŽŪU mokslininkai kartu su saldainių gamintojais bei kolegomis iš Lenkijos ir Latvijos šiemet baigia įvykdyti tarptautinį EUREKA programos remiamą naujų maisto produktų kūrimo projektą. Beje, aplinkinėse šalyse aktinidijų sodų nėra. Jas augina tik pavieniai sodininkai kolekcininkai. Pavyzdžiui, Lenkijoje vyriškąsias aktinidijas augina labiau kaip dekoratyviuosius augalus dėl gražių lapų.

Nuo infekcinių ir kitų ligų

V. Pranckietis tokiu „Rūtos“ vadovo Algirdo Gluodo dėmesiu aktinidijoms nesistebi. Mat mokslininkas puikiai žino, ko vertos šios uogos. „Be C vitamino, kurio, kaip rodo mūsų atlikti tyrimai, Lietuvoje užaugintose aktinidijose gali būti 2110–10 030 mg/kg (10 000 mg/kg lygu 1 proc.), šios uogos turi karotino (provitamino A), B grupės, taip pat E ir P vitaminų, įvairių organinių rūgščių (vyrauja citrinos), cukraus, pektino, rauginių ir kitokių medžiagų.

Pasak mokslininko, aktinidijų uogų cheminė sudėtis priklauso nuo augavietės gamtinės zonos. Įdomu tai, kad kuo šiauresniame krašte auginamos aktinidijos, tuo daugiau jos gali sukaupti C vitamino. Tolimuosiuose Rytuose šis kiekis gali būti 5320–12 000 mg/kg, Sankt Peterburgo srityje auginamų – iki 12 800 mg/kg, Estijoje – iki 17 300 mg/kg.

Auginant Lietuvoje įvairias margalapių aktinidijų veisles, jų cheminė sudėtis gali kiek skirtis, tačiau vis tiek išlieka būdinga šiems augalams. Beje, LŽŪU mokslininkai yra ištyrę ir įvežamų kivių sudėtį. Paaiškėjo, kad juose C vitamino yra 10 kartų mažiau negu čia užaugintose aktinidijų uogose, o cukraus būna 1,5 karto daugiau.

Tokia gausi sudėtis lemia aktinidijų uogų maistinę vertę. Tai – dietinis, gydomųjų savybių turintis produktas. „Biologiškai aktyvios aktinidijų medžiagos didina organizmo atsparumą infekcinėms ligoms, atkuria judrumą, darbingumą, neleidžia kauptis cholesteroliui ir saugo žmogų nuo sklerozės, gerina raumenų tonusą bei lytinių liaukų funkcijas. Uogose esantys vitaminai padeda apsisaugoti nuo kai kurių širdies ir kraujagyslių ligų. Įrodytas aktinidijų uogose esančių vitaminų antivėžinis aktyvumas“, – šiems nepaprastiems augalams pagyrų negaili V. Pranckietis.

Gamino net vyną

Aktinidijos valgomos šviežios, džiovintos, perdirbtos (uogienės, kompotai, sultys, tyrės ir pan.). Galima užšaldyti. V. Pranckietis pasakoja, jog pats su kolegomis mokslininkais yra išbandęs įvairius aktinidijų perdirbimo receptus. Gamino net vyną. „Šio gėrimo receptas toks pat, kaip gaminant iš kitokių uogų. Tačiau yra viena nedidelė paslaptis: aktinidijose yra labai mažai natūralių mielių, kurių reikia rauginimui. Todėl norint, kad sultys greičiau rūgtų, reikia įdėti arba pirktinių vyno mielių, arba šiek tiek kitų uogų, vaisių.

Kadangi mūsų universiteto pomologiniame sode auga senovinė australiška „vyno obelis“, į 10 l aktinidijų sulčių įdėjau saują sutarkuotų šių obuoliukų. Reikia pasakyti, kad aktinidijų vynas pirmaisiais metais nebuvo labai įspūdingas, bet palaikytas dar metus, subrendęs, pasidarė auksaspalvis ir puikaus skonio“, – pasakoja V. Pranckietis.

Aktinidijų rūšys

Iš beveik 40 aktinidijų genties rūšių tik margalapė (Actinidia kolomikta) yra atspari, o smailialapė (A. arguta) – pakanti Lietuvos klimato sąlygoms. Mėginama auginti ir neatsparias – karčiąją (A. polygama), purpurinę (A. purpurea) ir puikiąją (A. deliciosa, sin. A. chinensis).

Puikioji (kininė) aktinidija – populiariausia ir labiausiai pasaulyje paplitusi sukultūrinta aktinidijų rūšis. Jos vaisiai ir patys augalai dabar vadinami kiviais. Šios aktinidijos kilusios iš Kinijos ir ten vadinamos „jangtao“. „Maždaug prieš šimtą metų Pekino botanikos sodas į įvairias šalis išsiuntinėjo jų sėklų. Naujojoje Zelandijoje tuomet jomis labiausia susidomėta. Iš daugelio sėjinukų buvo atrinkta iki šiol viena populiariausių veislių ‘Hayward‘.

Iki šeštojo dešimtmečio iš N. Zelandijos eksportuojami aktinidijų vaisiai buvo vadinami kiniškais agrastais ir iš pradžių didelės paklausos neturėjo. Dėl vaisiaus formos panašumo į paukštį kivį ir dėl komercinių tikslų angliškai juos imta vadinti „kiwifruit“ (kivio vaisiai). Taip šis pavadinimas ir prigijo, o vaisiai išpopuliarėjo visame pasaulyje“, – pasakoja V. Pranckietis. Puikiosios aktinidijos auginimą riboja augalų atsparumas šalčiui. Jos išplitusios šiltesnio klimato šalyse, nes nepakelia didesnio nei -7 ºC šalčio.

Smailialapė (dailioji) aktinidija – atsparesnė šalčiui ir auginama ten, kur negali augti puikioji. Jų vaisių skonis panašus į kivių, tik išorė neplaukuota. Dailiosios aktinidijos lapai tankūs, žali, blizgantys, odiški. Jauni stiebai pilki, senstančių žievė suskeldėja ir atpleišėja. Tai labai augūs dekoratyvūs vijokliai, gana stambias (braškių dydžio) uogas subrandinantys rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje.

Natūraliose augavietėse (Kinijoje, Usūrijos pietuose ir pan.) stiebai gali užaugti iki 30 m aukščio, o jų storis prie žemės siekia 10–18 cm. Tokie augalai atrodo kaip lynai, kylantys aukštyn medžių kamienais. Vietiniai gyventojai juos naudodavo kabantiesiems tiltams daryti, o uogas – maistui ir vaistams.

Lietuvoje šios rūšies aktinidijos mažai tyrinėtos, todėl įvairių tyrėjų nuomonės dėl galimybės mūsų krašte joms augti ir derėti – skirtingos. Manoma, kad šiltesnėse užuovėjose dailiosios aktinidijos gali augti gana neblogai.

Margalapė aktinidija – atspariausia šalčiams rūšis, gerai auga ir Lietuvoje. Dalis šios rūšies augalų lapų būna margi – trijų spalvų: žalios, baltos ir rožinės. Labiau margi augantys saulėtose vietose, taip pat vyriškieji augalai.

Margalapių aktinidijų uogos sunoksta praėjus maždaug 60 dienų po žydėjimo. Augalai žydėti pradeda, nelygu pavasaris, gegužės pradžioje.

LŽŪU mokslininkų atrinktiems keturiems geriausiems margalapių aktinidijų sėjinukams 1995 m. suteikti veislių vardai: ‘Laiba‘, ‘Landė‘, ‘Paukštės Šakarva‘ ir ‘Lankė‘ (autoriai P. Lanauskas, V. Paukštė, V. Venskutonis ir V. Pranckietis).

Auginti nesudėtinga

Po daugiau nei dvidešimt aktinidijoms populiarinti mūsų krašte atiduotų metų V. Panckietis sako pagaliau pajutęs, kad šis nesavanaudiškas darbas pradeda atnešti savo rezultatų – vis daugiau žmonių žino ir pradeda bent prie savo namų auginti vertingus, bet nekaprizingus augalus. O šiemet rugsėjį rudeninės LŽŪU vykusios parodos „Sprendimų ratas“ metu surengtame seminare apie aktinidijas dalyvavę ūkininkai susitiko su „Rūtos“ fabriko direktoriumi ir domėjosi versliniu šių augalų auginimu.

LŽŪU pomologiniame sode dauginami aktinidijų sodinukai, kurie parduodami vazonuose, tad galima sodinti ne tik pavasarį ar rudenį, bet ir vasarą. „Mes esame suskaičiavę, kiek kainuotų aktinidijų sodo įveisimas, derliaus nuėmimas ir kiti darbai. Pavyzdžiui, sodinukai, veisiami didelėje plantacijoje, kainuotų apie 5 Lt/vnt. Dar reikėtų augalams atramų ir vielų.

Kaina priklauso nuo naudojamos medžiagos. Žemę tokiam sodui paruošti paprasta, kaip ir kitiems uoginiams augalams. Svarbu parinkti neįmirkstančią vietą. Tačiau augdami augalai drėgmės trūkumo nemėgsta. Aktinidijų sodo derlingumas gali būti apie 10 t/ha. Žmogus per dieną sparčiai dirbdamas gali priskinti iki 100 kg, krūmai neduria, o uogos auga patogiame aukštyje. Žinoma, laiku nenuskintos nubyra“, – pasakoja V. Pranckietis.

Kadangi aktinidijos yra dvinamiai, t.y. moteriškieji ir vyriškieji augalai, norint, kad derėtų, reikia sodinti ir tuos, ir tuos. Plantacijoje dešimčiai moteriškųjų augalų sodinamas vienas vyriškasis. Jei auginama sodyboje, paprastai viduryje sodinama vyriškoji aktinidija margesniais lapais, o iš šonų – ne tokios dekoratyvios moteriškosios. Dera ant antrametės medienos išaugę pirmamečiai ūgliai. Vienas krūmas gali užauginti kelis kilogramus uogų.

Du kartus per sezoną aktinidijas patartina genėti. LŽŪU sode tai daroma birželį, kai pradeda sprogti ūgliai, o kitą kartą – prieš derliaus ėmimą. „Seniau pasitaikydavo, kad vėlyvos šalnos nušaldydavo aktinidijų žiedus. Dabar sumanėme, jog nereikia rudenį genėti, geriau tuos ūglius palikti iki pavasario, kad jie išleistų lapus. Šie išaugę padaro „skėtį“ ir nuo šalnų iš dalies apsaugo žemiau esančius žiedus. Po šalnų pavojaus nereikalingus ūglius nugenėjome“, – patirtimi dalijasi V. Pranckietis.

Aktinidijos vienoje vietoje gali augti dešimtmečius. Jos leidžia pašakninius ūglius, kuriais galima atjauninti krūmą. „Šimtas metų aktinidijoms – ne riba“, – sako V. Pranckietis. Mokslininkas neabejoja, kad ilgainiui, jei vyks perdirbimas, mūsų šalies sodininkai susidomės ir įveis aktinidijų plantacijas. Pasak mokslininko, propaguojant naujus augalus, svarbiausia yra pripratinti vartotojus prie jų skonio. Juk kadaise ir pomidorai mums atrodė tik gražūs, bet neskanūs. O dabar valgius be šių daržovių sunku įsivaizduoti.