Tautodailininkė karklo vytelių dairydavosi pakelėse, pamiškėse, laukuose, upių ar ežerų pakrantėse, radusi tinkamų – išsipjaudavo, nešdavosi į namus. Retkarčiais vyteles pirkdavo ir iš žemdirbių, užsiimančių pynimui tinkančių karklų auginimu.
Šiemet A. Ruželienė nutarė pati užsiauginti karklų. Jais užsodino tris arus. „Toks buvo likęs laisvas dirbamos žemės plotas“, – tarstelėjo tautodailininkė. Karklų sodinukų ji atsivežė iš Bugailiškių kaimo (Kupiškio r.) žemdirbių, auginančių vyteles pynimui. Jos plonos, lanksčios, mažiau skylinėjančios.
Saugo plėvė
Karklus moteris pasodino balandžio pradžioje, nes augalui prigyti reikalinga drėgnesnė žemė. Ilgus karklus sukapojo maždaug 20 cm sodinukais, apie 3 tūkstančius jų sukaišiojo į žemę. Senose knygose tautodailininkė perskaitė, jog sodinuką reikia užpilti žeme, tuomet formuojasi stipresnės šaknys. Tačiau salietė paklausė šiandieninių karklų augintojų ir apie 5 cm sodinuko paliko ore.
Žemę apdengė vėjo izoliacine plėvele. „Žmonės mano, jog ši plėvelė dėl šilumos, tačiau tikslas – visai kitoks: ši statybinė medžiaga praleidžia vandenį, o po ja neauga žolė. Pirmus dvejus metus karklus reikia ravėti, kad neužgožtų žolė. Apdengusi karklus plėve sutaupysiu laiko ir jėgų“, – sakė A. Ruželienė.
Nereiklus augalas
Sodinukai gerai prigijo, po kelių savaičių pradėjo dygti ūgliai, vėliau – skleistis lapeliai. Ant kiekvieno karklo stiebo formuojasi po 4-7 vyteles. Karklai auga labai nevienodai: kai kurie jau 50 cm aukščio, o kiti – labai nedideli. „Viskas priklauso nuo sodinuko: ant plonesnio išaugo silpnesni daigeliai, bus plonesnės vytelės“, – aiškino A. Ruželienė.
Pirmojo „derliaus“ augintoja tikisi sulaukti šiemet rudenį, vyteles pjaus, kai tik augalas numes lapus. „Šv. Kalėdoms jau turėčiau nupinti dirbinių iš savo darže užaugintų vytelių. Karklas – kultūra, kuriai nereikia didelės priežiūros. Toje pačioje vietoje jis gali augti bet 30 metų, jam sėjomainos nereikia. Kuo dažniau pjauni, tuo labiau tvirtėja augalo šaknų sistema, krūmai tankėja, šakojasi. Kitais metais ūglių turėtų būti dar daugiau. Bus žaliavos mano dirbiniams, galėsiu kurti ir netaupyti“, – neabejojo tautodailininkė.
Vietoj svyrančių gėlių – braškės
Rokiškėnė gėlių augintoja Raimonda Raugalienė pabandė vazonėliuose auginti remontantines braškes. Sumanymas pasiteisino: žmonės susigundo namų terasas pasipuošti ne tik surfinijų, petunijų, begonijų žiedais, bet ir svyrančiomis braškėmis.
Gėlininkė apie vazonėliuose auginamas braškes perskaitė kataloguose, dar žiemą nusipirko apie šimtą daigų. Augino šiltnamyje, virš pomidorų. „Gegužės pradžioje braškės pražydo rožinės spalvos žiedais, po to pradėjo nokinti uogas. Rožinė spalva – sielai nuraminti ir akims paganyti, o raudonos uogos – skrandžiui“, – teigė R. Raugalienė.
Šias braškes tinka auginti vazone arba krepšelyje balkone, namų terasoje. Jos dera visą vasarą iki vėlyvo rudens, tik ne taip gausiai kaip tradicinės, augančios daržo lysvėje, bet skoniu nenusileidžia. „Kibirais šių braškių neskinsi, puodais uogienių nevirsi, tačiau paskanauti užteks“, – juokėsi augintoja.
Braškės dauginamos ūsais. Neturėdamos kur leisti šaknų, jos svyra per vazono kraštus. Anot gėlininkės, nesunku sukurti kompoziciją: motininio augalo ūsą pasodinti kitame vazonėlyje, taip formuojant girliandą.
Žiemą vazoninės braškės, kaip ir visos kitos, turi pailsėti. Reikia nukirpti jų lapus, uogų kekes, augalą su vazonėliu ar be jo įkasti šiltnamyje į žemę, pridengti eglės šakomis. Balkone auginamas braškes reikia apkamšyti šiltai, kad nesušaltų.
„Braškes vazonėlyje auginu pirmus metus, todėl eksperimento būdu išsiaiškinsiu, koks žiemojimo variantas joms geriausias“, – sakė R. Raugalienė.
