Tipinių kelių aukštų daugiabučių statymo tradicija gaji ne vieną dešimtmetį. Jos ištakų reikėtų ieškoti sovietmetyje. Visgi Sovietų Sąjungos griūtis nuo tokio požiūrio į miestų planavimą neatpratino, tiksliau, atpratino, bet ne iš karto.
Viskas prasidėjo 7-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje su vadinamųjų chruščiovkų atsiradimu. Vėliau patys namai kiek keitėsi, bet principas išliko tas pats, rašoma portale novate.ru.
Sovietų Sąjungoje toks projektavimo metodas ypač tvirtai įsišaknijo. Kodėl tada Jungtinėse Valstijose jis neišpopuliarėjo, nors, pasirodo, tikrai buvo išmėgintas ir, tiesą sakant, dar anksčiau negu Sovietų Sąjungoje. Taigi, amerikiečiai sovietams patrauklia idėja neužsikrėtė, ir taip įvyko ne be priežasties.
5-ajam praeito amžiaus dešimtmečiui einant į pabaigą Misūrio valstijos Sent Luiso mieste, vykdant vyriausybės patvirtintą programą, buvo nutarta įkurti naują gyvenamąjį mikrorajoną ir pristatyti jame identiškų daugiaaukščių. Po parengiamojo etapo, maždaug 1950-aisiais, ši idėja buvo realizuota – tikrai iškilo daugiaaukščių kompleksas – rajonas, pavadintas Pruitt–Igoe. Jame puikavosi 33 vienodi 11 aukštų namai. Pagal planą tame komplekse turėjo apsigyventi 12 tūkst. piliečių.
Kvartalo apgyvendinimo tvarka buvo ganėtinai netikėta. Žmonės buvo įkeliami laikantis proporcijos 50 ir 50, t. y. pusė gyventojų buvo baltaodžiai, o kita pusė – juodaodžiai. Kodėl valdžia priėmė tokį sprendimą, neaišku, tačiau galutinį rezultatą tikrai buvo galima numatyti. Baltaodžių rajone ėmė tolydžio mažėti, o po kurio laiko (praėjus keliems metams) jį apleido paskutiniai baltosios rasės gyventojai.
Gyvenamųjų namų komplekso tikslas buvo labai konkretus – išspręsti gyvenamojo būsto problemas, su kuriomis susidurdavo vidurinei klasei priklausę žmonės. Deja, kaip tik šios klasės atstovai ir nepanoro apsigyventi tokiame rajone, todėl, atsiradus pirmai galimybei, iš jo pabėgo. Taigi, vyriausybės planas žlugo.
Maždaug 7-ojo dešimtmečio viduryje kvartalas tapo panašus į getą. Dingo ne tik buitinių paslaugų tiekėjai, bet ir policininkai – pareigūnai atsisakydavo patruliuoti tame rajone. Tokia padėtis tęsėsi iki 1970-ųjų. Maždaug tuo metu, įsitikinęs, kad rajonas tapo tikra nelaimių zona, miesto meras nusprendė, kad žmones būtina iš jo iškelti.
Pirmasis komplekso namas buvo susprogdintas 1972 metų kovo mėnesį, o 1976-aisiais čia jau nebuvo nė vieno pastato. Po tokio nesėkmingo bandymo šalies valdžia griežtai atsisakė panašių eksperimentų.
