aA
Šiau­dų pa­nau­do­ji­mas se­no­vė­je iš tie­sų bu­vo la­bai pla­tus. Be­ne pats sub­ti­liau­sias to pa­vyz­dys – šiau­di­niai so­dai. Kaip pa­ste­bi Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kė Ra­sa Sta­ne­vi­čiū­tė, mū­sų die­no­mis so­dų vė­ri­mo tra­di­ci­ja pa­ma­žu at­gims­ta, kiek­vie­na­me kraš­te ga­li­ma ras­ti ke­le­tą kruopš­čių mo­te­rų, tau­to­dai­li­nin­kių, gai­vi­nan­čių so­dų fe­no­me­ną. Tie­sa, jis bū­din­gas ne vien lie­tu­viams – so­dus ri­ša ir lat­viai, es­tai, bal­ta­ru­siai, suo­miai, ki­tos tau­tos.
© Shutterstock nuotr.

„Ga­li­me pa­si­džiaug­ti, kad tu­ri­me iš­ties su­dė­tin­gų šios va­di­na­mo­sios sak­ra­li­nės ge­o­met­ri­jos pa­vyz­džių. Kal­bant apie re­gio­ni­nius skir­tu­mus pa­čio­je Lie­tu­vo­je, bū­tų sun­ku juos iš­skir­ti. So­dų ty­ri­mų yra la­bai ma­žai, o ir se­nų­jų pa­vyz­džių dėl me­džia­gos tra­pu­mo ne­daug be­iš­li­kę, tad šis klau­si­mas dar lau­kia pla­tes­nės ana­li­zės. Ta­čiau daž­niau­siai, iš­mo­kus šiau­di­nio so­do ri­ši­mo tech­ni­kos, be­lik­da­vo pa­si­kliau­ti vaiz­duo­te, ku­ri ir pro­jek­tuo­da­vo bū­si­mą šiau­di­nį kū­ri­nį. Aiš­ku tik vie­na – steng­ta­si iš­lai­ky­ti tam tik­rą struk­tū­rą, su­da­ry­tą iš at­ski­rų sfe­rų: vir­šu­ti­nės – ant­že­mio, vi­du­ri­nės – že­mės ir apa­ti­nės – po­že­mio. Ši vi­su­ma at­spin­di ide­a­lią pa­sau­lio tvar­ką“, – ti­ki­na R.Sta­ne­vi­čiū­tė, pla­čiai at­vė­ru­si Et­no­gra­fi­nių re­gio­nų me­tų var­tus ir pa­kvie­tu­si į Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je su­reng­tą pa­ro­dą „Šiau­di­niai ste­buk­lai“.

Šian­dien pri­sta­to­me Dzū­ki­jos tau­to­dai­li­nin­kes, šiau­di­nių so­dų meist­res Lai­mą Sa­viš­če­vie­nę, Li­ną Ži­vat­kaus­kai­tę-Ža­liaus­kie­nę ir Ma­ry­tę Gi­le­vi­čienę.

Su­kū­ru­si sa­vo tech­no­lo­gi­ją

„Dir­bant prie so­do rei­kia ir riš­ti, ir ver­ti. Šio ama­to iš­mo­kau iš sa­vo mo­čiu­tės Onos Za­lans­kie­nės, gy­ve­nu­sios Da­vai­niš­kių kai­me. So­dų iš­ti­sai ji ne­ri­šo, ūky­je bu­vo ki­tų dar­bų. Vai­kui už­si­fik­suo­ja vis­kas, ką ma­tė, ką jau­tė, ir tar­si į len­ty­nė­les su­si­de­da. O kai at­ei­na lai­kas, jos at­si­ve­ria ir ran­di, ko tau rei­kia. Mud­vi ne tik so­dus ri­šo­me – mar­gin­da­vo­me kiau­ši­nius, daž­niau­siai vaš­ku, ir da­žy­da­vo­me ža­lia, rau­do­na, juo­da spal­vo­mis. Taip juos mar­gi­nu iki šių die­nų. O so­dai? Ne­ri­šau jų il­gai, nors kir­bė­jo ta min­tis“, – pa­sa­ko­ja Ma­ry­tė Gi­le­vi­čie­nė.

Kai už­au­go trys duk­ros ir sū­nus, kai bai­gus val­diš­kus dar­bus su­grį­žo į vy­ro tė­viš­kę Meš­ka­sa­lį prieš ko­kius še­še­rius me­tus, mo­te­ris ėmė ir ati­da­rė tą len­ty­nė­lę, sau­gan­čią vai­kys­tės re­gi­nius. Tė­ve­lio ma­mos bū­ta kan­trios, iš­min­tin­gos. Ir da­bar, kai min­tys pra­de­da skrai­džio­ti pri­si­mi­ni­muo­se, Ma­ry­tei šir­dį už­lie­ja ma­lo­ni ši­lu­ma nuo anuo­met pa­tir­tų mo­čiu­tės pa­gy­ri­mų, pa­ska­ti­ni­mų. Da­bar pa­ti sa­vo tech­no­lo­gi­ją su­kū­ru­si – kad ir kaip dirb­tų, re­zul­ta­tas vis tiek ge­ras.

„Tė­vai ūkio dar­bų tu­rė­jo, se­ne­liams su anū­kais ben­drau­ti dau­giau tek­da­vo. Ta­čiau vi­sa šei­ma mo­kė my­lė­ti gam­tą, ją tau­so­ti. Taip ir aš da­bar į lau­kus kar­vu­tės melž­ti su žir­klė­mis ar pei­liu­ku ei­nu, kad pa­ti­ku­sios gė­le­lės ne­rei­kė­tų ran­ka skin­ti. Pa­pras­tai su pluoš­te­liu smil­gų su­grįž­tu. Da­bar, kai ir vėl vi­si lau­kai ta­po dir­ba­mi, tik ant kal­no, ant dir­vo­no ma­no smil­gos au­ga, bet sau­le­lės daug gau­na, tie­sios, stip­rios už­au­ga“, – su di­de­le mei­le kal­ba Ma­ry­tė.

Tau­to­dai­li­nin­kė so­dus ve­ria iš plo­ny­čių aša­rė­lių stie­be­lių, tad jos so­dai pri­me­na ju­ve­ly­ro kū­ri­­nius – leng­vi, ažū­ri­niai, tvar­kin­gi ir baig­ti. Mo­te­ris tei­gia, kad jau pra­dė­da­ma so­dą min­ty­se ma­to, koks jis ra­sis, ir pa­ma­žu pil­do tą vi­zi­ją. Kar­tais vi­sai ne­ti­kė­tai min­tis pa­kryps­ta, kū­ri­nys pra­džiu­gi­na nau­ja iš­vaiz­da.

Tik žie­mą ir tik jos va­ka­rais

Ko­dėl so­dų meist­rė sa­vo dar­bams pa­si­rin­ko to­kią ne­įpras­tą gam­ti­nę me­džia­gą?

„Ant ma­no kal­ne­lio jų au­ga la­bai daug. Pa­pū­tus vė­je­liui jų lau­kas var­sa nu­vin­giuo­ja. Pa­si­žiū­rė­jau, ko­kios gra­žios, ko­dėl iš jų ne­pa­ban­džius? Pa­ti­ko dirb­ti. Par­si­ne­ši, kol su­kar­pai, kiek tą stie­be­lį pa­glos­tai, jo gro­žiu pa­si­gė­ri. Da­riau ir iš šiau­dų, ir iš nen­drių, bet ma­lo­niau­sios – aša­rė­lės. Stie­be­lius ruo­šiu rug­pjū­tį, rug­sė­jį, o prie vė­ri­mo pri­sė­du tik žie­mą ir tik jos va­ka­rais. La­bai ge­ras už­si­ė­mi­mas, tai ma­no vais­tai nuo vi­sų li­gų. Prie vie­no so­do, kai vis­kas jau pa­ruoš­ta dar­bui, dviem sa­vai­tėms su tru­pu­čiu pri­sė­du. Pa­pras­tai so­dai ve­ria­mi nau­do­jant li­ni­nį siū­lą, bet šis per sto­ras aša­rė­lių stie­be­liams. Į plo­nos ada­tos sky­lu­tę ten­ka ver­ti med­vil­ni­nį, akys jau ne­be to­kios kaip jau­nys­tė­je, kar­tais, kol įve­riu, už­trun­ku. Il­go siū­lo taip pat ne­ga­li įsi­ver­ti, nar­plio­ja­si“, – ma­lo­nius var­gus iš­sa­ko pa­šne­ko­vė.

Šian­dien jos so­dai su­ka­bin­ti kam­ba­ry­je prie lu­bų. Taip ka­bo­jo ir pas mo­čiu­tę. Anks­čiau, pa­sak Ma­ry­tės, bu­vo la­bai ge­rai, kai so­dai ka­bo­da­vo virš vai­ko lo­ve­lės ar sta­lo. Tų tra­di­ci­jų ban­do lai­ky­tis ir da­bar. Jos na­mai prie eže­ro, ge­ro ke­lio. Lan­ky­to­jai daž­nai už­klys­ta pa­si­gė­rė­ti, at­si­ran­da pra­šan­čių­jų pa­mo­ky­ti. Ir mo­ki­nu­kų pri­si­ren­ka. Tau­to­dai­li­nin­kė iš kar­to pa­ste­bi, ku­ris lin­kęs prie to­kio ama­to. Kar­tą pas ją ap­si­lan­kė jau­na mo­te­ris. Il­gai žiū­rė­jo į so­dus, tar­si me­di­ta­vo, o pas­kui ta­rė: „Dėl to­kios aki­mir­kos ver­ta Lie­tu­vo­je gy­ven­ti.“

„Žmo­nėms tu­rė­tų ge­ra bū­ti ste­bint so­dus. Tiek tuo­se stie­be­liuo­se sau­lės ener­gi­jos su­kaup­ta! O ir aš nie­ka­da su blo­go­mis min­ti­mis šio dar­bo ne­si­i­mu. Pik­tas ar sku­bė­da­mas nie­ko ge­ro ne­pa­da­ry­si. Tie­siog lau­kiu tų gra­žių va­ka­rų“, – tei­gia Ma­ry­tė.

Jos se­ne­liai iš vi­sų ja­vų la­biau­siai ver­ti­no ru­gius. Mo­čiu­tė iš jų so­dus ri­šo, die­du­kas Zig­mas sė­tu­ves py­nė, raiš­te­lį prie jų pri­tvir­tin­da­vo, kad ant kak­lo sė­jant pa­si­ka­bin­ti ga­lė­tum. Ir vy­ras An­ta­nas iš jų ge­bė­ji­mų bei mei­lę gam­tai pa­vel­dė­jo, ir jųd­vie­jų su Ma­ry­te vai­kai kū­ry­bin­gi.

Šiau­di­nis so­das į na­mus ne­ša lai­mę

– Kiek me­tų esa­te įsi­jau­tu­si į šią veik­lą? Ko­kia bu­vo pra­džia? – tei­rau­juo­si mer­ki­niš­kės tau­to­dai­li­nin­kės, so­dų ri­šė­jos Lai­mos Sa­viš­če­vie­nės.

– Į ma­no na­mus šiau­di­niai so­dai at­ke­lia­vo dau­giau ne­gu prieš du de­šimt­me­čius. Pra­dė­jau nars­ty­ti so­dus ir da­bar jau ne­ga­liu gy­ven­ti be šio už­si­ė­mi­mo. Ko ge­ro, sun­kiau­sias ir ne­įdo­miau­sias dar­bas yra pa­si­ruoš­ti me­džia­gą šiau­dų vė­ri­mui. Dzū­ki­jos smė­ly­nuo­se ja­vai už­au­ga ga­nė­ti­nai pras­ti. Svar­biau­sia ru­gius lai­ku nu­pjau­ti ir ge­rai iš­džio­vin­ti. Šiau­di­nes ka­lė­di­nes žvaigž­des ka­bi­nu lan­ge, kad sau­lės spal­va švie­čian­tis šiau­di­nu­kas įneš­tų į na­mus švie­sos ir džiaugs­mo. Šiau­di­niais žais­liu­kais ir gir­lian­do­mis puo­šiu Ka­lė­dų eg­lu­tę.

– Pin­da­ma ar kur­da­ma nau­ją daik­tą kaip jį va­di­na­te – so­du, so­de­liu, šiau­di­nu­ku? Kiek ap­skri­tai esa­te su­kū­ru­si so­dų? Koks jų li­ki­mas – gal par­duo­da­te, do­va­no­ja­te?

– Va­di­nu šiau­di­niu so­du. Su­kū­ru­si esu tik­rai jau daug – net ne­skai­čia­vau, bet per šim­tą. 2014 me­tais ke­lia­vau į Vo­kie­ti­ją – Bad Ibur­go ben­druo­me­nę mo­kiau so­dų ri­ši­mo pa­slap­čių, ten pa­do­va­no­jau. Ma­no so­dai puo­šia Eu­ro­pos Par­la­men­tą Briu­se­ly­je.

2013 me­tais sa­vo dar­bų at­li­ki­mo tech­ni­ką de­monst­ra­vau pa­sau­li­nė­je tu­riz­mo mu­gė­je Lon­do­ne. Jų yra Na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je, Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke, Va­rė­nos tech­no­lo­gi­jos ir ver­slo mo­kyk­lo­je. Ne­ma­žai iš­ke­lia­vę do­va­noms ves­tu­vių, krikš­ty­nų, Ka­lė­dų pro­go­mis.

– Ar tu­ri­te ko­kių nors ri­tu­a­lų? Ko­kios min­tys kir­ba dir­bant? Kiek die­nų, mė­ne­sių už­trun­ka­te prie vie­no so­do?

– Min­tys la­bai iš­sig­ry­ni­na, iš­si­va­lo. Su­si­kau­pi­mas ir ra­my­bė pa­de­da kur­ti. Nie­kad ne­sė­du riš­ti so­do blo­gos nuo­tai­kos, nes šiau­das ne­klau­so, ski­li­nė­ja, siū­las sun­kiai ve­ria­si, nes aš ve­riu be ada­tos ant li­ni­nio siū­lo. Ma­žes­nį so­de­lį, kai yra įkvė­pi­mas ir jau pa­ruoš­tos me­džia­gos (joms pa­ruoš­ti rei­kia dvie­jų treč­da­lių lai­ko), ga­liu su­ver­ti ir per pus­die­nį. Di­des­niam so­dui rei­kia ir vi­so mė­ne­sio va­ka­rų.

– Ko dau­giau­sia pa­rei­ka­lau­ja šis ar­chi­tek­tū­ri­nis tri­ma­tis kū­ri­nys – su­si­kau­pi­mo, kan­try­bės, pa­tir­ties?..

– Tik­riau­siai vis­ko, ką iš­var­di­jot. Dar ati­du­mo, kruopš­tu­mo ir ra­my­bės. O ta­da, vis­ką su­dė­jus ir ga­vus kū­ri­nį, lie­ka be­ga­li­nis džiaugs­mas. Nors kar­tais re­zul­ta­tas ne vi­sa­da džiu­gi­na, ta­da dar ką nors po ke­le­to die­nų pri­ku­riu ir pa­pil­dau.

– Ko­kias so­dų for­mas la­biau­siai mėgs­ta­te? Ar skai­čiuo­ja­te, kiek su­ve­ria­te šiau­de­lių?

– Mėgs­tu pi­ra­mi­dės ir žvaigž­dės for­mas. Šiau­de­lių ne­skai­čiuo­ju, bet di­de­lia­me so­de jų bū­na apie tūks­tan­tis ir dau­giau.

– Anks­čiau tai bu­vo tar­si krai­tis, per­duo­da­mas tė­vų vai­kams. Ko­kia šian­die­nos so­dų pa­skir­tis – in­ter­je­ro de­ta­lė ar tik tau­to­dai­lės pa­ro­dų ob­jek­tas?

– Dzū­ki­jos kraš­te nuo se­no puo­se­lė­ja­mos tra­di­ci­jos, pa­pro­čiai, ama­tai. Tai bū­din­ga ir so­dams. Tra­di­ci­ja Dzū­ki­jo­je na­mus pa­si­puoš­ti prieš Ve­ly­kas, Ka­lė­das, pa­si­da­ry­ti šiau­di­nių žais­lų eg­lu­tei. Vi­sa tai ir sten­giuo­si dirb­da­ma Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke puo­se­lė­ti, sau­go­ti, per­duo­ti jau­nes­nėms kar­toms. Ide­a­lios tvar­kos sim­bo­lis – so­das – taip mėg­tas do­va­no­ti. Jis vi­suo­met bu­vo ne tik na­mų puoš­me­na, bet ir lai­mės į juos ne­šė­jas.

– Ko­kius šiau­dus daž­niau­siai nau­do­ja­te? Gal pa­ti juos ir pa­si­ruo­šia­te?

– Nau­do­ju ru­gi­nius šiau­dus. Pa­sė­ja ir nu­pjau­na ma­no vy­ras Ni­ko­la­jus prie so­dy­bos „Ši­las“ mū­sų skly­pe­ly­je, su­ri­ša juos į pė­dus, iš­džio­vi­na­me, o jau pas­kui kar­pau, va­lau, rū­šiuo­ju aš pa­ti. Pa­ruo­šia­ma­sis dar­bas ga­nė­ti­nai il­gas, sun­kus ir nuo­bo­dus, o ri­ši­mas – ma­lo­nu­mas ir kū­ry­ba.

– Ko­kie so­dų sim­bo­liai mėgs­ta­miau­si – paukš­tis, sau­lė, žvaigž­du­tė?

– Mėgs­tu vis­ką. Šiau­das la­bai pa­tin­ka. Da­rau ir sau­lu­tes, ir paukš­te­lius, ir so­dus, ir pa­veiks­lus iš ly­gin­to šiau­do.

Šiau­di­niai so­dai – gy­vi pa­vyz­džiai, kaip se­kant se­no­lių tra­di­ci­ja ga­li­ma pa­si­puoš­ti na­mus dir­bi­niais, ku­riuo­se glū­di gi­li pras­mė. Si­met­ri­jai iš­lai­ky­ti itin svar­bu šiau­de­lių pa­ruo­ši­mas – jie tu­ri bū­ti vi­si kaip vie­nas – vie­no­do il­gio, sto­rio, spal­vos. Jei va­sa­ros pa­bai­go­je pra­žiop­so­jai mo­men­tą, kai ja­vai įgau­na gra­žiau­sią auk­si­nę spal­vą, teks lauk­ti ki­tų me­tų. O jei­gu spė­jai tin­ka­mų šiau­de­lių pri­si­rink­ti, kad su­ver­tum di­de­lį ir puoš­nų so­dą, pri­reiks dau­giau nei mė­ne­sio.

– Se­kė­jų tu­ri­te? Ar kiek­vie­nas ga­li iš­mok­ti šio me­no?

– Iš­mok­ti ga­li kiek­vie­nas, tik kan­try­bės ma­žai kas tu­ri. Jau­ni­mas da­bar no­ri grei­to re­zul­ta­to ir už­dar­bio. Sten­giuo­si mo­ky­ti jau­nus žmo­nes ir ieš­ko­ti se­kė­jų. Džiau­giuo­si, kad nors vie­nas iš šim­to už­si­ka­bi­na.

– Trum­pai pri­sta­ty­ki­te sa­ve, sa­vo po­mė­gius.

– Esu Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nio par­ko ir Čep­ke­lių vals­ty­bi­nio gam­ti­nio re­zer­va­to di­rek­ci­jos vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė, Va­rė­nos tech­no­lo­gi­jos ir ver­slo mo­kyk­los mo­ky­to­ja. Vi­suo­me­ni­nė veik­la ga­na pla­ti – Lie­tu­vos me­no kū­rė­jų są­jun­gos na­rė, Lie­tu­vos ūki­nin­kių drau­gi­jos ta­ry­bos na­rė, Mer­ki­nės mies­te­lio ben­druo­me­nės ta­ry­bos na­rė, Gi­dų gil­di­jos na­rė, ser­ti­fi­kuo­ta ama­ti­nin­kė.

Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke daž­nai mo­kau vai­kus ir su­au­gu­siuo­sius ama­tų, ku­riuos pa­ti mo­ku: šiau­di­nių so­dų ri­ši­mo, kiau­ši­nių mar­gi­ni­mo vaš­ku, ver­bų ri­ši­mo, puokš­čių iš sau­sų au­ga­lų da­ry­mo, pa­veiks­lų kom­po­na­vi­mo, žva­kių lie­ji­mo. Or­ga­ni­za­vau ama­tų sto­vyk­las. Ra­šiau pro­jek­tus „Tra­di­ci­niai ama­tai ir ver­slai Dzū­ki­jo­je“, „Dzū­ki­jos ku­li­na­ri­nis pa­vel­das“, „Tra­di­ci­niai ve­ly­ki­niai pa­tie­ka­lai“, „Ama­tai Dzū­ki­jo­je“. Mo­kė­mės įvai­rių ama­tų ir ne se­mi­na­ruo­se.

Ėmu­sis šių mo­ky­mų pa­ste­bė­jau, kad per vie­ną die­ną la­bai sun­ku per­teik­ti vi­są in­for­ma­ci­ją apie tam tik­rą ama­tą bei iš­mo­ky­ti jį prak­tiš­kai at­lik­ti. To­dėl ki­lo idė­ja su­reng­ti vi­sos sa­vai­tės ama­tų mo­kyk­lė­lę, kur ne tik bū­tų mo­ko­ma­si ama­tų, bet ir vai­kai tu­ri­nin­gai pra­leis­tų lais­va­lai­kį.

So­das – ne tik gro­žis iš šiau­dų, tai ir dau­gy­bė li­ni­nio siū­lo maz­ge­lių

Sa­ve ir sa­vo kū­ry­bą pri­sta­to Li­na Ži­vat­kaus­kai­tė-Ža­liaus­kie­nė: „Esu tech­no­lo­gi­jų ir vo­kie­čių kal­bos mo­ky­to­ja, tau­to­dai­li­nin­kė.

Gi­miau ir už­au­gau Vil­niu­je, o vi­sas vai­kys­tės va­sa­ras lei­dau pas se­ne­lius kai­me Laz­di­jų ra­jo­ne. Pa­mi­lau sa­vo ma­my­tės gim­ti­nę ir gy­ve­nu jo­je jau be­veik dvi­de­šimt me­tų.

Ma­no mo­čiu­tė bu­vo pui­ki au­dė­ja, nė­rė nuo­sta­bias „stav­kas“ pa­gal­vėms, ga­lus rank­šluosčiams, te­ta siu­vi­nė­jo stal­tie­ses, ma­my­tė – pui­ki mez­gė­ja. Tai­gi ma­no po­mė­gis rank­dar­biau­ti nuo vai­kys­tės bu­vo sa­vai­me su­pran­ta­mas.

Ne tik ri­šu so­dus, bet ir mez­gu rie­ši­nes, raš­tuo­tas pirš­ti­nes. Da­ly­vau­ju re­gio­ni­nė­se, res­pub­li­ki­nė­se pa­ro­do­se, tau­to­dai­lės ple­ne­ruo­se, kū­ry­bi­nė­se sto­vyk­lo­se, ve­du edu­ka­ci­nius už­si­ė­mi­mus įvai­riau­sio am­žiaus žmo­nėms – nuo iki­mo­kyk­li­nu­kų iki tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to stu­den­tų.

Žmo­gus ga­li iš­mok­ti vis­ką, ko no­ri, tik rei­kia tru­pu­čio kan­try­bės ir at­kak­lu­mo.

2012 ir 2014 me­tais re­gio­ni­nė­je „Auk­so vai­ni­ko“ pa­ro­do­je ma­no dar­bai (rie­ši­nės ir so­dai) lai­mė­jo ant­ras vie­tas. So­dus ri­šu dar vi­sai trum­pai – tre­jus, ket­ve­rius me­tus. Kad ši veik­la ta­po ma­no gy­ve­ni­mu, tur­būt kal­tas smal­su­mas. Bū­da­ma tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja, tau­to­dai­li­nin­kė, vis ne­pra­lei­džiu pro­gos pa­si­mo­ky­ti ko nors nau­jo. Vie­ni da­ly­kai pa­ten­ka į sky­re­lį „iš­mok­si – ant pe­čių ne­ne­šio­si“, o so­dai ta­po sie­los at­gai­va ir gy­ve­ni­mo bū­du. Lem­tin­gas žmo­gus – Ma­ri­ja Liu­gie­nė, su ku­ria esa­me pa­žįs­ta­mos nuo ma­no gi­mi­mo. Net ne­ga­liu pa­aiš­kin­ti, ko­dėl vie­ną die­ną ap­lan­kiau ją Vil­niaus et­ni­nės kul­tū­ros cen­tre ir pa­pra­šiau pa­mo­ky­ti. Nuo ta­da ma­no kam­ba­rio pa­lu­bė­je nuo­lat ka­bo pra­dė­tas so­das. Kai bai­giu vie­ną, tuoj at­si­ran­da ki­tas.

Va­di­nu juos so­du, sod­nu, sod­ne­liu, šiau­di­nu­ku, sau­la­le – pri­klau­so nuo dy­džio, for­mos.

Jau su­kū­riau ne vie­ną de­šim­tį so­dų, ga­na sun­ku juos skai­čiuo­ti, nes dy­dis la­bai įvai­rus: nuo ma­žų smul­ku­čių iki 1–1,5 met­ro dy­džio.

Ke­le­tas ne­par­duo­da­mų, ne­do­va­no­ja­mų so­dų ka­bo na­muo­se, taip pat da­rau juos pa­gal už­sa­ky­mus, dar la­bai ge­ra sod­ne­lį do­va­no­ti žmo­gui, ver­ti­nan­čiam šį se­no­vi­nį tra­pų gro­žį. Ma­no dar­bų įsi­gi­jęs Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus, Laz­di­jų kraš­to mu­zie­jus.

Ka­dan­gi esu dar ne vi­sai už­au­gu­sių vai­kų ma­ma ir mo­ky­to­ja, tu­rin­ti pul­ke­lį pa­aug­lys­tės aud­rų blaš­ko­mų auk­lė­ti­nių, ne­la­bai tu­riu lai­ko ypa­tin­giems ri­tu­a­lams, džiau­giuo­si kiek­vie­na lais­ves­ne va­lan­dė­le, ku­rią ga­liu skir­ti kū­ry­bai. Prie vie­no so­do dir­bu la­bai įvai­riai. Ga­li bū­ti ke­le­tas die­nų, ga­li bū­ti ir sa­vai­čių. Jei kū­ri­nys di­de­lis, ten­ka dirb­ti il­giau. Kar­tais ran­kos lyg pa­čios pa­da­ro, kar­tais il­go­kai de­ri­nu de­ta­les, vis ne­gau­da­ma no­ri­mo re­zul­ta­to.

So­dui su­riš­ti te­rei­kia šiau­dų ir kan­try­bės. Šis dar­bas yra ge­nia­liai pa­pras­tas. Kaip ir dau­ge­lį ku­rian­čių žmo­nių, bai­gus kū­ri­nį už­plūs­ta pa­si­ten­ki­ni­mo jaus­mas, su­mi­šęs su ne­ri­mu, nes min­ty­se jau ki­tas dar­bas. La­bai ne­mėgs­tu jaus­mo, kai įgy­ven­di­nus vie­ną idė­ją gal­vo­je ne­kir­ba nau­ja, bet taip bū­na ypač re­tai.

Ma­no so­dai daž­niau­siai pi­ra­mi­dės for­mos. Vir­šu­ti­nė da­lis – dan­gus, apa­ti­nė pi­ra­mi­dė – že­mė su po­že­min nu­kreip­tu smai­ga­liu, tarp dan­gaus ir že­mės – žmo­gaus gy­ve­ni­mas su džiaugs­mais, rū­pes­čiais, var­gais ir sva­jo­nė­mis. Nuo­sta­bu, kad kaip žmo­gaus gy­ve­ni­me, taip ir so­de dan­gus ir pra­ga­ras yra ant vie­nos ašies.

Šiau­dų nie­ka­da ne­skai­čiuo­ju, kaip­gi ku­ria­mą vi­sa­tos mo­de­lį sprau­si į sau­sus ma­te­ma­ti­nius rė­mus?

Se­no­vėj žmo­gus nie­ko ne­da­rė šiaip sau. Vi­si daik­tai tu­rė­jo ar­ba prak­ti­nę, ar­ba apei­gi­nę sak­ra­li­nę pras­mę. So­do pa­skir­tis – har­mo­ni­zuo­ti ap­lin­ką, lem­ti po juo esan­tiems žmo­nėms leng­vą ir sklan­dų gy­ve­ni­mą, dar­nų su­ta­ri­mą. So­das – tai ne tik gro­žis iš šiau­dų, tai ir dau­gy­bė li­ni­nio siū­lo maz­ge­lių, ku­rių kiek­vie­na­me įriš­tas už­kal­bė­ji­mas: ra­my­bės, svei­ka­tos, dar­nos, skal­sos, kan­try­bės... To­dėl so­das nie­ka­da ne­bu­vo ir ne­ga­li bū­ti vien in­ter­je­ro de­ta­lė ar pa­ro­dos eks­po­na­tas.

Ka­dan­gi gy­ve­nu kai­me, šiau­dus vi­sa­da pjau­nu ir ruo­šiu pa­ti. Nau­do­ju ru­gi­nius, ne vel­tui se­no­vėj na­mus jais deng­da­vo, jie tvir­čiau­si. Be to, ru­gys, ru­ge­lis, ru­gu­tis – dau­giau­sia tau­to­sa­ko­je ap­dai­nuo­tas ja­vas. Šiau­das – iš­skir­ti­nė ža­lia­va, ku­ri nie­ko ne­kai­nuo­ja, bet nie­kur jos ne­nu­si­pirk­si, jei pats ne­pa­si­ruo­šei. Mėgs­tu krapš­ty­tis su smul­kio­mis de­ta­lė­mis, tad ma­no dar­bai daž­nai gau­siai pa­puoš­ti paukš­tu­kais, sau­le­lė­mis, rečiau an­ge­liu­kais. La­bai pras­min­ga paukš­čio sim­bo­li­ka: jis – tar­pi­nin­kas tarp šio ir ki­to pa­sau­lio, bū­da­mas že­mės gy­ven­to­jas, ge­ba pa­kil­ti į sau­lę, o skra­jo­da­mas dan­gu­je ne­ga­li be že­mės. Pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai sa­kau, kad paukš­tis – tai me­ni­nin­ko sie­la – kad ir kaip aukš­tai pa­ky­la, kad ir ko­kia skam­bi gies­mė, vis dar ne­ga­li nu­rim­ti.

Tau­to­dai­lė nė­ra ta sri­tis, ku­ri ke­lia ma­si­nį su­si­ža­vė­ji­mą ar su­trau­kia mi­nias, ta­čiau tu­riu ne vie­ną mo­ki­nį, mo­kan­tį su­ver­ti so­dą, su­riš­ti paukš­te­lį, sau­lu­tę, an­ge­lą, pa­de­dan­tį ves­ti mo­ky­mus mo­kyk­lo­je ar ben­druo­me­nei. Ypač džiau­giuo­si, kad ma­no duk­te­rys taip pat ne­abe­jin­gos šiam me­nui, ma­nau, pa­vyks už­si­au­gin­ti se­kė­jas.

Ir duk­ros, ir mo­ki­nės sėk­min­gai da­ly­vau­ja žie­mos puokš­čių, mo­ki­nių tau­to­dai­lės kon­kur­suo­se, tech­no­lo­gi­jų olim­pia­do­je. Tu­riu ne vie­ną ra­jo­ni­nio, re­gio­ni­nio ir net res­pub­li­ki­nio tu­ro pri­zi­nin­kę bei lai­mė­to­ją. La­bai džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si vi­so­mis sa­vo so­dų ri­šė­jo­mis, kiau­ši­nių mar­gin­to­jo­mis, rie­ši­nių mez­gė­jo­mis, eg­lu­čių kū­rė­jo­mis.“

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

„Ekologistikos“ savininkas Cicėnas rėžė: nuimkite areštus nuo sąskaitų, nes atleisiu darbuotojus (198)

Alytaus įmonė „Ekologistika“, kurioje spalio 16-ąją kilo milžiniškas gaisras naudotų...

Naują automobilių mokestį Mačiulis sumalė į miltus: galės išvengti visi, kas tik norės (108)

„Klausimas, ar toks mokestis neprieštarauja Europos Sąjungos teisei, nes iš esmės tai prilygsta...

Didžiausios pasaulyje dykumos mįslės: radiniai iš kosmoso, dinozaurų kapinės ir banginių slėnis (1)

Sacharos smėlis per ilgus amžius pasiglemžė daugybę gyvūnų, žmonių ir net miestų. Tai...

Kardiologė perduoda svarbią žinią apie cholesterolio tyrimą: kam ir kada privalu nedelsiant atlikti? (2)

Visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, lietuviai skiria daug dėmesio cholesterolio kiekio kraujyje...

EP rezoliucija dėl Sausio 13-osios bylos teisėjų persekiojimo: pirmas žingsnis žengtas, bet finišas dar toli (17)

Pirmas rimtesnis postūmis link rezoliucijos, skirtos pasmerkti Rusijos vykdomą Sausio 13 -osios...

Paskelbė naujausią Lietuvos gyventojų sergamumo vėžiu statistiką: yra 3 pagrindinės onkologinės ligos (67)

Naujausia Nacionalinio Vėžio instituto (NVI) statistika rodo, kad sergamumas vėžiu auga – nuo...

Mokykla Biržuose neišsitenka tik su mokiniais: šviesti nusprendė ir tėvus (3)

Mokyklose vis daugiau dėmesio skiriant mokinių savijautai ir santykiams tarp mokyklos bendruomenės,...

Kalbėti apie pinigus – sveika: kaip tą daryti su savo antrąja puse?

Pinigai daugybei žmonių yra sudėtinga tema. Viena vertus, planai yra visada didesni už sumą...

Tragedija treniruotėje: nukritusi nuo lygiagrečių žuvo 20-metė gimnastė (3)

Tragiškai baigėsi gimnastikos treniruotė Pietų Konektikuto universitete (SCSU) – jos metu nuo...

Tragiškas įvykis Vilniaus pakraštyje – Minsko plente žuvo moteris

Antradienio pavakarę, apie 17.09 val., sostinės policija ir greitoji pagalba gavo pranešimą, kad...