Ne pirmus metus daržoves auginantys žmonės intuityviai žino, kiek ir kokių sėklų reikia, bet dažnai padaugina. Bičiuliai, turintys mažiau patirties, kiekvieną pavasarį apipila klausimais: kiek reikia sėklų, kada sėti, kaip patikrinti jų daigumą, ar verta naudoti senas ir pan. Pasvarstykime, paanalizuokime šias problemas kartu.
Daigais auginamos tos kultūros, kurioms subręsti neužtenka šiltų dienų arba kurių derlių norima gauti ankstyvesnį. Pavyzdžiui, daugelio rūšių kopūstų ir kai kurių kitų daržovių vegetacija trunka 150 dienų ir ilgiau. Pomidorai, atsižvelgiant į veislę ir vietovę, ima nokti 90–160-ą dieną nuo daigų pasirodymo. Jei šias daržoves ir paprikas apsaugotume nuo šalčio (pavyzdžiui, šildomame šiltnamyje), jos augtų ilgiau nei metus.
Kaip teisingai apskaičiuoti sėjos laiką?
Norint apskaičiuoti tikslų sėjos laiką ir užsiauginti kokybiškų daigų, reikia atsižvelgti į auginimo vietą – laukas ar šiltnamis (ar jis yra šildomas, ar nešildomas), vegetacijos laikotarpį, sėklų kokybę ir dygimo trukmę. Pavyzdžiui, pomidorų sėklos išlieka normalaus daigumo iki 7 metų, o laikomos 14–16 ºC temperatūroje, kai oro santykinis drėgnis mažesnis nei 75 % – ilgiau nei 10 metų. Kai oro temperatūra yra 22–25 ºC , daigai pasirodo po 4–5 dienų nuo sėjos. Geriausi pomidorų daigai, kuriuos galima sodinti į nuolatinę vietą, būna 45–65 dienų amžiaus, saldžiųjų paprikų ir baklažanų – 55–60 dienų, agurkų, aguročių, patisonų – 20–25 dienų. O štai šakniavaisinių salierų daigai lauke sodinami po 60–90 dienų. Šių daržovių sėklos sudygsta po 12–22 dienų nuo sėjos. Ir dar vienas svarbus dalykas – sodinant šilumamėges kultūras, būtina atsižvelgti į dirvos temperatūrą.
Jei planuojate gauti ankstyvą derlių šildomame šiltnamyje, pomidorus, saldžiąsias paprikas, baklažanus ir agurkus galite sėti nuo vasario pradžios. Tuo pat metu daigams reikia suteikti pakankamai kiekį šviesos, t. y. apšviesti liuminescencinėmis lempomis po 12–14 valandų per parą. Jei ketinate šiuos augalus sodinti nešildomame šiltnamyje, juos sėkite vasario pabaigoje ir kovo pradžioje. Lauke daigus sodinkite gegužės 15–20 dieną, kai šalnų tikimybė sumažėja. Tokiu atveju geriausias sėjos metas – kovo pabaiga–balandžio pradžia.
Kambaryje tinkamiausias metas sėti ankstyvuosius kopūstus daigams yra kovo 20–25 diena. Tuomet pirmųjų gūžių galima tikėtis birželio trečiąją dekadą arba liepos pradžioje. Vėlyvųjų veislių kopūstų sėklos daigams sėjamos nuo balandžio 1 iki 15 dienos.
Geras patarimas. Neprisipirkite sėklų atsargų. Apskaičiuokite, kiek jų reikės šiais metais. Įsigykite tik šiek tiek daugiau sėklų dėl viso pikto.
Kiek svogūnų sėjinukų reikia 10 m2 lysvei?
Svogūnų sėjinukai būna skirtingo dydžio. Jei jie maži, reikės mažesnio kiekio, jei didesni – didesnio. Geriausia sodinti vidutinio dydžio, 12–15 mm skersmens ir 1,5–2 g svorio sėjinukus. 10 m2 lysvei jų reikės apie 0,8–1 kg.
Kaip patikrinti sėklų daigumą?
1 būdas. Į negilų indelį ar lėkštelę patiesiama popierinė servetėlė arba marlės skiautė, sudrėkinama virintu kambario temperatūros arba iš čiaupo tekančiu vandeniu, tik šis turėtų būti parą pastovėjęs. Ant servetėlės išdėliojama šiek tiek (galima dešimt) sėklų taip, kad jos neliestų vienos kitų. Uždengiama tokia pat drėgna servetėle, įdedama į polietileninį maišelį ir pastatoma tamsioje, ne vėsesnėje kaip 18–24 ºC temperatūros vietoje, pavyzdžiui, spintelėje. Užrašomas veislės pavadinimas, data ir daiginamų sėklų kiekis. Vėliau tikrinama, kad servetėlės būtų nuolat drėgnos.
2 būdas. Sėklas galima pasėti į plokščius indelius ar vazonėlius, kurie pastatomi šiltoje vietoje. Paskui pagal sudygusiųjų kiekį apskaičiuojamas daigumo nuošimtis, taigi ir bandinio kokybė.
3 būdas. Vertas dėmesio ir dar vienas būdas, kuris gali pasirodyti keistokas. Sėklos dedamos ant įkaitintų anglių, dar geriau – ant metalinio lakšto. Jei jos tiesiog suanglėja, t. y. sudega ramiai, netraškėdamos ir neišsipūsdamos, vadinasi, yra niekam tikusios ir visiškai nedaigios. Daigios sėklos tokiomis sąlygomis išsipučia, dega traškėdamos ir šokinėdamos. Stambiosios (gilės, kaštonai ir t. t.) tiesiog metamos į kūrenamą krosnį: prastos sudega tyliai, kaip popierius, geros trūkinėja stipriau ar silpniau traškėdamos – šaudo.
Sėklų paruošimas sėjai
Daugelio daržo augalų ir medėjančių kultūrų sėklos dygsta geriau, jei prieš sėją paruošiamos. Pravartu prisiminti, ką apie tai yra sakęs garsus sodininkas Richardas Schröderis (1822–1903).
Anksti pasėjamos ir greitai sudygstančios sėklos, pavyzdžiui, kopūstų, ropių, griežčių, nereikalauja jokio išankstinio paruošimo. Ir atvirkščiai – jei lėtai dygstančias sėklas (morkų, svogūnų, petražolių, salierų ir pan.) pamirkytume, jos sudygtų keliomis dienomis anksčiau.
Sėkloms mirkyti naudojamas švarus lietaus arba ištirpusio sniego vanduo, o tokio neturint – minkštas iš tvenkinio arba upės, kuris bet kokiu atveju geresnis už mineralinį, t. y. kietą iš šaltinio. Kai kurie stebėjimai liudija, kad tirpdamas sniegas ypač gerai veikia kietas sėklas ir sėkmingai naudojamas tiek joms mirkyti, tiek pasėtoms į vazonėlius uždengti vietoj laistymo. Rezultatai paprastai būna geri. Vandens kiekis turi būti keletą kartų didesnis už sėklų tūrį. Jei jis paruduoja, reikia pakeisti šviežiu.
Sėklos mirkomos tokios temperatūros vandenyje, kokia yra joms dygti palanki temperatūra. Mirkymo trukmė priklauso nuo jų kietumo. Sužinoti, kada sėklos visiškai išmirkusios, galima pagal išvaizdą: tūris padidėja, o jos suminkštėja. Su stambiomis (pavyzdžiui, žirnių) taip nutinka po pusės paros. Kryžmažiedžių augalų sėklų nereikia mirkyti ilgiau nei parą. Svogūninių augalų sėklos laikomo vandenyje nuo dviejų iki trijų parų, o erškėtinių (žemuogių, aviečių, gervuogių) – nuo trijų iki penkių parų. Raudonžiedžių pupelių ir pusiau tropinių augalų sėklos lengvai pūva, todėl jų geriau visai nemirkyti.
Medėjančių augalų sėklas geriausia sumaišyti su drėgnu smėliu, kuris ne aukštesnės kaip 3–4 ºC temperatūros, neleidžiančios joms sudygti. Naudojamas smulkus upės smėlis. Jo kiekis turėtų būti ne mažesnis kaip 2/3 sėklų tūrio. Jei sėklos yra išdžiūvusiame uogų minkštime, smėlio padvigubinama.
Medėjančių kaulavaisinių augalų sėklų paruošimas gali trukti labai ilgai – visą žiemą. Obelų ir kriaušių sėklos iš pradžių laikomos sausame arba vos drėgname smėlyje, ir tik likus 3–4 savaitėmis iki sėjos jis smarkiau sudrėkinamas.
Sėklų laikymas šlapiame smėlyje, pasak R. Schröderio, smarkiai lenkia mirkymą vandenyje. Lėtai dygstančias svogūninių augalų sėklas galima priversti dygti, 1–2 savaites iki sėjos laikant šlapio smėlio mišinyje, 10 ºC temperatūroje.
Belieka nurodyti būdą, padėsiantį pažadinti senas, ilgai gulėjusias sėklas. Ypatingo dėmesio nusipelno chloruotas vanduo. Jis nemenkai skatina dygimą ir padidina daigumą. Šis būdas paprastas: viena dalis chloruoto vandens sumaišoma su šimtu dalių lietaus vandens ir šiame skystyje mirkomos sėklos. Chloruotą vandenį reikėtų laikyti tamsoje.
