Mokslininkai ir patyrę sodininkai seniai pastebėjo, kad vainiko tankumas neigiamai veikia pagrindinius rodiklius, dėl kurių mes auginame vaismedžius – derliaus kiekį ir kokybę. Taipogi šitaip sudaromos sąlygos, kuriose neretai vystosi ligos. Reikėjo skubiai imtis veiksmų ir išeitis buvo rasta.
Atidžiai pažiūrėję į medį, patyrę sodininkai suprato, kokia turi būti vainiko forma, kad:
- visos šakos gautų pakankamai šviesos (nebūtų kitų šakų šešėlyje);
- gerai vėdintųsi (kad nesivystytų įvairios ligos);
- medis galėtų visiškai išmaitinti užsimezgusius vaisius.
Dėl visų šių priežasčių vaismedžio vainiką būtina šiek tiek pakoreguoti, pašalinti nereikalingas šakas, tarp kurių gali būti sausų, ligotų, pažeistų, nežydinčių ir netaisyklingų (tarp jų ir vilkaūglių). Štai ir visas sprendimas. Ir dabar tokiu būdu sodininkai atlieka ligų profilaktiką ir tuo pačiu atjaunina medžius, juos pagražindami, rašo ogorodniki.com.
Taip, taip, vaismedžių genėjimo „šalutinis“ poveikis – estetinis vaizdas. Beje, šis faktas gali padėti jums formuojant karūną, jeigu dėl nepatyrimo dar ne visai suprantate, ką reikia pašalinti. Po genėjimo šakos turi suformuoti gražų skeletą, kuris iš visų pusių atrodo harmoningai. Patyrę sodininkai iškart mato, kur medis augs, augindami jaunas šakas. Ir genėjimą jie atlieka atsižvelgdami į potencialų ūglių augimą, vaizduotėje iki galo nupiešdami būsimo vainiko paveikslą.
Kaip matote, toks iš pirmo žvilgsnio paprastas ir nepretenzingas darbas iš tikrųjų yra labai kūrybiškas užsiėmimas. Gali pasijausti skulptoriumi, kuris įsitraukęs dirba su gyva medžiaga. Tam tereikia išmokti medžių genėjimo paslapčių. Beje, be grožio ir harmonijos, jūsų darbas bus maloniai apdovanotas – gausiai užderėjusiais ir skaniais vaisiais. Koks puikus užsiėmimas, ta sodininkystė, tiesa?
Genėjimo rūšys
1. Formuojanti. Jos tikslas – suteikti vainikui tam tikrą formą, kuri ne tik leis gerai apšviesti visas šakas, bet ir apribos medžio augimą (tai neretai daroma su aukštaūgiais vaismedžiais).
2. Atjauninanti. Toks genėjimas leidžia atjauninti santykinai seniai augantį medį, sulaukti naujų šakų ir tuo pačiu padidinti derlingumą. Toks genėjimas dar vadinamas atstatomuoju, kadangi jis taip pat suteikia galimybę pataisyti vainiko defektus ir išgydyti pažeistas medžių vietas. Toks genėjimas stimuliuoja naujų ūglių augimą.
3. Sanitarinis. Jo metu pašalinamos ligotos ir pažeistos šakos, taip pat ir sausos šakos bei vilkaūgliai. Be to, sanitarinis genėjimas taikomas ir tuomet, kai reikia pašalinti senas ir aplūžusias šakas, kurios gali kelti pavojų žmogui.
4. Palaikantis (reguliuojantis). Jis atliekamas kasmet, nes taip palaikoma vainiko forma ir mažinamas tankumas. Tai nedidelis ir nesunkus darbas, su taisyklingai suformuotu medžiu atliekamas kiekvieną sezoną.
Genėjimo būdai
1. Retinimas. Jis taikomas kai reikia mažinti šakų tankį ir suteikti vainikui galimybę vėdintis. Tokiu atveju ūgliai visiškai pašalinami (iki pagrindo).
2. Trumpinimas. Šis būdas taikomas siekiant pažadinti pumpurus, kurie yra po genėjimo linija. Trumpinimas atliekamas:
- jauniems medžiams, kad susiformuotų taisyklingos ir tvirtos šakos, kurios vėliau virs vainiko skeletu;
- brandiems medžiams, siekiant juos atjauninti (suaktyvinamas naujų ūglių augimas);
- siekiant apriboti medžio augimą aukštyn ir stimuliuoti šoninių ūglių augimą, taip pat skatinti žiedinių pumpurų atsiradimą ir geresnį nokstančių vaisių aprūpinimą maistu;
- siekiant pakeisti šakos augimo kryptį (jeigu ji auga į vidų, kamieno link).
Bendros pavasarinio medžių genėjimo taisyklės
Tam tikrais atvejais pavasarinis genėjimas laikomas prioritetiniu, kadangi po jo jau nebūna šalčių, galinčių pažeisti šakas jų nukirpimo vietoje (kur yra atviri audiniai).
1. Pagrindinė taisyklė, kurią sodininkai laiko aksioma – genėjimą būtina atlikti dar prieš pradedant judėti medžio sultims. Kai medžiai dar neišėję iš ramybės būsenos ir pagrindinės medžiagos sutelktos šaknyse ir medžio pagrinde. Tačiau kai kurie specialistai tvirtina, kad pavasarinį genėjimą galima atlikti ir vos pradėjus judėti sultims, nes tai skatins greitesnį žaizdų užgijimą. Svarbiausia suspėti iki pumpurų pasirodymo.
2. Genėjimą pageidautina atlikti kasmet. Tai leidžia laiku pašalinti nereikalingas šakas ir palaikyti reikiamą vainiko formą. Jeigu medžio neapgenėsite laiku, paskui teks nupjauti storesnes šakas, o jų žaizdos gis lėčiau ir prasčiau. Be to, nereikalingiems ūgliams atiteks dalis maitinimo, kurį geriau nukreipti į pagrindinių šakų ir vaisių vystymąsi.
3. Medžiams genėti tinkamas tik švarus ir aštrus instrumentas, o visas šakų pjovimo vietas būtina papildomai apdoroti sodo peiliu.
4. Retindami karūną iš pradžių pašalinkite ligotas ir išsausėjusias šakas, o vėliau imkitės tų, kurios auga netaisyklingai (netinkamas kampas, ne ta vieta ir t. t.).
5. Šakas karpyti būtina prie pat pagrindo, kad neliktų galiukų, kuriuose dėl prasto gijimo gali atsiverti drevių.
6. Genint medžius negalima palikti išsišakojimų – dviejų iš vienos vietos augančių ūglių. Kitokiu atveju ateityje gali kilti šakos lūžimo dėl vaisių svorio pavojus.
7. Žemesnės eilės šakos visada turi būti labiau išsivysčiusios. Jei aukštesnės eilės šaka ne ką mažiau išsivysčiusi nei ta, iš kurios ji išeina, jos augimą patartina pristabdyti. Tokiu atveju būtina tokią šaką patrumpinti, t. y. ją nusilpninti.
8. Jei norite išvengti sausų kelmelių susiformavimo ant medžių, atlikdami jauninamąjį augalo karpymą šakas pjaukite taip, kad šalia pjovimo vietos būtų palikti augantys šoniniai ūgliai (tada pjovimo vieta jiems augant išnyks).
9. Vienmečiai ūgliai pjaunami taip, kad viršutinis liktų išorinis pumpuras. Iš jo išaugs ūglis, kuris bus nukreiptas nuo kamieno ar skeletinės šakos. Jei vis tik medžio karūna kiek nusvirusi, genima iki vidinio pumpuro, tokiu būdu reguliuojant karūnos formą.
10. Jei per metus šakos paauga nepakankamai, vertėtų atlikti drastiškesnį genėjimą, stimuliuojant ūglių ilgėjimo intensyvumą.
Medžių genėjimo metodai
Plonytes šakeles (iki 10 mm) derėtų šalinti sekatoriumi, atliekant kirpimą kampu. Dar svarbu palikti iki 2 cm siekiantį spyglį virš viršutinio pumpuro. Jei trumpinamas vienmetis ūglis, spyglio palikti nereikia.
Vienmečiai ūgliai ar kitos plonos šakelės šalinamos taip, kad pjaunanti sekatoriaus dalis atsidurtų šalia šakos, kuri paliekama ant medžio. Jei ji bus nekreipta nupjaunamos dalies pusėn, minkšti ūglio audiniai bus pažeisti.
Storesnes šakas genėti derėtų nepašalinant žievės ir nesuformuojant įskilimų. Taigi iš pradžių vienoje pusėje šaka įpjaunama, o tada kitoje atliekamas pagrindinis pjovimas.
Jokiais būdais negalima šakos pjauti žemiau jos tvirtinimosi vietos, žiedinės jungiamosios dalies. Pjauti rekomenduojama palei viršutinę šios jungiamosios dalies liniją, vengiant kelmelių suformavimo.
Storas šakas patartina iš pradžių nupjauti iki vietos, esančios aukščiau, nei numatyta pagal galutinį rezultatą, ir tik tada atlikti pjovimą iki galo. Šis patarimas padės apsaugoti medį nuo skilimo.
Pjovimo vietas, kurių skersmuo siekia daugiau nei 10 mm, būtina sutepti specialia tam skirta priemone. Jei pjovimo ploto skersmuo viršija 20 mm, galima naudoti dirbtinę žievę, skatinančią gijimą ir apsaugančią nuo rimtų ligų ir neleidžiančią pjovimo vietai išsausėti. Dar galima naudoti specialius lateksinius dažus ar prisiminti seną gerą metodą – geltonąjį molį, sumaišytą su karvių mėšlu.
Medžių genėjimo etapai
1. Iš pradžių formuojamas jaunų medžių skeletas. Jei sodinate pavasarį, genėjimą galite atlikti iš karto. Jei tai daroma rudenį, genėjimo procedūrą galima atidėti iki pavasario. Apatinės šakelės turėtų būti paliktos ilgesnės nei viršutinės, o medžio vainikui suformuoti prireiks 4-6 metų.
2. Jei vainikas pagrindinių skeletinių šakų pavidalu jau susiformavęs, genėjimas vykdomas štai tokiu principu: kiekvienas skeletinis ūglis turėtų būti vertinamas kaip atskiras medis su šoninėmis šakelėmis. Kitus penkerius metus toks medis genimas siekiant suformuoti naujos eilės ūglių ir stimuliuojant žiedinių pumpurų atsiradimą.
3. Pavasarinis genėjimas skirtas pašalinti arba patrumpinti šaką šalia pumpuro, kuris taps naujo ūglio pradžia, tinkama kryptimi nuo kamieno.
4. Antrosios eilės ūgliai paliekami ilgesni nei trečiosios. Ant jų turi būti po kelis pumpurus.
5. Tankiai augančios, pernelyg arti viena kitos esančios ir susipynusios šakos šalinamos iš esmės.
Medžių genėjimo klaidos
Laikas sužinoti, kokių klaidų derėtų vengti atliekant medžių genėjimą.
1. Negalima palikti dvigubo kamieno. Jei medis turi kelis kamienus, sudėtinga suformuoti normalią karūną, o tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau medis dėl pačių įvairiausių veiksnių gali suskilti.
2. Negalima leisti, kad skeletinės šakos augtų nukreiptos smailiu kampu į kamieną. Jei taip nutiktų, dėl derliaus svorio jos gali nutrūkti. Dideliu kampu augančios šakos pajėgios lenktis iki pat žemės ir tai jų nepažeidžia.
3. Patartina vengti nesimetriško vainiko formavimosi, kai medis, atrodo, linksta į vieną ar į kitą pusę. Jei taip nutiktų, būtina situaciją taisyti taikant tinkamą genėjimo procedūrą.
4. Genint negalima pažeisti pumpurų. Šią procedūrą svarbu atlikti kruopščiai ir atsargiai, nes nuo to priklauso tolimesnis medžio vystymasis ir ateities derlius.
5. Nepageidautina sodo priemonės, skirtos pjovimo vietoms apdoroti, naudoti iš karto. Prieš sutepdami pjovimo vietą leiskite jai apdžiūti. Jei atsižvelgsite į šį patarimą, bus užtikrintas geresnis priemonės veikimas ir ji tinkamai sulips su apdorotu paviršiumi.
Jei jums dar nėra nė karto tekę genėti medžių, nevertėtų bijoti šios procedūros. Pradėję šį darbą ir įgavę patirties nesivadovaudami jokiomis instrukcijomis jau matysite, ką ir kur būtina patrumpinti. Pasinerkite į šią veiklą iš visos širdies ir tapkite tikru savo sodo skulptoriumi. Patikėkite, sodas jums už įdėtas pastangas ir rūpestį būtinai atsidėkos.
