Kuria ne tik specialistai
„Svarbiausia – miestų veidą formuoja ne tik pastatai, gatvės, medžiai ar kraštovaizdis. Net ne kraštovaizdžio architektas. Miestą kuria žmonės, kurie jame gyvena. Žmonės, leidžiantys laiką namuose ar viešosiose erdvėse. Miesto veidą jie kuria savo elgesiu, požiūriu, kalba, išraiška, drabužiais, net emocijomis“, – įsitikinusi Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus Želdynų poskyrio vyriausioji specialistė Giedrė Čeponytė.
Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius dr. Audrius Skridaila mano, kad miesto veidas – visuma, priklausanti nuo daugelio veiksnių: gamtinio karkaso, kuriame miestas kūrėsi ir plėtėsi, istorinių miesto raidos krypčių ir tendencijų, o kalbant apie pastaruosius dešimtmečius – ir nuo bendrojo planavimo sprendinių bei architektūrinių atskirų objektų sprendimų, projektų įgyvendinimo kokybės.
Tam, kad miestai būtų ne tik skirtingi, bet ir išskirtiniai, kartais užtenka ir vieno žmogaus, kuris būtų pasiryžęs visą savo talentą ir laiką skirti miesto veidui kurti. Ar tiesiog turėtų idée fixe.
„Kiekvienam miestui ar miesteliui dievo dovana, kai jame atsiranda neeilinė asmenybė, nebijanti originalių, netradicinių, stereotipus griaunančių sprendimų, vienaip ar kitaip sugebanti juos realizuoti. Tuomet miestai ir įgyja savitą veidą“, – įsitikinęs A. Skridaila. Geriausias pavyzdys – Mosėdis ir jo Akmenų muziejaus įkūrėjas Vaclovas Intas, Juknaičiai ir architektų Kiškių šeima, kūrusi šios gyvenvietės kraštovaizdį.
Pasak įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio, apie miestų vienodėjimą diskutuota dar XVII amžiuje, po vieno Lietuvos sostinę nusiaubusio gaisro. Tuomet pradėta nuogąstauti, kad vietoj senojo miesto kuriamas naujas, itališko baroko Vilnius, visai nepanašus į buvusį. Tačiau prisijaukinęs ir suteikęs ypatingų bruožų keistam ir įmantriam Italijos stiliui, šiandien baroko šedevrų gausus Vilnius yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše.
Skirtumai – sąlygiški
Bemaž visi kalbinti specialistai sutaria, kad labiausiai miestai vienodėjo sovietmečiu, kai didmiesčiuose kilo tokių pat daugiabučių kvartalai. Tačiau Vilniuje kai kurie gyvenamieji rajonai laikomi autoriniais darbais. Štai Lazdynų gyvenamojo rajono kūrėjai net yra gavę Lenino premiją, rajonas paskelbtas urbanistiniu paminklu. O Klaipėdos miestas, ilgą laiką kvėpavęs vokiška dvasia, galintis pasigirti unikaliu senamiesčiu ir kraštovaizdžiu, sykiu yra ir vienas tų miestų, kuriuose sėkmingai kilo sovietinės dėžutės. Tačiau ir sovietmečiu nevengta išsiskirti. Tuomet statyti mūriniai raudonų plytų namai buvo tarsi savotiškas architekto parašas.
Pastaraisiais metais miestai taip pat plėtėsi ištisais daugiabučių kvartalais. A. Skridaila įsitikinęs, kad statybų bumo laikotarpiu miestuose atsiradę pagal moderniosios statybos standartus suprojektuoti statiniai ne visuomet vertintini tik neigiamai. Jie tikrai neužgožė tikrojo miestų veido.
G. Čeponytė priminė, kad sovietmečiu daugiabučių projektus kūrė skirtinguose miestuose dirbantys architektai, tas pat yra ir dabar. Architektas gali dirbti ir Kaune, ir Vilniuje, o jo braižas gali būti gana ryškus, kad būtų galima nuspėti autorystę. Šiandien išsiskirti, atsiskleisti kiekvieno kūrėjo braižui padeda ir didelis įvairių statybinių medžiagų pasirinkimas.
M. Pakalnis laikosi nuomonės, kad miestai ne vienodėja, o gerėja. Prieš Europos krepšinio čempionatą pastatytos Lietuvos sporto arenos – puikus pavyzdys, kad kiekvienas miestas turi savo architektūros stilių ir braižą.
Poreikiai kinta
„Sovietmečiu statytų daugiabučių namų kvartalai šiandien nebesutalpina visų gyventojų. O naujų gyvenamųjų namų rajonų statybos, ypač ten, kur daugiabučiai surikiuoti itin tankiai, daro miesto veidą labiau urbanizuotą“, – atkreipė dėmesį G. Čeponytė.
Naujieji rajonai jau nebeprimena senosios Žirmūnų dalies, Antakalnio, Lazdynų bei kitų rajonų, žavėjusių nedideliu užstatymo intensyvumu ir humanišku atstumu tarp namų. Tankus kvartalų užstatymas, žinoma, greitina ekonominę grąžą, bet reikia nepamiršti, kad arti esanti žalioji erdvė irgi smarkiai kelia būsto vertę.
Anksčiau dvidešimčiai butų buvo skiriamos dvi automobilių stovėjimo vietos, šiandien tendencijos keičiasi: statytojai vietą automobiliui numato kiekvienam butui. Senųjų daugiabučių kiemai buvo didelės žaliosios erdvės, kuriose vietos pakako ir skalbinių džiovyklėms, ir žaidimų aikštelėms, ir medžiams. O ką mes turime dabar? Kiekvienas turi vietą automobiliui pastatyti, bet medžiams jos nebeužtenka. Tokie šio laikotarpio ženklai.
A. Skridailai kelia abejonių pastaruoju metu stiprėjanti tendencija didinti užstatymo intensyvumą senuosiuose miestų rajonuose.
„Be abejo, kiekviename mieste yra dykynių, degradavusių buvusių pramoninių teritorijų, kuriose naujų pastatų statyba nekelia jokių problemų. Atvirkščiai, taip sutvarkomos apleistos erdvės. Bet daugumos sovietiniu laikotarpiu sukurtų daugiabučių gyvenamųjų namų rajonų užstatymo tankinti nereikėtų“, – įsitikinęs pašnekovas.
Laisvi tokių rajonų plotai, jo nuomone, puikiai tiktų poilsio zonoms, parkams, skverams įrengti, o kai kur ir transporto sistemai gerinti. „Pritariu minčiai, kad žmonės turi naudotis ekologiškomis transporto priemonėmis, – viešojo transporto privalumus pripažino A. Skridaila. – Bet kai 100 butų namas turi stovėjimo aikštelę tik dešimčiai automobilių, tai nebeatitinka šiuolaikinio gyvenimo realybės.“
Miestas skirtas visiems
Valstybinės institucijos, organizacijos, architektai – visi prisideda kurdami miesto veidą. Vis dėlto specialistas dažniausiai gali šiek tiek daugiau nei eilinis pilietis. Jei nekalbėsime apie tokius išskirtinius atvejus kaip Mosėdžio miestelio istorija.
„Kitais atvejais taisyklės kitokios: jei miestiečiams reikia viešųjų erdvių, specialistų pastangomis jų anksčiau ar vėliau atsiras. Jei gyventojams nestinga vietų, kur galėtų ilsėtis, dvasiškai ir fiziškai tobulėti, šių ir nebus“, – sakė G. Čeponytė.
Architektė prisiminė atvejį, kai viename Vilniaus skverų buvo pakeista medinė suoliukų danga. Benamiai, kurie ten glaudėsi, dėkojo už atnaujintus suoliukus ir prisiekė juos saugoti. Turbūt ir saugojo.
Kartais saugumo tenka ieškoti tveriant aukštas tvoras.
Tiesa, dažniausiai taip savo erdvę saugo individualiųjų namų šeimininkai, o daugiabučių kiemai paprastai nėra tveriami. Dažniau uždari kvartalai formuojami pačių namų išdėstymu, o saugumą užtikrina užkardas ar vartai, taip reguliuojant transporto ir net pėsčiųjų prašalaičių patekimą į vidų. Tik senamiesčiuose situacija kiek kitokia: čia daugelis kiemų yra apsaugoti vartais. Čia dera paminėti kol kas dar naują dalyką Lietuvoje – didelių parkų, pavyzdžiui, Sereikiškių ar Vingio parko, aptvėrimą.
Tiesa, aptverti tokius objektus tikslinga tik tuomet, jei išties yra ką saugoti – viešoji erdvė turėtų būti visiškai sutvarkyta. Taip ne tik teritorijos saugomos nuo piktavalių žmonių, bet ir žmonės – nuo galimų pavojų parke tamsiuoju paros metu.
Aptvėrimo būdas ar stilius – subtilus dalykas. Kokia turi būti tvora, kad, tarkime, jos supamos teritorijos lankytojai nesijaustų įkalinti?
Įmonės „Tvora“ direktorius Eugenijus Moskvičiovas pabrėžė svarbiausią dalyką: viešąsias miesto erdves skirianti tvora neturi būti uždara. Jei tai parkai, jie turi būti matomi. Todėl geriausias pasirinkimas tokiu atveju – metalinių strypų arba segmentinės tvoros.
Specialistas patarė renkantis tvorą, skirtą didelėms miesto teritorijoms aptverti, atkreipti dėmesį į metalą. Jis turi būti cinkuotas ir dažytas, pavyzdžiui, milteliniu būdu. Jei metalas necinkuotas, po kelerių metų vaizdą ims gadinti rūdys. Tokios metalinių strypų ir segmentinės tvoros yra patikimos, nes jų antgaliai aštrūs, todėl miestų turtas ir žmonės bus apsaugoti.
Trijų eglių tradicija
Dar viena aktuali miestų problema – želdynų tvarkymas. Būtent problema, o ne rūpestis. A. Skridailos nuomone, želdynų tvarkymo problemos prasidėjo ne šiandien ir net ne paskutiniais Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiais. „Deja, daugeliu atvejų turime ne kokį XX amžiaus antrosios pusės palikimą: ne visada tinkamai suprojektuotus ir blogiausia – dešimtmečiais išmanančių ir suinteresuotų prižiūrėtojų neturėjusius viešųjų erdvių želdynus“, – kalbėjo pašnekovas.
Ko gero, rasime vos vieną kitą Lietuvos miestą ar miestelį, kurio viename centrinių skverų ar parkų dar ir šiandien neaugtų kadaise per tankiai susodintų dygiųjų eglių trijulės. Dvi jų įprastai nustelbtos, kreivos ir apdžiūvusios, o veša tik viena. Ši relikvinė kompozicija – akivaizdžiausias pavyzdys, kad pasodintos eglaitės ne vieną dešimtmetį niekam nerūpėjo.
„Liūdna, kad ši tradicija vis dar turi gilias šaknis, nes ir naujai įrengti želdynai, sutvarkytos vietos labai greitai pamirštamos, t. y. pamirštama juos tinkamai prižiūrėti. Nesilaikant šios prievolės neverta tikėtis, kad želdynai atrodys gerai. Kartais tenka pastebėti, kad net netobulai suprojektuotas, bet gerai prižiūrimas želdynas bendra estetine verte stipriai pranoksta blogai prižiūrimą tobuląjį“, – sakė A. Skridaila.
Kita iš senų laikų paveldėta problema – pačių gyventojų iniciatyva požeminių komunikacijų vietoje ar po kaimynų langais pasodinti medžiai. Įtikinti žmones, kad sodinti medžius bet kur nevalia, yra be galo sunku. Nemari tradicija puoselėti gėlių darželius po balkonais tikrai nebūtų peiktinas pomėgis, jei taip dažnai netaptų kaimynų konfliktų priežastimi. Bet Lietuvoje dažnai viskas vyksta pagal posakį „geros kaimynystės nebūna“. Todėl vieną dieną kas nors, kam patinka gėlynai, pradeda piktintis, kad jų nevertina kaimynai.
Ar kad šie nenori rūpintis niekuo, kas yra už jų buto durų ir juolab prisidėti lėšomis. Kartais kaimynystėje gyvenantys žmonės susipyksta vien dėl to, kad kitas gėlynas gražesnis.
Problemų kyla ir dėl mieste pasodintų medžių. Gyventojai piktinasi, kai jie yra pjaunami, tačiau G. Čeponytė pataria negailėti šalia važiuojamosios dalies skurstančių medžių, kuriuos pražudo žiemą barstomas druskos ir smėlio mišinys. Tegul mažiau medžių auga prie pat gatvių, o daugiau – parkuose ir skveruose ar kvartalo gilumoje, linki pašnekovė.
Svarbu tinkamai pasirinkti
„Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas M. Pakalnis daugiausia miesto tvarkymo problemų mato mažesniuose miestuose, kurie gavę Europos Sąjungos paramą, anot jo, pridarė su savo viešosiomis erdvėmis keistų dalykų. Pirmiausia – per viešuosius pirkimus įsigiję vienodų, bet jiems visiškai netinkamų objektų, pavyzdžiui, mažosios architektūros elementų.
O Vilnius priešingai – vis sulaukia priekaištų, kad stokoja vieningos stilistikos.
Tačiau juk ir miesto erdvės labai skirtingos, komentavo architektas. M. Pakalnio nuomone, Vilnius unikalus gamtinio kraštovaizdžio ir žmogaus suformuoto miestovaizdžio derme. Ją lemia aplink miestą išsibarsčiusios nedidelės kalvos, jautrus pastatų santykis su istorine ir gamtine aplinka.
G. Čeponytė išskyrė Vilniaus laisvumą, kultūrų ir kalbų gausą. Čia labai daug jaunų žmonių – Vilnių tikrai galima vadinti akademiniu miestu. Tiesa, vakare miesto gatvėse retoka vyresnio amžiaus žmonių, ir tai pirmiausia lemia ekonominiai dalykai. Bet Vilnius žavi atvirumu, laisvumu, sveiku modernumu – ne technologijų, bet komunikacijos gausa. Čia visi linkę bendrauti, yra paslaugūs ir atviri.
Meno dvasia pajūryje
Klaipėdos miesto savivaldybės kraštovaizdžio architektė Laimutė Norkienė pritaria savo kolegoms: miesto veidą kuria visi. Ypač savo darbais prisideda dailininkai. Klaipėdą garsina bronzinė berniuko, mojuojančio jūreivio kepure laivams, skulptūra. O kas nežino dar iš sovietinių laikų paveldėtos katino su džentelmeno veidu skulptūros? Ar skulptorių neseniai mieste įkurdintos iš vandens į krantą žengiančio Vaiduoklio skulptūros?
Architektės nuomone, miestas dar sovietmečiu buvo labai sėkmingai suplanuotas. Išilgai jo tęsiasi žalioji zona, kuri apima visus gyvenamuosius rajonus. Nors Klaipėdos miestas specifinis dėl aukštų gruntinių vandenų, dedamos visos pastangos, kad gyventojai galėtų džiaugtis naujai įrengtais parkais. Šiemet naujų tikimasi įrengti du.
Utenos rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyresniajai specialistei Jūratei Paragytei parkai irgi atrodo itin svarbūs miesto įvaizdžio formavimo elementai. Miesto plane numatyta 12 parkų, šiuo metu įrengti keturi. Gyventojai, matydami įrengtų parkų pavyzdžius, nori, kad ir prie jų gyvenamosios teritorijos būtų įrengtos viešosios erdvės, parkai. O juk prieš šešerius ar septynerius metus mieste nebuvo nė vienos gerai įrengtos teritorijos, skirtos gyventojų poilsiui. Miestiečiai beveik neturėjo galimybių ilsėtis ir gamtoje, nes potencialios poilsiavietės buvo apleistos.
O juk Utena tikrai turi kuo pasigirti. Mieste yra du nedideli ežerai ir keturi maži upeliai, todėl yra puikių gamtos galimybių sukurti patrauklias poilsio erdves. Šiandien miesto plėtros planuose numatyta taip išdėstyti parkus prie upelių ir ežerų, kad žalieji plotai jungtųsi vienas su kitu ir keliautų per visą miestą.
Tvarkomos ne tik parkų teritorijos – įrengta pagrindinė miesto aikštė, skverai, nuolat rūpinamasi gatvių medžių kokybe. Sutvarkyti miesto želdynų plotai, įsitikinusi J. Paragytė, kuria patrauklų miesto vaizdą, taip pat atlieka daug kitų funkcijų: rekreacinę, estetinę, pažintinę, aplinkos kokybės gerinimo, taigi yra neatsiejama miesto veido dalis.
