Sužinojus gatvių, aikščių, pastatų istorijas, miestas tarsi atgyja, pamatome jį kitomis akimis.
Patraukli forma
Nemažai gyventojų didmiesčiuose jaučiasi svetimi, nes mažai pažįsta savo miestus, vis skubėdami maršrutu darbas–namai nepastebi aplinkos. Jiems ir į galvą neateina pasidomėti, kas suprojektavo pastatą, kuriame dirba, kokia namo, kurį mato pro virtuvės langą paskirtis, ką simbolizuoja paminklas skverelyje, kuriame žaidžia vaikai.
Visa tai ir dar daugiau galima sužinoti Architektūros (ekskursijų) fondo rengiamose ekskursijose. Fondo atstovė Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė Indrė Ruseckaitė pasakoja, kad idėja paskatinti vietos bendruomenę labiau domėtis miestu, kuriame gyvena, užmegzti su juo asmeninį ryšį, susipažinti su jo urbanistiniu ir architektūriniu paveldu kilo prieš kelerius metus.
Pirmoji ekskursija po išskirtinius modernistinius sostinės pastatus, statytus sovietmečiu, buvo suorganizuota norint papildyti Architektūros (pokalbių) fondo pokalbių ciklą apie modernizmo architektūrą „Modernizmas.lt“ (kuratoriai Julija Reklaitė ir Tomas Grunskis). XX a. antrosios pusės architektūrinis paveldas sulaukia ne tiek daug dėmesio, kita vertus, jis yra labai matomas. Susidomėjimas šia išvyka buvo tiesiog stulbinamas.
„Visiems labai rūpėjo iš arčiau tuos pastatus pamatyti, užeiti į vidų, juolab kad ekskursijoje dalyvavo juos projektavę architektai. Tai padėjo suprasti, kodėl jų architektūra yra būtent tokia, suvokti platesnį kontekstą, sužinoti daug detalių iš pirmų lūpų“, – pasakoja I. Ruseckaitė.
Pamačius, kad tokia miesto, jo architektūros pažinimo forma yra patraukli, atsirado ir daugiau panašių projektų.
Užmegza dialogą
Indrė prisijungė prie Architektūros (ekskursijų) fondo organizuojant pokalbių ciklą „Miestas: lūžio taškai“. Tada kilo mintis suorganizuoti išvyką, kurios objektas būtų ne pastatas, o miestas. Sukant galvą, kaip jį pristatyti, nuspręsta aplankyti sostinės miegamuosius rajonus. I. Ruseckaitė juos buvo tyrinėjusi, prisidėjo ir jos kolega Liutauras Nekrošius, kuris domisi sovietmečio architektūra.
Jie surengė tikras ekspedicijas po mikrorajonus, pradedant Lazdynais ir baigiant Pašilaičiais. „Ekskursijos truko po penkias ar šešias valandas, – juokiasi prisiminusi architektė. – Ne tik apžiūrėjome išskirtinius pastatus, bet ir susipažinome su masiniu kasdieninės architektūros palikimu. Tada sumanėme skatinti pozityvų požiūrį į šiuos rajonus, įveikti su jais susijusius negatyvius stereotipus.“
Architektūros fondas inicijavo projektą „Karoliniškių architektūros laboratorija (K-lab)“. Vienas iš jo tikslų – įtraukti į rajono tyrinėjimą bendruomenę. Vilniečiai ekskursijose ne tik klausėsi architektų pasakojimų apie aplinką, kurioje gyvena, jos svarbiausius objektus, bet ir patys galėjo atskleisti žinomas įdomybes.
Pasak pašnekovės, tai paskatino pasvarstyti, kad ekskursijos gali būti ne tik edukacinė, bet ir bendruomenę telkianti priemonė. Tai puiki galimybė užmegzti dialogą tarp žmonių, kurie nieko nežino apie vieną ar kitą pastatą, gatvę, rajoną, tų, kurie projektavo, ir tų, kurie ten gyvena. Tai leidžia pamatyti tuos pačius objektus įvairiais rakursais.
Virto nuolatine iniciatyva
Dar vienas įsimintinas ekskursijų ciklas „Modernizmas.lt: 8 miestai“ surengtas Vilniuje, Šiauliuose, kur buvo gilinamasi į tarpukario architektūrą, ir Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, Palangoje, Druskininkuose bei Anykščiuose, kur domėtasi sovietmečio laikų statiniais. Tuo metu į Architektūros fondą kaip tik buvo susibūrę nemažai į sostinę atsikrausčiusių architektų, tad į ekskursijų maršrutus įtraukti jų gimtieji miestai.
„Asmeninis santykis suteikė išvykoms naujų spalvų. Ekskursijos rengiamos po vieną ar du kartus, ne nuolatos. Visą jose sukauptą informaciją paskelbiame fondo svetainėje, ja naudojantis galima keliauti po miestą savarankiškai“, – paaiškina Indrė. Svetainėje „Archfondas.lt“ pateikti ekskursijų žemėlapiai su nuorodomis, šaltiniai, kur rasti daugiau informacijos. Tačiau architektai pastebi, kad daugeliui žmonių labiau patinka gyvas pasivaikščiojimas su specialistais.
Džiugu, kad kai kurie projektai virsta nuolatinėmis iniciatyvomis, pavyzdžiui, „Šančių kioskas“ Kaune. I. Ruseckaitė kartu su kolege Kotryna Valiukevičiūte prieš kelerius metus porą kartų organizavo pasivaikščiojimus po šį rajoną, siekdamos ne tik pristatyti jį visuomenei, bet ir paskatinti vietos bendruomenės atstovus imtis iniciatyvos patiems supažindinti žmones su savo rajonu.
Šančiškės Austėja Bliumkytė-Padgurskienė ir Rolanda Girskienė įsitraukė į šią veiklą ir tapo nuolatinėmis Žemųjų Šančių gidėmis. Jos iki šiol rengia ekskursijas, sukūrė „Šančių kiosko“ feisbuko profilyje rubriką „Pasišančinėkime!“, kurioje skelbia informaciją, plėtoja naujus maršrutus, domisi istoriniais faktais, renka rajono gyventojų atsiminimus. Kai kurie maršrutai tokie populiarūs, kad tenka kartoti.
Idėjos gimsta spontaniškai
Iš pradžių planuojant ekskursijas didžiausias dėmesys buvo skiriamas pastatų architektūrai, aplinkai, o vėliau architektūra tapo fonu įvykiams, atsiminimams, nematerialiajam paveldui. Šis požiūris atsispindi I. Ruseckaitės ir Siarhei Liubimau kuruotą pokalbių ciklą „Ekskursijų galios“ lydėjusioje ekskursijų serijoje „Asmeninis miestas“. Jo koncepcija buvo ne konkretus maršrutas ar tema – ieškota įdomių asmenybių, galinčių kitu kampu papasakoti apie savo miestą, rajoną.
Jie patys pasirinko temas, objektus. Pavyzdžiui, architektė Vlada Markejevaitė Vilniuje rengė ekskursiją „Asmeninis modernizmas“. Žinomos architektės Elenos Nijolės Bučiūtės ir dailininko Jurijaus Markejevo dukra padėjo kitaip pažvelgti į išskirtinius sovietmečio pastatus sostinės centre, nes šį modernistinį paveldą pažįsta iš užkulisių, kurie slepia intriguojančių ir daugialypių istorijų rezginį.
Kita išskirtinė kelionė „Neformalus urbanizmas: kolektyviniai sodai“ vyko Vilniaus kolektyviniuose soduose šalia oro uosto. Šiuo metu įvairiais aspektais tiriantys kolektyvinių sodų reiškinį gidai Matas Šiupšinskas, Indrė Saladžinskaitė ir Rugilė Žadeikytė kvietė į kolektyvinius sodus pažvelgti ne tik kaip į socialistinio miesto reliktą, bet ir kaip į nuolatinės kaitos erdves.
Kaune ekskursijas rengė „Ekskursas“, Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro jungiama savanorių komanda, sudaryta iš architektų, istorikų, paveldosaugininkų. Jie surengė kelias ekskursijas trijuose Kauno tarpukario modernizmo pastatuose ir stoties rajone „Miestas kaip tekstas. Kauno stoties rajonas“: istorikas Žilvinas Rinkšelis pasakojo apie šį rajoną per literatūrinę prizmę.
„Konkretaus šių metų plano dar neturime, dažniausiai idėjos gimsta spontaniškai, tada visi sutelkiame jėgas ir organizuojame. Mane asmeniškai domina ekspedicijos su vietiniais gyventojais. Ateityje būtų įdomu dar išsamiau patyrinėti Vilniaus miegamuosius rajonus“, – mintimis dalijasi architektė I. Ruseckaitė.
Atsivers įdomūs pastatai
Balandžio pabaigoje visi norintieji geriau pažinti sostinę kviečiami į jau antrus metus organizuojamą atviros architektūros savaitgalį „Open House Vilnius“. Dvi dienas sostinėje duris atvers pastatai, įprastai visai arba iš dalies neprieinami visuomenei. Šio renginio tikslas – padėti patirti ir suvokti aplinkos kokybės vertę.
Viena iš jo organizatorių architektė Vita Soltonaitė pastebi, kad labai daug naujų ar sovietinio modernizmo laikotarpio pastatų nepažįstami vietiniams žmonėms. Jie nežino jų istorijos, idėjos, kodėl yra būtent tokios architektūros. Net kai mieste iškyla naujas pastatas, visuomenei apie jį paprastai nieko nepapasakojama.
„Tai viena iš priežasčių, kodėl nauji statiniai dažnai vertinami neigiamai. Kai pabendrauji su juos kūrusiais architektais, išgirsti, kaip statiniai atsirado, buvo projektuojami, kitas detales, ir tą pastatą, ir visą miestą pamatai visai kitaip“, – aiškina V. Soltonaitė. Pernai „Open House Vilnius“ savaitgalį buvo galima aplankyti 30, o šiemet besidominčiųjų laukia net 40 pastatų.
Sambrūzdis sostinėje
Pernykštis vieno žmogaus rekordas – 13 apžiūrėtų pastatų, bet tikslas nėra aplankyti kuo daugiau, akcentuoja pašnekovė. Kur kas svarbiau užmegzti pokalbį apie architektūrą tarp architektų ir bendruomenės, tarp bendruomenės narių.
„Kai kurių pastatų darbuotojai iš pradžių stebėjosi, kad domimasi statiniu, kad jis kažkuo išskirtinis, net tais atvejais, kai yra gavęs kokį nors apdovanojimą, susijusį su jo architektūra. Kai kurių pastatų šeimininkai net atsisakė dalyvauti renginyje. Smagu, kad per metus požiūris pasikeitė, šiemet dalis jų jau sutiko atverti duris“, – džiaugiasi V. Soltonaitė.
Ji pastebi, kad Architektūros fondo organizuojamas ekskursijas ir atviros architektūros savaitgalio iniciatyvas vienija tai, kad veikla savanoriška, pačių sugalvota ir įgyvendinta. Architektai jaučia poreikį kartais atsitraukti nuo kompiuterių, padiskutuoti apie architektūrą ne tik tarpusavyje, bet ir su visuomene.
I. Ruseckaitė mano, kad šie projektai patrauklūs tuo, kad yra neformalūs: tai nėra sausa paskaita, informacija pateikiama laisva forma, gyvai iliustruojama, sujungta su pasivaikščiojimu.
