aA
Jau buvo rašyta apie didžiulį sėklų pasirinkimą, jų sertifikavimo ir kokybės kontrolės tvarką. Tarsi ir gerai – jokios saviveiklinės prekybos sėklomis, kurios nėra tinkamai paženklintos ar ištirtos bei registruotos.
Metas sėti: kaip išvengti GMO ir išsigimusių hibridų?
© Shutterstock nuotr.

Bet yra ir kita sėklų istorija. Jau bene dešimtmetį vyksta tylūs sėklų mainai, kuriuose dalyvauja jas auginantys mažų žemės sklypelių savininkai. Jie nori savo reikmėms išaugintus sėklų likučius iškeisti į tai, ko dar trūksta, juk pats negali užsiauginti visko.

Ir net pinigai čia nepadės, nes Lietuvoje prekiauti nesertifikuotomis Europos Sąjungoje sėklomis negalima. O senosios nėra sertifikuotos ir tikrai niekas to nesiims daryti užauginęs vos kelias saujas.

Kam senos, jei yra naujų?

Štai toks klausimas kyla iškart – kam, jei naujos veislės turi pačias geriausias savo pirmtakų savybes? O hibridai pritrenkia savo derlingumu ir kiekvieno augalo grožiu?

Marytė Norienė, kuri senosiomis sėklomis domisi jau devynerius metus, sako, kad jai labiau patinka tai, kas gali patikimai augti mūsų klimato sąlygomis – kaip kadaise močiutės darže. Juk tikrai būdavo pomidorų, užaugdavusių po atviru dangumi. Hibridai dažniausiai sėklų išvis neužaugina arba augalai išsigimsta. O kur dar GMO – net baisu kukurūzus ar sojų pupeles auginti.

„Pagaliau pastarųjų įsigijome iš žmogaus, kuris pats augina sėklas jau 40 metų. Tokiu gali pasitikėti, nes tuomet GMO dar tik prasidėjo ir mūsų tikrai nebuvo pasiekę. Auginame senąsias ropes, žirnius, iš Amerikos indėnų gavome lauke puikiai augančių pomidorų – iki rugsėjo pabaigos lauke augdami nesuserga ir šalnų nebijo“, – įvairius ne masinei pramoninei produkcijai skirtų sėklų privalumus vardija Marytė.

Ji pasakoja apie Josefą Holcerį, Alpėse ekologiškai ūkininkaujantį fermerį. Pasaulis jį geriau pažįsta Sepp vardu – jis jau daug metų eksperimentuoja – negeni vaismedžių, nes jie tuomet atlaiko kur kas didesnę sniego naštą, prieš sėją kibire su žemėmis sumaišo keliasdešimties skirtingų augalų sėklas ir tik tuomet jas pasėja – taip augina daugybę maistui skirtų augalų. Jis pastebėjo, kad kuo didesnė ta įvairovė, tuo mažiau kenkia parazitai, o augalai patys suteikia vieni kitiems reikiamą drėgmę, deguonį, maisto medžiagų.

Sutaupoma daug darbo – augalai patys vieni kitus tręšia ir drėkina. Šiais principais remiasi ir Lietuvoje populiarėjanti gamtinė žemdirbystė, kurios entuziastams ypač reikia senųjų veislių sėklų.

Mat manoma, kad hibridinės sėklos, palyginti su senosiomis, natūralioje gamtoje atsiradusiomis, yra „kvailokos“, neturi tam tikros informacijos ir jei iš jų auginamais augalais kruopščiai nesirūpinsime, jie tiesiog žus. Panašiai kaip miestietis, atsidūręs natūralioje gamtoje, nelabai pajėgs joje išgyventi. Ką ten žmogus, net ir narvuose išaugintos vištos, išleistos į lauką, gali mirti iš bado.

Gyvąjį maistą gali užtikrinti tik augalų įvairovė, joje – energija ir informacija. Be natūraliai gamtoje išaugintų sėklų to padaryti neįmanoma, štai todėl daugybė žmonių visame pasaulyje tampa „tikrų“ sėklų medžiotojais.

Metas sėti: kaip išvengti GMO ir išsigimusių hibridų?
© Shutterstock nuotr.

Pilvui, ne akims

„Aš ieškau senųjų sėklų todėl, kad noriu valgyti žmonėms tinkamą maistą, o ne parduotuvei skirtus eksponatus. Ten svarbu, kad gražiai atrodytų ir kuo ilgiau laikytųsi, o skonio juk nesužinosi neparagavęs. Todėl tiek daug pramoninių veislių, kurios beveik beskonės. Senosios veislės skonį turėjo ir dabar tebeturi, bet pramoniniam auginimui jos netinkamos – sunoksta kasdien, tarkime, po pomidorą. Tam, kas augina daržoves sau, tai tinka – nusiskina, suvalgo ir kitą dieną taip pat. Kuo ilgiau augalas duoda derlių, tuo geriau. O pramoniniuose šiltnamiuose kaip tik geriau, kai vienu metu sunoksta kuo daugiau“, – savo poziciją dėsto Žilvinas Žurauskas.

Šiltnamio jis neturi, pomidorų užsiaugina lauke, o šiemet bene pusė jų sudygo ten patys – iš pernai ant lysvės nukritusių pernokusių vaisių. Geltoni vyšniniai „kojotai“ yra itin įdomaus, net ne visai „pomidoriško“ skonio ir beveik neserga.

„Jei žiūrėsime plačiau, sėklų kontrolė yra tiesus kelias į žmonių valdymą. Tas, kas užsiaugina sėklų ir jas pasisėjęs turi maisto, yra laisvas. Dabar visame pasaulyje siekiama priimti įstatymus, kad sėklos būtų kažkieno nuosavybė. O štai tie pirminiai augalai, iš kurių jos išvestos, yra gamtos dovana: auga sau kieme klevas, išbarsto sėklas ir iš jų išdygsta nauji medžiai. Kai pasisėjame nusipirktas sėklas ir toliau jau patys jų užsiauginame, pažeidžiame autorines teises. O senosios, sukurtos ne žmogaus, o gamtos, tobulintos ištisos žmonijos kartos, ima ir dingsta. Todėl ir reikia jas saugoti bei dauginti, kad išliktų“, – įsitikinęs Žilvinas.

Ropė iš knygutės

Kitas „Rasų“ pašnekovas Valdas Stokna teigia pastebėjęs, kad parduotuvėse jau nėra senų, prieš 50–100 metų augintų augalų veislių sėklų, labai tinkančių gamtinei ar ekstensyviai žemdirbystei. Būtent dėl to iškilo būtinybė surasti ir išsaugoti senąsias veisles, žmoniją maitinusias ištisus šimtmečius.

„Savo darže auginu senovinių ropių, kurios yra išnykusios ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Šie augalai mena akmens amžių, o mano kolegoms pavyko jų rasti Suomijoje. Gavau 120 sėklyčių ir pirmaisiais metais pasėjau 60. Išauginau gana menką ropių derlių, nevalgiau jų, nes visas palikau sėklai. Kitais metais sėklomis apdalijau kolegas. Šiemet jau antras sėklų derlius. Kai ropės užaugo, iš jų formos, primenančios širdį, supratau, kad būtent tokias augindavo mūsų proseneliai. Pamenate seną knygutę, kur ropę rauna visa vorelė rovėjų, įskaitant gyvūnus, ir vis negali įveikti, tokia didelė?“ – juokiasi Valdas.

Jis įsitikinęs, kad daugumą sėklų galima užsiauginti, kiek sunkiau su moliūgais ir jų šeimos augalais  dėl kryžminimosi. Morkos kryžminasi su laukinėmis, bet, anot Valdo, tampa tik dar geresnės.
„Jeigu mes šiandien nieko nedarysime, tai rytoj nieko neturėsime. Matant, kur link eina žemės ūkis, agronomija, dabar nieko nedaryti būtų nusikaltimas mūsų vaikams ir visoms ateities kartoms. Ką mes po savęs paliksime?“ – visiems siūlo pasvarstyti vyriškis.

Metas sėti: kaip išvengti GMO ir išsigimusių hibridų?
© Shutterstock nuotr.

Vertybė – gyva dirva

Užsiimantieji gamtine žemdirbyste suprato, kad dirvos paviršiuje gyvena mikroorganizmai, kvėpuojantys oru, kiek giliau vabalai, sliekai, kurie rausia urvelius ir kuria bakterijų kolonijas, taip padarydami žemę laidžią orui ir vandeniui.
 
Senesnių augalų veislėms nereikia tiek cheminės apsaugos, gilaus žemės dirbimo, trąšų. Gal derlius užauginamas mažesnis, bet ir energijos bei lėšų jį užauginti reikia mažiau.  Tačiau dabar žemės ūkio studijų programose nebeliko dirvožemio mikrobiologijos.

„Agronomai nebežino, kad žemė yra gyva, pila chemikalus, jų dirvoje esantys gyviai nedomina, visa, kas trukdo žemės ūkio industrializavimui ar įrodo chemikalų kenksmingumą, tiesiog atmetama. Kiekvienas šio gyvo pasaulio sutvėrimas daro savo darbą. Cheminės augalų apsaugos priemonės žudo visą gyvybę, esančią dirvoje. Dabar žmonėms jau ima atrodyti, kad visa, kas gyva, dirvoje yra parazitai ir platina ligas“, – piktinasi tokiu absurdu Valdas.

Jo įsitikinimu, nustojus į žemę pilti chemikalus, atgaivinus mikroorganizmus, davus jiems organikos, žemė lėtai atsikuria.

„Miškai auga milijonus metų be trąšų, bet žmonėms įkalė į galvą, kad be trąšų niekas neužauga. Žemdirbiui psichologiškai sunku nearti dirvos, kai gyvas stereotipas: nearsi – neturėsi. Ukrainoje viename kolūkyje žemė nearta jau 30 metų. 8000 hektarų plote nenaudojamos ir cheminės apsaugos priemonės. Viskas ten kuo puikiausiai auga ir išauga, nes dirbamas tik negilus paviršius, dirva papildoma organika apariant sideratus ir beriant organinių trąšų. Taip pat vykdoma augalų rotacija, žemei leidžiama pailsėti. Ten dirvos struktūra porėta, biri“, – sėkmingo ūkininkavimo priežastis vardija pašnekovas.

Gal sąmokslas?

Senųjų augalų veislių sėklų mainai prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį. Prasidėjo nuo supratimo, kad prekyboje vis dažniau platinami hibridai, iš kurių subrandintų sėklų jau neįmanoma užauginti tokio pat augaliuko.

Selekcininkai kuria visų pirma pramoniniam žemės ūkiui, o naujos veislės išvedamos vadovaujantis komerciniais kriterijais.

„Gamtoje yra arba kokybė ir mažesnis kiekis, arba didesnis kiekis ir blogesnė kokybė. Mainytis sėklomis nori tie žmonės, kurie jau daugelį metų užsiima gamtine žemdirbyste. Yra ir ekologinių gyvenviečių, giminės sodybų gyventojų. Sėklų mainų tikslas – savos sėklos, tinkamos gamtinei žemdirbystei. Šiuolaikiniame pasaulyje agronomijos mokslas ir didžioji dalis žemės ūkio gamybos nuėjo komercijos keliu, kai maistas tapo visų pirma preke. Jo siekiama pagaminti bet kokia kaina ir gauti kuo didesnį pelną. Prie to dar prisideda politiniai žaidimai, atsiranda dotacijos, iškreiptos  kainos, o tai jau rodo norą kontroliuoti visą maisto grandinę, kurios viršūnėje – sėklos“, – dėsto savo nuomonę Valdas.

Jis patikina, kad prekyboje dauguma augalų yra greitos medžiagų apykaitos ir skirti auginti intensyviomis technologijomis. Pasodinus tokius gamtiniame darže, dauguma tiesiog sunyksta.

Pramoninėje žemės ūkio gamyboje sukurti sėklų registrai, ūkininkai turi kasmet pirkti į juos įtrauktas sėklas. Tai naujos veislės, kurių dauguma – hibridai. Naujoms veislėms būtinos trąšos, cheminė apsauga, sunkioji žemės ūkio technika. Aiškiai matyti, kad sėklos tempia paskui save visą technologinę komercinę grandinę.

Šiuolaikinis ūkis – iš naikinimo idėjos

„Po abiejų pasaulinių karų buvo prikaupti dideli kiekiai cheminių medžiagų, tad korporacijos nusprendė jas parduoti nieko neperkančiam tuomečiam žemės ūkiui. Prasidėjo amonitų sintezė, tapusi sintetinių trąšų gamybos pradžia. Dar Pirmojo pasaulinio karo metu buvo išrastos garstyčių dujos, davusios pradžią insekticidų gamybai. 1947 m. JAV buvo pagaminti pirmieji dideli traktoriai, kažkuo panašūs į tankus. Galime sakyti, kad naujoviško Vakarų žemės ūkio pagrindas buvo karo pramonė“, – negerą intensyvaus ūkininkavimo pradžią įžvelgia Valdas.

Tai ir buvo negailestingo gamtos eksploatavimo pradžia, kai pelnas tapo svarbesnis už visa kita. Užnuodyta žemė ir vanduo, maistas, naikinama rūšių įvairovė, o agronomija pasisavino visas ekosistemos funkcijas, kad galėtų jas pakeisti dirbtinėmis, nešvariomis technologijomis.

Pasipriešinimas tam vyksta visame pasaulyje ir nėra kito kelio, kaip tik grįžti prie švarios žemės ūkio gamybos, mažų šeiminių ūkių, kurie suteiktų ir maisto, ir darbo.

„Prancūzijoje yra įkurta organizacija „Kokopelli“, kuri nuo 1999 m. dalija sėklas visame pasaulyje šimtams asociacijų ir kaimo bendruomenių visuose žemynuose. Už tai juos jau kelerius metus tampo po teismus, persekioja žemės ūkio ministerija, korporacijų lobistai. Organizacija sumokėjo 90 tūkst. eurų baudų, bet iš jos nelegalių sėklų įsigyja ir kelių Prancūzijos miestų merijos, gamtos muziejus, parkai. Didžiausi Paryžiaus restoranai irgi yra šios organizacijos klientai. Tvarka tokia – imi 100 g sėklų ir kitais metais sugrąžini arba duodi dar dviem kolegoms. Toks savotiškas kolektyvinis sėklų bankas. Vienas žemdirbys negali užsiimti 400 veislių auginimu, o 400 žemdirbių gali. Ar ne laikas ir Lietuvos augintojams prisidėti prie panašios veiklos?“ – svarsto Valdas.

Kad ir kaip ten būtų, skanaus ir gyvo maisto norime visi. Daugelis sodininkų ir daržininkų mėgėjų jau senokai vengia naudoti chemiją savo sklypeliuose. Nenustebtume, kad ir sėklomis žmonės seniai tarpusavyje dalijasi, kaip, beje, būdavo nuo senų senovės. Jei ne tai, mūsų žemėje dabar neaugtų daugybė augalų, kurie atrodo tikri „vietiniai“. Kita vertus, tai tik viena iš teorijų, „kaip gyventi kitaip“, o su ja galima arba sutikti, arba ne.

„Rasos“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

Prasčiausius COVID-19 rodiklius fiksuojanti savivaldybė – apie kritinę situaciją: žmonės per daug atsipalaidavo

14 dienų sergamumas 100 tūkst. gyventojų Kėdainių rajone – prasčiausias šalyje. Situacijai...

Profesorius Ambrozaitis siūlo pamiršti laikus, kai nedėvėjom kaukių: jų reikės kasmet (42)

Lietuva pagal sergamumą koronavirusu jau yra trečioje vietoje Europoje. Naujausi gruodžio 3...

Vaizdo įraše – tikroji reakcija: ginkluotas Lukašenka juoką sukėlė net omonininkams (275)

Iniciatyva „By_Pol“, kuri vienija Baltarusijos jėgos žinybų darbuotojus, perėjusius į...

Parduotuvės atšaukia akcijas, muges, bet palieka nuolaidas ir kainų leidinius: sako, kitaip būtų neatsakinga (60)

Prekybos tinklai kone per dieną ėmėsi vykdyti naują Vyriausybės rekomendaciją – atšaukia...

Sustabdytas Astravo AE pirmasis reaktorius (60)

Astravo atominės elektrinės pirmasis reaktorius sustabdytas, o jėgainės sistemų veikimas bus...

Protrūkis audinių fermose apnuogino Lietuvos bėdą – infekcinių ligų tyrėjų pas mus nėra (3)

Kailinių žvėrelių augintojai mėgina išsaugoti savo gyvūnus ir kovoti su liga, tačiau ši...

Juozapaitis apie Kultūros komitetą pasiekusį Gražulio vaizdo įrašą: dar ir ne to yra buvę (89)

Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis LNK žinioms papasakojo apie visuomenėje...

Arūnas Milašius. Krizių skambučiai: viena jau prasidėjo, kita pakeliui (3)

Nors kol kas žinių, kad ekonomika sėkmingai dorojasi su krize yra, tačiau vargu ar bus taip, kad...

Agnė Keizikienė | D+ nariams

Vazektomija daugeliui Lietuvos vyrų vis dar skamba it vyriškumo atėmimas: gydytojas pasakė, kas dažniausiai tam ryžtasi ir ko labiausiai bijo

Chirurginė kontracepcija vis dažniau sulaukia susidomėjimo tiek iš vyrų, tiek iš moterų....

Vilniaus mažasis teatras | D+ nariams

„Sprendžiant Hedą“ – Vilniaus mažojo teatro nuotolinė premjera. Žiūrėkite Delfi jau dabar

Vilniaus mažojo teatro (VMT) ir jaunosios kartos režisierės Uršulės Bartoševičiūtės...

|Maža didelių žinių kaina