„Biblioteka“ garaže
Alaus skardinė – ne ženkliukai ar pašto ženklai, kuriems tvarkingai sudėlioti nereikia daug vietos. Norint išsaugoti skardines tokias, kokios jos yra, reikia gerai pasukti galvą, kur jas padėti. Tiesa, pasaulyje yra kolekcininkų, kurie, taupydami vietą, nupjauna skardinių viršų ir apačią, jas išskleidžia kaip lapą ir saugo įmautėse.
Šia aistra jau ne vienus metus besimėgaujantis D. Kizla iš Vievio skardinėms paaukojo savo garažą, tad dabar savo automobilį laiko lauke. Lentynose išrikiuotos įvairiaspalvės alaus skardinės iš pradžių papuošė visas garažo sienas, o kai pasieniuose pritrūko vietos, Dainius ėmė kalti papildomas lentynas ir savo eksponatus dėlioti kaip knygas bibliotekoje.
Kolekcininkas sako, kad, vos pradėjęs rinkti, alaus skardines dėliojo į lentynas be jokios tvarkos. Tačiau kai jų sukaupė tiek, kad prireikus kurios nors neįmanoma buvo greitai surasti, pradėjo jas rūšiuoti pagal šalis, o jeigu šalis – didelė ir tų alaus daryklų – gausybė, – dar ir pagal alaus daryklas.
Pirmą kartą į tokį skardinių pasaulį pakliuvęs prašalaitis negali nesistebėti tokia įspūdinga eksponatų įvairove, tačiau pats kolekcijos savininkas nesijaučia sukaupęs didelius kolekcinius turtus. „Žinau, kad užsienyje prityrę kolekcininkai savo eksponatus skaičiuoja keliomis dešimtimis tūkstančių. Mano kolekcija – gerokai kuklesnė“, – lygino pašnekovas.
Dainiaus kolekcijoje šiandien yra apie 4 900 įvairių formų ir dizaino skardinių iš 87 pasaulio šalių. Be Europos šalių, čia galima surasti skardinių ir iš egzotiškesnių kraštų: Paragvajaus, Ceilono (dabar – Šri Lanka), Namibijos, Zimbabvės... Vien lietuviškais užrašais puikuojasi apie 120 eksponatų. „Būtų sunku tiksliai pasakyti, ar jos visos tikrai yra lietuviškos. Į vienas alus greičiausiai buvo išpilstytas Lietuvoje, kitos mūsų šalies daryklų užsakymu atkeliavo iš užsienio.
Kartais ir Lietuvos daryklos alų pilsto specialiai kokiai nors užsienio šaliai. Pavyzdžiui, „Gubernijos“ alaus darykla išpilstė į skardines partiją alaus eksportui į Ugandą“, – pastebėjimais dalijosi alaus skardinių kolekcininkas ir pabrėžė, jog šiandien visos didžiausios Lietuvos alaus daryklos pačios turi įsirengusios alaus pilstymo į skardines linijas.
Koks brangiausias ir vertingiausias eksponatas iš tų tūkstančių, Dainius nesiryžta išskirti. „Visi eksponatai man mieli“, – tarsteli jis ir priduria, kad neturi dar tiek patirties, jog galėtų kompetentingai atsakyti. Tačiau kolekcininkas neslepia pasitenkinimo turįs vienintelę 5 litrų talpos „Stumbro“ alaus statinaitę ir pirmąją Lietuvoje – jau legenda tapusią – „Utenos alaus“ 0,33 l talpos skardinę, skirtą parduoti „Lietuvos avialinijų“ keleiviams. Šiandien tokia skardinė kolekcininkų labai vertinama – jos kaina gali siekti net 50 litų.
Jau daugiau kaip 75 metus pasaulyje alus pilstomas į skardines. Pati pirmoji alaus skardinė dienos šviesą išvydo 1935-aisiais JAV. Ją pagamino Naujojo Džersio bendrovė „Gottfried Krueger Brewing Company“.
Potraukį paveldėjo
Panevėžio rajono Naujamiestyje gimęs ir augęs socialinio pedagogo diplomą turintis Dainius mano, jog kolekcionavimo aistra greičiausiai jam persidavė genais. „Prisimenu, buvau dar visai mažas, kai tėvukas, grįždamas iš darbo ar iš ekskursijų, parsiveždavo metalinių ženkliukų su miestų herbais, įžymybėmis ar kokiais nors paminklais. Būdavo daug džiaugsmo juos apžiūrinėti. Matyt, ta aistra kažką rinkti persidavė ir man“, – svarstė Vievyje gyvenantis kolekcininkas.
Dainius mena, jog pirmą kartą skardinės jo akį patraukė pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai važiuojant į Lenkiją jomis žaižaravo visos pasienio pakelės. Tais laikais daugelio žmonių virtuvėse suspindėdavo įvairiaspalvių skardinių kolekcijos, tačiau namuose pritrūkus vietos dažniausiai išgaruodavo.
„Panašiai buvo ir mano atveju. Turėjau sukaupęs porą šimtų alaus skardinių, tačiau, kai namuose pristigome vietos, tas skardines iškeičiau į lietuviško alaus etikečių komplektą. Iki šiol turiu apie 5 400 lietuviškų etikečių. Palyginti su kitų kolekcininkų sukauptais eksponatais, tai nėra itin daug. Tačiau kai persikraustėme į nuosavą namą ir atsirado daugiau erdvės, nutariau vėl sugrįžti prie skardinių kolekcionavimo“, – pasakoja savotišką muziejų savo garaže įrengęs D. Kizla.
Kolekcionavimo aistra šeimoje užsikrėtęs ne tik Dainius. Tai tapo savotišku šeimos gyvenimo būdu. Kiekvienas iš keturių šeimos narių kažką kolekcionuoja, o kai ką renka visi kartu. Žmona Edita kolekcionuoja taures su pilių ar dvarų vaizdais, aštuoniolikmetis sūnus Rytis jau turi sukaupęs daugiau kaip tris šimtus žiebtuvėlių, iš kurių koks trečdalis – su alaus daryklų logotipais. Dukra Rūta užsidegusi pašto ženklų rinkimu. Namuose taip pat galima pamatyti daugybę suvenyrinių lėkštučių su aplankytų miestų vaizdais, drambliukų, ženkliukų su alaus atributika – juos į namus parneša tas, kuris pirmas pamato ar susižavi.
Ir iš pakelių, ir iš mugių
Skardinių kolekcininkas sako esąs saikingas alaus mėgėjas. Prisipažįsta, jog pirkdamas alų pirmiausia atkreipia dėmesį į tą, kuris išpilstytas į skardines. Tačiau šiandien nustebinti jį naujomis skardinėmis – labai sunku: viskas jau yra jo kolekcijoje, o Lietuvos daryklos nedažnai išleidžia alų naujose skardinėse pakuotėse. „Todėl man svarbiausia – kokybė“, – pagrindinį šio gėrimo pasirinkimo kriterijų nusako pašnekovas.
Dainius išsitaria, kad niekada nėra išmetęs į jo rankas pakliuvusios skardinės. Jis neslepia, jog išvažiavęs pailsėti prie ežero neretai imasi tvarkdario vaidmens ir susirenka tuščias skardines, kurias palieka nedrausmingi poilsiautojai. Ir nesvarbu, ar tokia jau puikuojasi jo kolekcijoje ar ne. Tūkstančiai Dainiaus skardinių sukrauta kartoninėse dėžėse ir sudaro vadinamąjį mainų fondą. Pasitaikius progai jos keliaus į kolekcininkų sambūrius ir galbūt bus iškeistos į naujus eksponatus.
Tokių kaip Dainius Lietuvoje nėra daug. Besidomintieji alaus atributika dažniau dėmesį nukreipia į etiketes, bokalus, kamštelius ar padėkliukus. Bendros kolekcionavimo aistros apimti bendraminčiai yra susivieniję į klubus. Dainius – klubo „Humulus lupulus“ („Paprastasis apynys“) narys. Klubo nariai periodiškai susitikinėja, degustuoja naujų rūšių alų, o tada kalbos apie išgirstas naujienas ar naujus eksponatus, planuojamus renginius ar keliones tiesiog liete liejasi.
Išvykos į tarptautinius alaus atributikos kolekcininkų renginius – vienas svarbiausių šaltinių, praturtinančių ir gausią D. Kizlos kolekciją. Bene didžiausias toks renginys vyksta Vokietijos Hamo mieste. Į šią kolekcininkų biržą suvažiuoja bendraminčiai iš viso pasaulio.
Spalio 7 dieną Dainius su kolegomis ruošiasi į Slovakiją. Ten Martino mieste vyks jau 37-asis alaus atributikos kolekcininkų susitikimas. „Tai viena iš didesnių biržų, vykstančių Rytų Europos regione. Ši birža – savotiškas turgus, kuriame gali kažką įdomaus rasti sau bei pasiūlyti kitam. Tačiau įsigyti įdomių eksponatų man darosi vis sunkiau, nes jau beveik viską, ką ten pamatau, turiu savo kolekcijoje.
Žiemą Varšuvoje, lankydamasis alaus atributikos kolekcininkų biržoje, suradau tik vieną įdomią skardinę, užtat pilnos kelnės buvo džiaugsmo... Tai pirmoji mano kolekcijoje dar Ceilone pagaminta alaus skardinė. Ieškodamas naujų eksponatų dabar pirmiausia dėmesį atkreipiu į skardinės dizainą, jos pagaminimo metus ar šalį“, – aiškino Dainius.
Iš tarptautinių renginių vieviškis neretai parsiveža eksponatų, apipintų pikantiškomis istorijomis. Antai Dainiaus garaže puikuojasi skardinė, kurią jam padovanojo vienas bičiulis iš užsienio. Ji ypatinga tuo, kad ją draugas ištuštino su savo pirmąja meile.
„Pernai Martino mugėje susitikau su italu Stefanu. Sutarėme, kad salėje yra šiek tiek per karšta ir būtų gerai atsigaivinti alumi. Atnešiau jam butelį lietuviško alaus. Italas taip pat pasakė turįs dovanų ir padavė skardinę itališko alaus. Tačiau pridūrė, kad jos neatidaryčiau. Paaiškino, jog tai skardinei – jau dvidešimt metų, ji buvo pagaminta specialiai dviračių lenktynėms „Giro d’Italia“, – juokėsi prisiminimais dalydamasis vieviškis.
Itališko alaus skardinė – ne vienintelis nepanaudotas eksponatas Dainiaus kolekcijoje. Pilnų skardinių yra ir daugiau. Dažniausiai tai draugų ir pažįstamų dovanotos, iš egzotiškų šalių parsivežtos alaus skardinės, kurioms po keliolika ir daugiau metų. Yra ir mažų, vos 20 g sveriančių, suvenyrinių, maža to, pasak Dainiaus, nežinia ko pripiltų skardinių, kurios buvo pagamintos tam tikromis progomis.
Nuo skardinių prie alaus
„Kol nepradedi kolekcionuoti, atrodo, kad tų tave sudominusių eksponatų nėra tiek jau daug. Todėl renki viską, kas papuola po ranka. Tačiau ilgainiui pastebi, jog prisikaupia visko tiek daug, kad galiausiai suvoki, jog visko vis tiek nesurinksi. Tada bandai apriboti savo apetitą. Man panašiai buvo su alaus butelių etiketėmis. Rinkau visas, kol galiausiai nusprendžiau apsistoti tik ties lietuviškomis. Kol kas skardines renku visas, tačiau pamažu juntu, kad kiekybę teks keisti į kokybę, tik, deja, šiandien dar nežinau kaip“, – visiems kolekcininkams būdingus rūpesčius atskleidė D. Kizla.
Pasidomėjus, ką pirmiausia parodytų į jo muziejų užsukusiam ir nieko bendra su alaus istorija ar gamyba neturinčiam žmogui, Dainius sako, kad visų pirma pasiūlytų pažvelgti į skardinės gimimo pradžią. Tai ištiesinta ir ant popieriaus lapo prisegta skardinė. Po tuo skardos lakštu yra užsakovo ir gamintojo parašai, planuojamas išleisti tų skardinių skaičius ir kiti svarbiausi duomenys. Nuo šio pavyzdžio nei spalva, nei forma, nei dizainu neturi nukrypti nė vienas partijos gaminys.
Kolekcininkas taip pat parodytų tam tikrų alaus rūšių skardinių serijas, proginius gaminius ir, be abejo, linksmuosius suvenyrus iš alaus skardinių. Išties smagią nuotaiką sukuria radijo aparato formos skardinė. Beje, veikianti. Dar viena skardinė yra fotoaparato formos. Ja taip pat galima fotografuoti. Yra ir skardinė-degtukų dėžutė. Dainiaus skardinės stebina ir skirtingomis formomis bei dizainu. Pavyzdžiui, ispaniška skardinė – tarsi futbolo kamuolys.
Paklaustas, ar gausiai skardinių kolekcijai atidavęs garažą nejunta, kad ji galėtų būti įdomi ir didesniam būriui žiūrovų, iš pat pradžių apie savo tikslus nesiryžęs kalbėti pašnekovas išsidavė, jog tai – viena iš jo slaptų svajonių. „Jei atvirai, turiu tris sumanymus, kaip naudingai panaudoti savo sukauptus eksponatus. Vienas iš jų yra nerealus, nes vien savomis jėgomis jo įgyvendinti nesugebėčiau“, – ne iki galo atviras išliko kolekcininkas.
Dainius tiki, jog skardinės galėtų atspindėti netrumpą alaus pramonės evoliucijos laikotarpį. Tai istorijai įamžinti daugelis didžiausių daryklų turi įsteigusios savus muziejus. Užsienyje yra nemažai privačių muziejų, kuriuose eksponuojama viskas, kas susiję su alaus gamyba. Kodėl toks negalėtų atsirasti Lietuvoje? „Pavyzdžiui, Vievyje... Miestiečiams būtų puiki proga savaitgaliais atitrūkti nuo šurmulio ir atvažiuoti atsipalaiduoti, aplankyti mažą miestelį, gamtoje pabūti“, – juokiasi gausią skardinių kolekciją savo garaže sukaupęs D. Kizla.
Į skardinių kolekcionavimą įnikęs vyriškis tikina, kad šiandien jo pomėgis yra tapęs geriausia atgaiva nuo rutina tapusios kasdienybės. „Ateinu į savo garažą, akimis peržvelgiu visas lentynas, jei reikia, pastumdau netvarkingai išrikiuotas skardines, naujoms surandu vietos, pasidžiaugiu mintyse, ir atrodo, kad pečius užgriuvusios problemos akimirksniu išgaruoja“, – džiaugėsi azartišką pomėgį atradęs nedidelei statybos įmonei vadovaujantis vieviškis.
Ar besidominčiam alaus atributika Dainiui nekyla noras ir pačiam imtis alaus gamybos? „Namuose alų darydavo ir mano seneliai, ir tėvai, giminės iki šiol tuo užsiima. Tą gamybos procesą žinau ir aš. Dukra jau seniai mane spaudžia pabandyti pačiam pasigaminti alaus. Pažadėjau. Tad gal žiemą, kai bus daugiau laiko, teks surengti šeimai tokią atrakciją ir savo bičiulius pavaišinti“, – dar vieną savo sumanymą atskleidė iki šiol tik alaus atributikos kolekcionavimu besidomėjęs vyras.