Liaudiški daržininkės Aldonos patarimai: sukurkime naudingą kūnui ir saugų gamtai daržą

Si­nop­ti­kai pra­na­šau­ja, kad že­mę dar vi­są sa­vai­tę merks lie­tūs. Mus toks oras žlug­do, o se­no­liai ti­ki­na, kad že­mei dar, oi, kaip rei­kia lie­taus. Kol mū­sų dar­žai gam­tos gir­do­mi, pa­kal­bė­ki­me apie tai, ko rei­kia ne­už­mirš­ti pa­si­sė­ti, kaip sė­ti, pri­žiū­rė­ti.

Ke­li liau­diš­ki pa­ta­ri­mai

Pa­pras­tai dau­giau­sia su­lau­kia­me po­mi­do­rų, mo­liū­gų, agur­kų au­gin­to­jų klau­si­mų. Šį kar­tą pa­si­do­mė­ta pu­pe­lė­mis. Dau­ge­lis at­sa­kys, kad ši­tą dar­žo­vę la­bai leng­va au­gin­ti, – pa­sė­jai ir lauk der­liaus, ku­ris su­bręs­ta la­bai grei­tai. Pas­ta­ruo­ju me­tu, kai gau­su pu­pe­les puo­lan­čių li­gų, ko­ky­biš­ką der­lių gau­ti ne­leng­va.

Prieš so­di­ni­mą pu­pe­lėms skir­tą dir­vo­že­mį nu­purkš­ki­te asiūk­lių nuo­vi­ru – su­ma­žės rū­džių pli­ti­mas pa­sė­ly­je, o pu­pe­lėms au­gant – de­gu­lių pli­ti­mas. Pu­pe­lės pa­pras­tai sė­ja­mos ie­voms bai­giant žy­dė­ti, tuo­met jau ga­li­ma pa­si­rink­ti ir švie­žių asiūk­lių, bet nuo­vi­rui tin­ka ir džio­vin­ti. Ki­log­ra­mą ža­lios žo­lės ar treč­da­lį tiek džio­vin­tos už­pil­ki­te 10 lit­rų van­dens ir po pa­ros pa­vir­ki­te apie 20 mi­nu­čių. At­vė­si­nus, nu­ko­šus ir at­skie­dus san­ty­kiu 1:5, nu­purkš­ti šiuo nuo­vi­ru.

Pu­pe­lių li­gos re­čiau plis, dau­giau ir di­des­nių pu­pe­lių pri­gliau­dy­si­te, jei au­ga­lus pa­sė­si­te re­čiau. Der­lius svei­kes­nis bus, jei­gu prieš sė­ją pu­pe­les pus­va­lan­dį pa­mir­ky­si­te 60 laips­nių tem­pe­ra­tū­ros van­de­ny­je. Tai liau­diš­ki pa­ta­ri­mai.

Dar­ži­nin­kys­tės spe­cia­lis­tai re­ko­men­duo­ja tręš­ti ka­lio trą­šo­mis, kai jų au­ga­lui trūks­ta, la­pai nu­sė­ti gel­to­no­mis dė­mė­mis, ap­nik­ti gry­be­li­nių li­gų. To­kių daž­na­me dar­že pa­ma­ty­si.

„O kas yra ge­ros pu­pe­lės? Kiek­vie­nam sa­vaip. Ma­nau, kad ge­ru­mas pri­klau­so nuo to, ko­kios yra mėgs­ta­mos. Man la­bai pa­tin­ka mar­gos, juo­dos, spal­vo­tos pu­pe­lės. Kuo mar­ges­nės, tuo ge­riau. Vi­sai ne­svar­bu, kad sriu­bą pa­da­ro mur­zi­ną. Jų gro­žis at­per­ka, net jei nė­ra der­lin­gos. Nau­jo­vės vi­sa­da do­mi­na, kai tik pa­si­tai­ko ga­li­my­bė jų pa­ban­dy­ti – ne­at­si­sa­kau.

Per pas­ta­ruo­sius ke­le­rius me­tus iš­ban­džiau ne­ma­žai pu­pe­lių, bet vi­sos bu­vo vi­jok­li­nės. Vie­na bė­da, kad rei­kia aukš­tų at­ra­mų. ‘Bo­lot­to Lin­gua Di Fuo­co‘ gra­žios ankš­tys, mar­gos pu­pe­lės. La­bai įdo­mios mek­si­kie­tiš­kos, pa­sie­kė 3 met­rų aukš­tį, prie obels pa­so­di­no­me, tai li­po į ją. La­bai der­lin­gos, ankš­čių gau­sy­bė, pla­čios. Įdo­miau­sia, kad ankš­ty­je ne­daug pu­pe­lių, dar tuo­se tarp­uo­se bū­tų til­pę.

‘Fi­le‘ pa­ti­ko, tik pa­džiū­vus ankš­tims sun­ku bu­vo iš­krapš­ty­ti, nes vi­są il­gą ankš­tį su­da­rė pu­pe­lės – vie­na prie ki­tos.

Kai ku­rias šių veis­lių bu­vo ga­li­ma nau­do­ti kaip špa­ra­gi­nes, bet ka­dan­gi mes špa­ra­gi­nes so­di­na­me že­mas, ža­lio­mis ir bal­to­mis ankš­ti­mis, ši­tas lukš­te­nau ir nau­do­jau kaip pa­pras­tas pu­pe­les.

Ne­su­si­dū­rė­me su pu­pe­lių kap­ri­zin­gu­mu. Že­mė šil­ta, leng­va, pu­ri dir­va. Ga­li aug­ti prie me­džių, prie ki­tų at­ra­mų, tvo­rų (čia apie aukš­ta­ū­ges). Že­moms taip pat rei­kia leng­vos že­mės.

Te­kę au­gin­ti ir pu­puo­lių. Jų au­gi­ni­mas ne­si­ski­ria nuo pu­pe­lių“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si au­ga­lų ko­lek­ci­nin­kė Lo­re­ta Ažu­kie­nė.

Pas­ta­ruo­ju me­tu pre­ky­bi­nin­kai siū­lo įvai­rių pre­pa­ra­tų, ska­ti­nan­čių au­ga­lų au­gi­mą. Jau a. a. Te­ofi­lė Pa­kal­niš­kie­nė, ku­rios dar­žai vie­no Tvir­to­vės gat­vės dau­gia­bu­čio bal­ko­ne ve­šė­te ve­šė­da­vo, pa­tar­tų: „Pa­si­ga­mink, vai­ke­li, kar­klų van­dens, ir ta­vie­ji au­ga­lai to­kie bus.“

Kar­klų van­duo – na­tū­ra­lus au­ga­lų au­gi­mo ir vys­ty­mo­si sti­mu­lia­to­rius. Sau­je­lę jau­nų kar­klų ša­ke­lių pa­si­smul­ki­ni, su­be­ri į stik­lai­nį, už­pi­li ver­dan­čiu van­de­niu, pa­rą pa­lai­kai, ta­da įpi­li dar tiek van­dens, kiek jo jau yra, ir tu­ri nuo­sta­bią prie­mo­nę au­ga­lams stip­rin­ti, gry­be­li­nėms li­goms at­bai­dy­ti.

Ra­dau ir moks­li­nį pa­aiš­ki­ni­mą: kar­klų žie­vė­je yra sa­li­ci­lo – na­tū­ra­laus gam­ti­nio sti­mu­lia­to­riaus. Jis ska­ti­na sėk­las įsi­šak­ny­ti, per­so­din­tus dai­gus pri­gy­ti, ypač rei­ka­lin­gas tuo­met, kai au­ga­las dau­gi­na­mas da­li­jant šak­ni­mis.

Lai­kas dai­gin­ti bul­ves, rie­šu­tus

Dar­ži­nin­kai pri­me­na, kad me­tas dai­gin­ti bul­ves anks­ty­va­jam der­liui. Tai nė­ra su­dė­tin­ga: pa­rink­ti ir iš­im­ti iš rū­sio vi­du­ti­nio di­du­mo bul­vių, su­dy­gu­sius dai­gus nu­lauž­ti, su­dė­ti į dė­žes 2–3 gum­bų sluoks­niu ir lai­ky­ti švie­so­je. Kar­tą per sa­vai­tę ap­žiū­rė­ti, ap­vers­ti. Maž­daug per mė­ne­sį jos už­au­gins šak­ne­les ir dai­gus, o tuo­met ra­sis ir ši­lu­mos. Pa­so­din­tos dai­gin­tos bul­vės grei­čiau au­ga ir duo­da der­lių.

No­rin­tie­siems eg­zo­ti­kos pri­me­na­me, kad ket­vir­ta­die­niais Jot­vin­gių tur­gu­je ga­li­ma įsi­gy­ti mė­ly­nų­jų bul­vių sėk­los. Jų at­ve­žan­tis Birš­to­no sa­vi­val­dy­bės ūki­nin­kas Val­das pir­kė­jams ne­gai­li pa­ta­ri­mų. Ne­įpras­tos spal­vos bul­vės ska­nios, bet ce­pe­li­nų iš jų vie­nų ne­iš­si­vir­si, ne­bent pri­dė­si krak­mo­lo. Mė­ly­no­sios bul­vės jo ne­tu­ri.

Rie­šu­tus ge­riau­sia dau­gin­ti at­ža­lo­mis – anks­čiau su­lau­kia­ma der­liaus. Re­gi­nai, tu­rin­čiai rie­šu­tų ir ke­ti­nan­čiai iš jų už­si­veis­ti laz­dy­nų miš­ke­lį, pa­ta­ri­mų ne­sto­ko­jo Juo­zas Zub­rus iš Aly­taus se­niū­ni­jos: „Ba­lan­džio pra­džia tam tin­ka­miau­sias me­tas. Su­dė­ki­te rie­šu­tus į stik­lai­nį ir už­pil­ki­te upe­lio ar lie­taus van­de­niu, kad ap­sem­tų. Dvi pa­ras juos taip lai­ky­ki­te kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ro­je, ry­te ir va­ka­re pa­keis­da­mi van­de­nį. Iš­mir­ku­sius dvi sa­vai­tes dai­gin­ki­te drėg­na­me smė­ly­je (va­zo­ne su sky­lu­tė­mis). Ra­sis dai­ge­liai, o pa­so­di­nus 7 cen­ti­met­rų gy­ly­je jie iš­lįs po dvie­jų ar tri­jų sa­vai­čių ir iki ru­dens už­augs iki 15 cen­ti­met­rų.“

Ne vi­sos dar­žo­vės bi­jo šlap­dri­bos

Jei dar ne­pa­sė­jo­te svo­gū­nų, šio dar­bo ne­vil­kin­ki­te. Iš ma­žos juo­dos sėk­liu­kės ga­li­ma už­si­au­gin­ti net per pu­sę ki­log­ra­mo sve­rian­čių ro­pe­lių. Iš sėk­lų so­di­na­mų svo­gū­nų ve­ge­ta­ci­nis pe­ri­odas il­ges­nis, juos rei­kia sė­ti nors mė­ne­siu anks­čiau ne­gu iš so­di­nu­kų ar dau­gia­gal­vius.

Iš anks­to rei­kia nu­ma­ty­ti ir pa­ruoš­ti lys­vę va­sa­ri­niams čes­na­kams, ku­rių ve­ge­ta­ci­ja taip pat il­ges­nė. Ma­no bro­lie­nės su­val­kie­tės ne tik pa­so­din­tas va­sa­ri­nių čes­na­kų lys­ves, bet ir dau­gia­gal­vius svo­gū­nus ne vie­na šlap­dri­ba grū­din­da­vo, už­tat der­lius bū­da­vo nuo­sta­bus. So­di­na tik di­de­les čes­na­ko skil­tis, pa­mir­ky­tas ro­ži­nia­me ka­lio per­man­ga­na­to tir­pa­le. Ro­ži­nės spal­vos tir­pa­las ap­sau­go nuo gry­be­li­nių li­gų. Ma­žų, vi­du­ri­nių skil­te­lių ji ne­so­di­na. Aš so­di­nu ir ma­žy­tes, o ru­de­nį gė­riuo­si už­au­gu­siu kiek ma­žes­niu viens­kil­čiu kaip svo­gū­nas čes­na­ku. Kas ven­gia che­mi­jos, svo­gū­nus ir čes­na­kus te­pa­mir­ko pe­le­nų tir­pa­le.

Žir­niai nė­ra jaut­rūs že­mai tem­pe­ra­tū­rai, po lie­tin­go pe­ri­odo šiek tiek pra­džius dir­vo­že­mis – ir jau ga­li­ma jų pa­si­sė­ti. Jei no­ri­te daž­niau tu­rė­ti švie­žių, po tru­pu­tį sė­ki­te kas dvi sa­vai­tes. Anks­ti pa­sė­tus ma­žiau puo­la ken­kė­jai, už­au­ga ge­res­nis der­lius.

Ba­lan­džio pa­bai­go­je at­vi­ra­me grun­te ga­li­ma sė­ti mor­kų, špi­na­tų, ri­di­kų, pu­pų, anks­ty­vų­jų ko­pūs­tų. Aš ne tik anks­ty­vų­jų ko­pūs­tų, bet ir ki­to­kių da­lį sė­ju tie­siai į grun­tą. Pa­ste­bė­jau, jie daž­niau­siai pa­si­ve­ja pa­so­din­tus dai­gais.

Pra­de­dan­tie­ji dar­ži­nin­kai daž­nai ne­ži­no, kaip gi­liai sėti sėk­las. Tai­syk­lė pa­pras­ta: vi­si au­ga­lai sė­ja­mi maž­daug ke­tu­rių sėk­lų, su­dė­tų vie­na ant ki­tos, gy­ly­je.

Su­grą­žin­tos tik­ros se­no­vi­nės ro­pės

Ne­se­niai at­ra­dau įdo­mią dar­žo­vę ro­pę. Ją ga­li­ma pa­grauž­ti, ga­li­ma kep­ti, vir­ti, troš­kin­ti. Se­no­vė­je ji bu­vo pa­grin­di­nė dar­žo kul­tū­ra. Kaip tei­gia gam­ti­nės žem­dir­bys­tės ir se­no­vi­nių au­ga­lų puo­se­lė­to­jas Sau­lius Ja­sio­nis, se­no­vė­je ne­bu­vo jo­kių jos veis­lių, iš tų pa­čių sėk­lų dy­go įvai­rių spal­vų šak­nia­vai­sius au­gi­nan­tys au­ga­lai, įvai­raus tam­su­mo ru­dos, gel­to­nos, vyš­ni­nės, dvi­spal­vės. Tos se­no­vi­nės ro­pės ėmė ir ne­li­ko net Ru­si­jos moks­li­nė­se įstai­go­se, šio­je ša­ly­je ro­pė bu­vo ne­at­sie­ja­ma kul­tū­ros da­lis. Ma­no­ma, kad jas iš­stū­mė bul­vės, nors ro­pės mū­sų or­ga­niz­mui ne­pa­ly­gin­ti nau­din­ges­nės už bul­ves, jo­se nė­ra krak­mo­lo.

Pa­sak S.Ja­sio­nio, tik­ros se­no­vi­nės ro­pės vis dėl­to bu­vo ras­tos Suo­mi­jo­je, at­vež­tos ir pa­dau­gin­tos. Tu­rė­tu­me dė­ko­ti tiems žmo­nėms, ku­rie prie to pri­si­dė­jo ir su­grą­ži­no į Lie­tu­vą vie­ną ver­tin­giau­sių jos že­mės ūkio kul­tū­rų. Ro­pės šal­čio ne­bi­jo, ga­li­ma per žie­mą pa­lik­ti lys­vė­je, bet pri­min­siu, kad grau­ži­kai ro­pes la­bai mėgs­ta.

Bu­vau su­si­ža­vė­ju­si mar­gai­niu, su mei­le jį so­di­nau, bet iš­ėjo tik dėl gro­žio. O toks vais­tas jo sėk­los! Ne­iš­mąs­čiau, kaip iš jo ežiu­kiš­kų dė­žu­čių jas iš­si­im­ti.

Se­ną tai­syk­lę – ge­riau ma­žes­nį kie­kį pri­žiū­rė­ti kruopš­čiau ne­gu di­des­nį bet kaip – kiek­vie­ną pa­va­sa­rį pa­mirš­tu ir sa­vo dar­žą pra­tur­ti­nu ke­lio­li­ka nau­jų au­ga­lų. Šie­met ja­me augs dar­ži­nės ba­lan­dū­nės. Jos pa­si­žy­mi bak­te­ri­ci­di­nė­mis sa­vy­bė­mis, o jau­ni la­pe­liai ir sa­lo­toms tin­ka, te­ko val­gy­ti iš šio au­ga­lo pa­ga­min­tų gar­džių šal­ti­barš­čių. Kaip dar­žo ka­ra­lie­nė – krū­mi­nė pe­ri­lė, ba­zi­li­kų pa­kai­tas, la­bai pa­ska­ni­nan­tis sa­lo­tas. Kaip pra­ei­ti pro jos sėk­las par­duo­tu­vės len­ty­no­je?

Aly­tu­je vie­šė­ję „Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ na­riai pa­vai­ši­no dar­že­li­nių žio­me­nių ar­ba­ta. Pa­ti­ko, jau su­si­ra­dau sėk­lų. Ban­dy­siu au­gin­ti ar­ti­šo­kų. Mėgs­tu any­žių kva­pą, dar per­nai pa­so­di­nau pan­ko­li­nių kin­mė­čių, šie­met jau ga­lė­siu ak­ty­viau jų la­pe­lius ska­by­ti. Ma­no vais­ta­žo­lė – ir pi­pi­ri­nė mė­ta. Se­no­liai dzū­kai sa­ky­da­vo, kad šis prie­sko­nis iš­va­ro blo­gą na­mų ener­gi­ją. Jų dė­da­vo prie ser­gan­čio žmo­gaus, kad spar­čiau pa­sveik­tų.

Apie šaf­ra­nus ir ka­pa­rė­lius

Siū­ly­čiau kiek­vie­nam dar­ži­nin­kui ne­pa­mirš­ti lys­vių ga­luo­se pa­si­so­din­ti se­ren­čių, ka­na­pių, nas­tur­čių, me­det­kų – šie au­ga­lai ge­ri kai­my­nai vi­soms dar­žo­vėms, la­bai pa­gy­vi­na dar­žą. Apie jų svei­ka­ti­ni­mo ga­lias ne­kal­bė­siu, ge­riau pa­teik­siu Si­gu­čio Obe­le­vi­čiaus, au­ga­lų ko­lek­ci­nin­ko ir ži­no­vo, pa­ste­bė­ji­mų.

Šio bio­lo­go tei­gi­mu, su­džio­vin­ti me­det­kų žie­dai, pri­me­nan­tys lie­žu­vė­lius, ga­li bū­ti nau­do­ja­mi kaip bran­gių­jų šaf­ra­nų pa­kai­tas. Vie­to­je šaf­ra­nų tin­ka gel­to­nų­jų vien­die­nių džio­vin­tos pies­te­lių pur­kos. Džio­vin­tų šios veis­lės vien­die­nių žie­dų sa­vi­tas kva­pas, jų be­ria­ma į sriu­bas, la­biau­siai tin­ka prie ry­žių. Me­det­kų kva­po ne­mėgs­ta ko­lo­ra­do va­ba­lai. Pa­gal S.Obe­le­vi­čių, už­si­mez­gu­sias nas­tur­čių sėk­las ga­li­ma ma­ri­nuo­ti ir nau­do­ti kaip ašt­rų prie­sko­nį vie­to­je ka­pa­rė­lių.

Jau ruo­šian­tiems lys­ves sa­vo dar­žams iš­sa­ky­siu vie­ną svar­bų S.Ja­sio­nio pa­ta­ri­mą – dar­žą sau­go­ki­me nuo vė­jų, tai vie­na svar­biau­sių der­lin­gu­mo są­ly­gų. Oro ju­dė­ji­mą pa­že­me stab­do ir ati­tin­ka­mas lys­vių iš­dės­ty­mas. Di­des­nia­me dar­že pro­fe­sio­na­las pa­ta­ria veng­ti iš­ti­si­nių il­gų ko­ri­do­rių – lys­ves siū­lo iš­dės­ty­ti ne­tai­syk­lin­gai, kad vė­ją stab­dy­tų. Kuo dau­giau vie­tos nu­ma­ty­ti žy­din­tiems de­ko­ra­ty­vi­niams ir prie­sko­ni­niams au­ga­lams, nuo ku­rių kie­kio la­bai pri­klau­so dar­žo svei­ka­ta. Ir dar vie­nas jo auk­so ver­tės pa­ta­ri­mas – nie­ka­da ne­lai­ky­ti tuš­čios že­mės. Steng­tis to­je pa­čio­je vie­to­je sė­ti tris der­lius: pir­mą­sias sė­jas – mais­tui, pas­ku­ti­nę – dir­vai, ža­lie­ną apa­riant.

Že­mės rit­mu

Vis dau­gė­ja žmo­nių, ku­rie že­mės ūkio dar­bus de­ri­na su Že­mės rit­mu, ti­kė­da­mi, kad daug le­mia Mė­nu­lio pa­dė­tis Zo­dia­ko žen­kle. Kas au­ga virš že­mės – po­mi­do­rai, agur­kai, sa­lo­tos, žir­niai – jie sė­ja ir so­di­na per prieš­pil­nį, kas au­ga že­mė­je – mor­kos, ri­di­kai, bu­ro­kai – per del­čią. To­kios žem­dir­bys­tės ži­no­vų įsi­ti­ki­ni­mu, au­ga­lai pras­tai dygs ir skurs pa­sė­ti tą die­ną, kai kei­čia­si Mė­nu­lio fa­zės. Agur­kai sė­ja­mi tre­čią die­ną po jau­na­ties – ta­da grei­tai au­ga. Pa­sė­ti per pil­na­tį ge­riau mez­ga, ne­tuš­čiai žy­di. Svo­gū­nai, kad ne­bū­tų žy­duo­liai, so­di­na­mi per del­čią. Bu­ro­kai, pa­sė­ti per jau­na­tį, už­au­gins veš­lius la­pus, o esant se­nam Mė­nu­liui – ge­ras šak­nis.

„Aš Mė­nu­lio ka­len­do­riu­mi ne­si­va­do­vau­ju, esu įsi­ti­ki­nu­si, kad žmo­gaus rū­pes­tis, mei­lė, pa­do­ru­mas vis­ką le­mia“, – ban­do įti­kin­ti dar­ži­nin­kė mė­gė­ja sen­jo­ra Jad­vy­ga.

Su­tik­čiau su ja, tik kaip ta­da su­pras­ti se­ną tei­gi­nį – jis tu­ri ge­rą ran­ką, kad ir ką įkiš­tų į že­mę, tas ve­ši? Gal sa­vais pa­vyz­džiais pa­aiš­kin­tu­mė­te jūs?

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!