Tais laikais egzistavo kitoks požiūris į pinigus. Gaminamų produktų kainas nustatydavo ne atsižvelgdami į sąnaudas gamybai, o į prekės būtinumą ir prieinamumą.
O įspaustos kainos ant gaminių greičiausiai buvo stabilumo ir aukštos kokybės rodiklis. Iš tiesų daugelis daiktų buvo išskirtinai patvarūs – dalis jų funkcionuoja iki šiol.
Antra versija – planinė ekonomika. Šalies valdžia nustatydavo produkcijos kainą, tiksliau – kelias kainų zonas, taigi, į vienos kainos zoną įeinančiuose miestuose, regionuose produktų kainos buvo tokios pačios.
Kainas zonose diferencijuodavo, siekiant išlyginti sąnaudas prekių gamybai ir jų transportavimui iki pardavimų vietų.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (226)