Ievos ridikėliai
Ridikėliai labai vertinami už ankstyvumą. Jie pavasarį teikia daug mūsų sveikatai naudingų medžiagų: tiamino, riboflavino, nikotininės rūgšties ir kt. Pavyzdžiui, vitamino C šakniavaisiuose yra iki 35 proc.
Pavasarį, vos tik pradžiūva dirva, kaimynė pasisėja ridikėlių po plėvele. Kad jie greičiau užaugtų ir derlius būtų didesnis, renkasi veisles, turinčias stambius šakniavaisius. Sėklas Ieva beria į drėgną dirvą, į 1–1,5 cm gylį, ir nedelsdama ją suvoluoja. Kad vėliau netektų retinti daigų, ridikėlius sėja 5 cm atstumais, tarp eilučių palikdama 15 cm pločio tarpueilius.
Dirvą Ieva paruošia iš rudens, patręšia mėšlu. Vėlesnė priežiūra susideda iš laistymo ir purenimo. Norint užsiauginti stambių šakniavaisių, labai svarbu ridikėlius laiku palaistyti. Negalima leisti dirvai perdžiūti, nes tai sumažintų derlių.
Vasarą ridikėlius, kad neleistų žiedkočių, galima uždengti juoda plėvele nuo 19 valandos vakaro iki 7 valandos ryto, t. y. dirbtinai sutrumpinti dieną. Taip sukuriamos optimalios sąlygos šakniavaisiams augti.
Kai kurie ridikėliai būna gigantiški (iki 10 cm skersmens), išlaiko visas gerąsias skonio ir prekines savybes. Ką tik nuimtų šakniavaisių minkštimas baltas, sultingas, švelnus, be tuštumų ir plaušų, labai skanus.
Gigantiškų ridikėlių sėklų moteris užsiaugina pati. Pasakoja, kad tai visai nesunku. Jų pasisėja saulėtoje, atviroje vietoje. Tiesa, tenka stebėti, kad sėklinių dėžučių nepažeistų drugiai. Pačios kokybiškiausios būna pirmosios sėklos, kurios labai gerai subręsta. Nupjautus pageltusius žiedkočius Ieva suriša į pluoštelį ir džiovina saulėtoje vietoje 3 dienas. Išdžiūvusius pakabina pastogėje, kur laiko iki pavasario. Šaltyje sėklos užsigrūdina. Jų daigumas būna normalus. Iškulia kovo pradžioje. Surinktas sėklas pertrina rankomis ir padeda ilgesniam saugojimui. Iš stambiųjų išauga ridikėliai, kurių šakniavaisiai stambūs.
Auginimo gudrybės
Dirva. Tinkamiausia yra derlinga ir puri. Sunki, molinga ir mažai derlinga dirva netinka. Mėšlo (10 kg/m2) reikėtų įterpti prieš metus iki ridikėlių auginimo.
Priešsėliai. Ridikėlių negalima auginti po jiems giminingų kultūrų: kopūstų, ropių, ridikų, griežčių... Tiesa, nuėmus ankstyvosios sėjos derlių, į tą pačią vietą jų galima pasisėti dar kartą.
Dirvos įdirbimas. Ridikėliams skirtas sklypas rudenį sukasamas per kastuvo geležtės ilgį, o pavasarį tiesiog perkasamas. Paskui iškultivuojamas rankiniu kultivatoriumi dviem kryptimis ir išlyginamas grėbliu. Lysvių aukštis priklauso nuo vietovės drėgnumo: kuo drėgniau, tuo jos aukštesnės, ir atvirkščiai.
Sėjos laikas. Lauke ridikėliai sėjami nuo balandžio pabaigos iki birželio pirmosios dekados pabaigos. Anksti pasėtieji gali išleisti žiedkočius ir neužauginti šakniavaisių. Sėti ridikėlius reikėtų kas 10 dienų. Galima ir po birželio 10 dienos, bet, kol užaugs šakniavaisiai (birželio pabaigoje ir liepos pradžioje), jau atsiras kitų daržovių ir jie nebebus tokie paklausūs kaip gegužės ir birželio mėnesiais.
Sėjos gylis. Ridikėliai sėjami iki 1,5 cm gylyje. Sėklas galima išberti ir dirvos paviršiuje.
Sėjos schema. Tarpueilių plotis gali būti 10–15, 10–20 ir 15–20 cm. Tarpai tarp augalų – 3–4, 3–5 ir 4–6 cm. Ankstyvųjų veislių ridikėlius galima sėti tankiau. Kylant temperatūrai, pailgėja vegetacijos laikotarpio trukmė, padidėja derlingumas, todėl ridikėliai sėjami rečiau.
Priežiūra. Pats svarbiausias darbas yra laistymas. Esant pakankamam kritulių kiekiui, tai daroma du kartus – išdygus daigams ir nuimant derlių. Dirva neturėtų perdžiūti. Esant aukštai temperatūrai, laistyti reikėtų kasdien arba kas dvi dienas. Priverstinis dažnas laistymas ir aukšta temperatūra skatina ligų plitimą. Kadangi cheminių preparatų geriau nenaudoti, vienintelis būdas to išvengti – sėti ridikėlius retai pagal rekomenduojamą schemą.
Derliaus nuėmimas. Vienos sėjos derlius šiltu metu nuimamas per 3–4 dienas, o vėsiu – per 10–12. Ridikėlius kurį laiką galima laikyti 0–1 ºC temperatūroje. Atsilaisvinusį sklypą, kaip minėta, galima vėl užsėti, bet prieš tai dirva perkasama, įterpiant 40 g/m2 amonio salietros arba šlapalo.
Geras patarimas
Auga sau ridikėlis drėgnoje dirvoje, vargo nemato. Saulei labiau pakaitinus, dirva išsausėja, tad jis pristabdo intensyvų augimą ir stengiasi užauginti storesnę odelę, kad apsisaugotų nuo nepalankių sąlygų. Po kelių pragariško karščio dienų atbėga šeimininkas ir šliūkštelėja kibirą vandens. Ridikėlis vėl pučiasi, didėja. Bėda ta, kad kietesnė ir storesnė odelė nera elastinga ir išsitempti nespėja. Taip ir „susprogsta“ ridikėlis. Taigi galima ir vienu sakiniu pasakyti: ridikėliai sutrūkinėja nuo netolygaus laistymo.
