2005-aisiais idėjų nestokojanti jauna moteris, baigusi studijas Glazgo meno mokykloje, persikėlė dirbti į Londoną. Sykį vaikštinėdama po miestą Laura užklydo į skersgatvį, kuriame stovėjo apleistas viešasis tualetas.
Nors daugeliui žmonių susižavėjimo toksai objektas nesukeltų, pradedančioji architektė tą vietą ir patį statinį kone akimirksniu įsimylėjo. Jos galvoje tuoj pat ėmė šmėžuoti mintys, kaipgi paversti niūrias katakombas stilingais ir jaukiais namais. Kad šitai jai pavyko, neabejokite. Bet ko gi teko imtis?
Pagrindinis aptikto viešojo tualeto ypatumas tas, kad norint į jį patekti, reikia leistis į apačią. Aiškiau sakant, tualetas įrengtas po žeme. Jis buvo pastatytas tikrai seniai – 1929-aisiais, o 1980-aisiais buvo nustotas eksploatuoti, rašoma portale lavender.land.
Matyt, nekeista, kad visur riogsojo krūvos šiukšlių. Vidinės sienos – aptrupėjusios ir apsilaupiusios. Vaizdelis kaip po karo.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad iš pat pradžių Laura norėjo šioje vietoje įrengti mini kino teatrą arba barą. Deja, per trejetą metų taip ir nepavyko išspręsti visų biurokratinių klausimų. Štai tada moteris nutarė bjaurias erdves paversti savo svajonių namais.
Beveik visus renovacijos darbus, pradedant pertvarų išgriovimų bei naujų konstrukcijų pastatymu ir baigiant elektros instaliacija bei sienų dažymu, Laura atliko savarankiškai.
Statinį moteris įsigijo 2011-aisiais, o jau 2016-aisiais svajonė, kurios išsipildymu beveik niekas netikėjo, pavirto realybe.
Vertinant galutinį rezultatą, ypač pagirti tenka už virtuvę.
Liaupsių nusipelno ir svetainė. Atsidūrus išpuoselėtoje aplinkoje tiesiog neįmanoma patikėti, kad kitados šioje erdvėje veikė viešasis tualetas.
Bute, aišku yra ir miegamasis.
Kardinalių pokyčių neišvengė ne tiktai statinio vidus: įėjimas į Lauros būstą dabar atrodo visiškai kitaip negu pirmiau. Iš lauko objektas atrodo subtiliai, lakoniškai, bet savo stiliumi puikiausiai atitinka aplinkinių namų architektūrą. Nieko apie projektą nežinantis praeivis vargu ar pagalvotų, kad laiptai veda į gyvenamąjį būstą.
Net ir balkoną pavyko suimprovizuoti, todėl yra kur pasėdėti, kai norisi įkvėpti gryno oro.
Ką ir kalbėti – padirbėta iš peties! Gal Lauros kūrinys neatitinka kiekvieno skonio, bet ji pati rezultatu patenkinta. Ir kaip kitaip galėtų būti, kada kiekvienas centimetras apgalvotas, kai kiekviena detalė jos rankų darbo?
