Gegužę horizontaliai atlenkiami nauji išaugę ūgliai ir pritvirtinami. Antraisiais metais genėjimo darbai tokie patys, tik iki 20 cm trumpinamos ūglių viršūnėlės. Tai daroma birželį ir kartojama rudenį. Būtina reguliuoti šakų augimo kampą, kryptį ir kiekį. Formuojami antrieji skeletiniai vainikai.
Trečiųjų ir ketvirtųjų metų pavasariais, palikus apie 40 cm nuo antrųjų vainikų šakų, atrenkami ūgliai trečiosioms skeletinėms šakoms. Jos atlenkiamos. Liemenys trumpinami 50 cm iki šakų. Stiprūs ūgliai praretinami, o nuo palenktų šakų apačioje stiprūs ūgliai nupjaunami.
Stipresnieji ūgliai trumpinami trečdaliu, o silpnesnieji paliekami apie 40 cm ilgio. Vasarą visi ilgesni kaip 30 cm ūgliai ant kamienų trumpinami, paliekama po penkis lapus. Penktaisiais ir vėlesniais metais, nuskynus derlių, genima retinant: trumpinami liemenys, išpjaunami šalia kamienų sparčiai augantys ūgliai.
Po genėjimo turi likti vienas vienametis ūglis, kuris trukdys kitiems ūgliams stipriai augti. Pavasarį išpjaunamos senos, išlūžusios ir ligotos šakos.
Vyšnios ir trešnės sodinamos anksti pavasarį ir tuojau pat nukerpami visi per žemai užaugę ūgliai. Jeigu šoninių šakelių nėra, trumpinamos viršūnės. Vyšnios formuojamos 40–50 cm, o trešnės – 60–80 cm aukščio kamienais.
Jeigu šoninių šakelių daug, vainikuose paliekamos trys–keturios skeletinės šakelės. Vegetacijos metu išgenimos netinkamai iš kamienų išaugusios šoninės šakelės. Tarp jaunų kaulavaisių vainikų paliekami apie 60 cm tarpai. Gegužės mėn. nauji ūgliai atlenkiami horizontaliai.
Kai susiformuotos trys eilės skeletinių šakų, genima ir vasarą.
Derantys kaulavaisiai genimi vasarą, kai tik nuskinamos uogos. Tuo laiku vaismedžiai mažiausiai apkrečiami infekcinėmis žievių ir kamienų ligomis, geriau gyja žaizdos.
Nurinkus uogas, išretinami sutankėję vainikai, išpjaustomos išlūžusios ir ligotos bei smailiais kampais augančios šakos, trumpinamos labai augančios viršūnės. Tankiuose vainikuose iki jaunesniųjų šakų galima trumpinti derėjusias trečiųjų metų šakas. Genint vasarą, paliekamos pirmųjų eilių šakos ir 20–30 cm ilgio ūgliai.
Antrųjų eilių atsišakojusios šakos liepos–rugpjūčio mėnesiais trumpinamos ties penktaisiais lapais nuo pagrindo. Genėjimo žaizdos užtepamos sodo tepalu arba emulsiniais dažais. Išpjaunant ar trumpinant šonines šakas ir viršūnes, paliekami 8–12 cm ilgio stuobreliai, kurie išdžiūvę nulaužiami.
Persikai ir abrikosai
Persikai genimi, kai parausta žiedpumpuriai. Dauguma jų būna sukrauti ant pirmamečių ūglių, todėl juos iškarpius vaismedžiai dera mažiau. Kai paliekama per daug žiedpumpurių, vaisiai būna maži, medeliai nusilpsta. Pavasarį išgenimos iššalusios, išlūžusios ir ligotos šakos.
Formuojant vainikus, iškerpamos smailiais kampais augančios šakos, nes vėliau jos gali išlūžti. Trumpinami per ilgi ir jauni ūgliai iki 30 cm, iškerpami silpni ūgliai. Vaismedžius vertėtų sužeminti: trumpinti visus pernelyg ištįsusius ūglius. Patrumpinus šakas ima augti nauji ūgliai, būna gausesnis kitų metų derlius. Kai kurių veislių persikai genimi ir vasarą: retinami sutankėję vainikai ir trumpinami netinkamu kampu augantys pirmųjų metų ūgliai.
Jauni abrikosai genimi pavasarį: paliekami vieno metro stiebai ir ilgos skeletinės šakos. Reguliuojamas naujai išaugusių ūglių kiekis ir augimas. Retinamos arti viena kitos esančios šakos. Kad abrikosai sukrautų daugiau žiedinių pumpurų, birželio mėn. nugnybiamos jaunų ūglių viršūnėlės.
Derantys abrikosai linkę sutankėti, tad vasarą jų vainikai išretinami. Stipriai augančios skeletinės šakos trumpinamos trečdaliu. Jos išleidžia daug ūglių, kurių dalį reikia išgenėti. Ūgliai ir šakutės palenkiamos horizontaliai, nes vertikaliosios sukrauna mažiau žiedinių pumpurų. Žaizdos užtepamos sodo tepalu ir dezinfekuojamos 1 proc. vario sulfato tirpalu (100 g/10 l vandens).
Avietės
Pavasarį sodintų jaunų sodinukų stiebai nukerpami. Per vasarą užauga nauji, sveiki, pasirengę derėti ūgliai. Avietynas dera antraisiais metais. Jis retinamas kasmet. Jeigu rudenį senos ir derėjusios šakos liko neiškarpytos, genima pavasarį. Apšalę stiebai pavasarį trumpinami iki antrųjų sveikų pumpurų. Jeigu avietės susodintos juostomis, metro eilėje gali augti 10–12 ūglių. Jeigu paliekama daug jaunų ūglių, avietės derės prasčiau, nes daug maisto medžiagų sunaudos augimui.
Gegužę retinamos iki 10 cm aukščio atžalos. Jos iškerpamos keletą centimetrų giliau po žeme, kad ne taip greitai atželtų. Iškarpomi pernelyg toli nuo krūmų išaugę jauni ūgliai. Jeigu avietės auginamos atskirais kerais, viename kere paliekama po 5–7 sveikus, stambius stiebus. Senieji nupjaunami visai. Derantis avietynas genimas ir rudenį. Augalams pakanka laiko žaizdoms užgydyti bei pasiruošti žiemai.
Vynuogės
Pavasarį sodinti vynuogių sodinukai paliekami su dviem pumpurais. Per vasarą užauga metro ilgio stiprūs stiebai, kiti ūgliai iškerpami. Tų pačių metų rudenį ar kitą pavasarį ūgliai trumpinami iki dviejų stipriausių pumpurų. Iš jų išaugusios šakelės formuojamos kitais metais. Jaunas vynuoges geriau genėti labai anksti pavasarį, nes rudenį nugenėtų augalų pumpurai žiemą gali iššalti.
Derančios vynuogės genimos vasarą. Tuomet iškarpomi menkaverčiai nesumedėję ūgliai, trumpinamos derančių ūglių viršūnės, virš žiedynų paliekant po du lapus. Kad iki rudens ūgliai spėtų sumedėti, rugpjūčio mėn. nugnybiamos jų viršūnėlės. Vasarą išlaužoma dalis iš pažastų augančių ūglių arba jie trumpinami iki dviejų lapų. Tinkamai išgenėtos vynuogės užaugina didesnes uogas.
Šilauogės
Genint šilauoges, kontroliuojamas krūmelių augimas, mažiau plinta ligos ir kenkėjai. Pirmą kartą genimos ankstyvą pavasarį, nes šaltu oru augalai gali apšalti, o vėliau genėti krūmeliai nusilpsta.
Rudenį nugenėtos šilauogės prasčiau žiemoja. Jaunos šilauogės genimos tuojau po pasodinimo. Jeigu šaknys menkos, stiebai trumpinami trečdaliu. Jeigu krūmeliai silpni, pirmaisiais metais nuskinami žiediniai pumpurai. Stiprūs ir sveiki stiebai vėliau gerai dera. Kokybiškų krūmelių genėti nereikia. Po trejų–ketverių metų derančios šilauogės genimos kasmet. Sumažinus derančių stiebų, uogos būna stambesnės ir kokybiškesnės.
