XXI a. pradžioje pasaulyje suskaičiuojama apie 40 tūkst. ekologinių gyvenviečių. Lietuvoje tokios gyvenvietės taip pat sparčiai populiarėja – jų šalyje jau penkiolika.
Kaip pas močiutę kaime
Bendraujant su Krunų kaime esančioje ekologinėje gyvenvietėje įsikūrusiais Zaveckais sunku patikėti, kad vos prieš penkerius metus jaunos poros gyvenimas buvo visiškai kitoks.
Tomas ir Kristina vienas kitą pažįsta jau ilgai. Mažuose miesteliuose užaugę jaunuoliai susitikę persikėlė gyventi į sostinę, kur daug mokėsi, dirbo, sėkmingai kopė karjeros laiptais.
„Matyt, dar vaikystėje buvo įdiegta, kad taip turi būti. Baigiau du aukštuosius, o būdamas trečiakursis jau vadovavau vienai įmonei. Tačiau laimingi nebuvome, kiekvieną dieną jautėme įtampą“, – pasakojo T. Zaveckas.
Pora prisipažino, kad mintis keltis gyventi į kaimą, į gamtą abiem šovė netikėtai.
„Vieną dieną stipriai susipykome. Išvažiavome pasivaikščioti į mišką, vienas kitam nepratarėme nė žodžio. Būtent ten ir kilo mintis, kad reikia gyventi gamtoje. Tačiau Kristinai to nepasakiau. O grįžus namo pamačiau, kaip ji internete ieško informacijos apie gyvenimą kaime. Nuo tada viskas klostėsi labai greitai ir mes atsidūrėme čia“, – gyvenimą aukštyn kojomis apvertusius sprendimus ir jų priėmimo aplinkybes prisiminė Tomas.
„Tikriausiai abu turėjome tokį slaptą poreikį, tačiau jį buvome tarsi atidėję į šalį, nes reikėjo mokytis, dirbti, uždirbti ir t. t. Tačiau žiūrėdama į savo praeitį aiškiai matau, kad laimingiausia buvau ne tada, o vaikystėje, kai vasaras leisdavau pas močiutę kaime. Kai atvažiavome čia, šis jausmas grįžo. Da bar nuolat jaučiuosi kaip tada“, – džiugiai pasakojo K. Zaveckienė.
Be įtampos ir griežtos dienotvarkės
Daugeliui kaimas asocijuojasi su sunkiais darbais: gyvulių priežiūra, daržų ravėjimu ir t. t. Tačiau Krunų sodžiuje nieko panašaus nėra. Zaveckai taiko natūralios žemdirbystės principus, daržų neravi, žolės nepjauna, viskas auga ir klesti savaime, natūraliai.
„Žmogus turėtų gyventi harmonijoje su gamta. Nereikia kištis į jos procesus. Be to, viskas, kas sukultūrinta ir integruota žmogaus, reikalauja daug priežiūros, todėl gyvenimas kaime tampa sunkiu darbu“, – įsitikinusi Kristina. Ji tiki, kad žmogus minta ne tik maistu, bet ir žiedadulkėmis, kvapais, vaizdais, kitais pojūčiais. Apklojusi šiaudais, pora augina braškes, įvairius žalumynus, kopūstus, žirnius, avietes, o ateityje tikisi auginti bites, nes vietovėje sąlygos tam itin palankios. Auga pačių sodintas sodas ir savaime pasisėję obelys, kriaušės, slyvos ir gudobelės.
Kartu su Kristina ir Tomu ekologinėje gyvenvietėje gyvena ir jų keturmetė dukrelė Adelė. Pagimdžiusi ją, K. Zaveckienė į darbą nebegrįžo, o Tomas dirba nuotoliniu būdu.
„Neliko jokios įtampos, streso, o laikrodžiai tapo nereikalingi. Ateityje turime nemažai planų, todėl veiklos nepritrūksime, tačiau apie tai, ką veiksime, kalbėti dar nenorime. Galime pasakyti tik tiek, kad veiklą siejame su savo sodyba“, – patikino Tomas.
Gyvens iš šiaudų pastatytame name
Ateinanti žiema šeimai bus ypatinga, nes pirmą kartą šaltuoju metų laiku Zaveckai nebegrįš gyventi į sostinėje likusį butą.
„Iki šiol čia gyvenome nuo kovo iki lapkričio, o žiemoti grįždavome į miestą. Tačiau dabar namas jau beveik baigtas statyti, krosnys pastatytos, šulinys iškastas, todėl pagaliau čia gyvensime „visomis kojomis“, nebesiblaškydami“, – pasakojo T. Zaveckas.
Namą iš šiaudų, nendrių, molio, žvyro, smėlio ir medienos vyras pastatė savo rankomis. Pagalbos prireikė tik dengiant nendrių stogą ir statant krosnį. Pora atsisakė daugelio įprastų buities prietaisų: indaplovės, televizoriaus, elektrinio virdulio, kitų nereikalingų daiktų. Maisto produktus laikys žemėje iškastame sandėliuke, vandenį šildys krosnimi ir saulės kolektoriais.
„Svarbu vadovautis savo nuojauta ir rasti harmoniją. Kai ką darome taip, kaip darė mūsų seneliai, kai ką pritaikome iš šių dienų“, – pasakojo Tomas.
Jis teigė nė karto nesuabejojęs tokiu sprendimu. O Kristina prisiminė kelias situacijas, kuriose tarsi galėjo pasitikrinti, ar tikrai teisingai elgiasi, pavyzdžiui, kai dukrelei pakilo temperatūra.
„Visi norime auginti sveikus ir laimingus vaikus. Kai jie suserga, imame panikuoti ir jų sveikatą atiduodame į gydytojų rankas. Kai Adelei pakilo temperatūra, svarsčiau, ką daryti – pačiai stebėti ir gydyti ar vežti į polikliniką. Likome namuose, temperatūra nukrito, o aš galutinai apsisprendžiau. Ir dar kartą įsitikinau, kad jei nuolat būsi su vaiku, visada žinosi, kaip jis jaučiasi. Išmoksti pastebėti tokius dalykus, nujausti“, – pasakojo moteris.
Ekologija – gera mada
Gyventi ekologiškai, grįžti prie natūralumo šiandien yra labai populiaru. Svarbu, kad tai netaptų laikinu žaidimu.
„Manau, kad kartais ekologija yra tik mada, tačiau tai – labai gera mada“, – šypsojosi Kristina.
Nors ekologinėje gyvenvietėje šeima gyvena jau ne vienus metus, kiekvieną dieną atranda ką nors naujo: tai nematytą augalą, tai gyvūną, tai tam tikrą gamtos procesą.
„Toks gyvenimas natūraliai veda žmogų prie savęs paties, ne visuomenės įdiegtų normų ar aplinkinių nuomonės, o savasties. Tai – ilgas ir labai įdomus pažinties su savimi procesas. Čia išdrįsti būti savimi“, – apie išgyvenamus jausmus kalbėjo moteris. Tačiau pora tikina, kad nėra nusistačiusi prieš miestą. Anot sutuoktinių, mieste gyventi taip pat gerai, ten yra tikrai laimingų žmonių. Tikrai ne visiems būtų priimtinas poros pasirinktas gyvenimo būdas.
Krunų sodžiuje turėtų įsikurti apie 30-50 bendraminčių šeimų. Dešimt kuriasi jau dabar.
„Daug bendraujame su kaimynais. Nors čia kuriasi labai skirtingi žmonės, visus mus vienija ta pati gyvenimo vizija“, – tikino jie.
