aA
Dau­ge­lis aly­tiš­kių gy­ve­na pa­gal me­tų lai­kų al­sa­vi­mą. Apie jų mėgs­ta­mus dar­žus ir so­dus pa­ra­šy­ta daug kny­gų, ras­ti nau­din­gų pa­ta­ri­mų ne bė­da. Ta­čiau žmo­nėms la­biau­siai pa­tin­ka prak­tiš­ki bi­čiu­liš­ki pa­mo­ky­mai. Dau­giau­sia klau­si­mų iš dar­ži­nin­kų mė­gė­jų su­lau­kia­me pa­va­sa­rį, kai pra­de­da­me kel­ti ru­de­nį už­mig­dy­tus au­ga­lus.
© loretossodai.lt

Kaip sa­vo val­dų au­ga­lus puo­se­lė­ja ir įdo­my­bių ieš­ko Lo­re­ta Ažu­kie­nė, in­ter­ne­to pus­la­pio www.lo­re­tos­so­dai.lt au­to­rė?

– Kiek pa­čios skly­pe yra au­ga­lų rū­šių ir iš ko­kių kraš­tų?

– Kiek rū­šių, veis­lių, tiks­liai ne­ži­nau. Žie­mą pra­dė­jau nau­jai ka­ta­lo­guo­ti, bet dar ne­spė­jau iki ga­lo su­si­ste­min­ti. Skir­tin­gų au­ga­lų, spal­vų tu­rė­tų bū­ti ar­ti 500, o gal ir daugiau.

– Tu­ri­te mėgs­ta­miau­sią au­ga­lą? Ir ap­skri­tai iš kur ta be­pro­tiš­ka mei­lė jiems?

– Tu­riu mie­liau­sią au­ga­lą, tiks­liau, me­dį. Tai gin­kme­dis, ku­ris ma­no so­de au­ga iš sėk­los. Jam 14 ar 15 me­tų. To­kią bran­ge­ny­bę – vie­ną sėk­ly­tę, jau gy­vy­bę ro­dan­čią, ga­vau iš vie­nos au­ga­lų my­lė­to­jos do­va­nų. Ji sėk­lų par­si­siun­tė iš Ame­ri­kos. Šmaikš­čiai pa­lin­kė­jo: au­gink da­bar, nes kai at­min­tis su­pras­tės, bus ne lai­kas sė­ti.

Pa­ti ne­si­ti­kė­jau, kad su­ge­bė­siu jį iš­au­gin­ti iki to­kio me­džio. Per­nai au­ga­las bū­tų ma­ne ūgiu pra­len­kęs, bet ta pa­va­sa­ri­nė šal­na nu­kan­do jo švie­žius la­pe­lius, net ša­ke­les te­ko ap­kar­py­ti. La­bai bai­mi­nau­si, kad ne­at­si­gaus. Gra­žuo­lis gy­vas, nors il­gai su­py­kęs ant šal­nos bu­vo.

Mei­lė au­ga­lams yra, tik ne­sa­ky­čiau, kad ji be­pro­tiš­ka. Tik iš šo­no ver­ti­nant to­kia. Tiek veik­la, tiek mei­lė. O kad mei­lė au­ga­lams, tai staig­me­na ir man. Vai­kys­tė­je ne­pa­ti­ko so­do dar­bai. Ne­pa­ti­ko na­mie by­ran­tys gė­lių la­pai. Pa­me­nu, gal 3 kla­sė­je sau pa­sa­kiau, kad jei ka­da tu­rė­siu au­ga­lų, tai to­kių, ku­rių ki­ti ne­tu­rės. Pa­sa­kiau ir pa­mir­šau.

Vis­kas pra­si­dė­jo, kai at­si­ra­do ant­ras so­do skly­pas. Ga­li­my­bės pa­di­dė­jo. Ne­ty­čia už­ti­kau skel­bi­mą apie par­duo­da­mas man ne­ma­ty­tų dar­žo­vių sėk­las. Įsi­gi­jau. Pa­ti­ko au­gin­ti, nes dar­žo­vė lyg ta, bet at­ro­dan­ti ki­taip, ir už­ka­bi­no. Ta­da pra­dė­jau ieš­ko­ti nau­jo­vių. In­ter­ne­tas at­si­ra­do vė­liau.

Daugiau nei 500 augalų turinčios kolekcininkės sode – ir pačios iš sėklos užsiaugintas ginkmedis
© loretossodai.lt

– Kiek lai­ko ski­ria­te au­ga­lams, ar lie­ka jo ki­tai veik­lai? Juk au­ga­li­nin­kys­tė nė­ra ta sri­tis, iš ku­rios val­go­te duo­ną? Kaip ki­lo min­tis su­kur­ti tin­kla­la­pį?

– Ne­ga­liu įvar­dy­ti lai­ko, kiek jo ski­riu au­ga­lams. Ski­riu, kai tik ga­liu. Di­džiau­sia ma­no pa­gal­bi­nin­kė šiuo­se dar­buo­se – ma­ma Ona Adamonienė. Ji ir yra ta pra­di­nin­kė, nuo ku­rios vis­kas pra­si­dė­jo.

Ma­ma la­bai mėgs­ta au­ga­lus, jais do­mi­si, kur ko­kį ne­ma­ty­tą ra­do – pir­ko, da­vė, mai­nė­si, so­di­no. Vi­sa di­džio­ji ko­lek­ci­ja su­rink­ta jos, nu­si­pel­niu­sios (to­kį var­dą ga­vo ta­ry­bi­niais lai­kais) bio­lo­gi­jos mo­ky­to­jos. Kai ku­rie au­ga­lai gy­vuo­ja nuo ma­no vai­kys­tės. Ki­ti at­si­ra­do vė­liau, bet ge­ro­kai anks­čiau, nei pra­dė­jau do­mė­tis aš.

Vi­sa­da ma­mai bū­da­vo skau­du au­ga­lų per­tek­lių iš­mes­ti. Siū­lė drau­gams, kai­my­nams, bet au­ga­lai kas­met au­ga, ple­čia­si.

Vi­soms veik­loms lie­ka lai­ko, tik rei­kia no­rė­ti. Kar­tais kuo dau­giau dar­bų, tuo dau­giau pa­da­rai.

Pa­tin­ka val­gio ga­mi­ni­mas, įdo­mes­ni pa­tei­ki­mo bū­dai, tad prie idė­jų rei­kia in­ter­ne­te il­giau pa­sė­dė­ti. Per­nai bu­vo už­ka­bi­nu­sios do­va­nos iš sal­dai­nių. Da­riau drau­gams do­va­nų pa­gal jų po­mė­gius, sva­jo­nes – mo­to­cik­lus (kas vi­są gy­ve­ni­mą sva­jo­ja jį tu­rė­ti), fo­to­apa­ra­tus (kas mėgs­ta fo­to­gra­fuo­ti), tor­tus iš sal­dai­nių (di­de­liems sma­li­žiams), įvai­rias gė­les.

Šie­met pa­trau­kė ke­pi­niai, kek­sai, kek­siu­kai, py­ra­gai su mė­sa ir sal­dūs, tor­tai va­zo­nuo­se. Sma­gu ma­ty­ti žmo­gaus re­ak­ci­ją, kai to­kį va­zo­ną ne­ša prie ki­tų or­chi­dė­jų ant pa­lan­gės.

At­si­gu­li va­lan­da vė­liau ar at­si­ke­li va­lan­da anks­čiau ir jau tu­ri dvi pa­pil­do­mo lai­ko. Juk ne kas­dien to­kių idė­jų ky­la. Do­va­nas sten­giuo­si do­va­no­ti ori­gi­na­lias, tad jų pa­ieš­kos, ga­mi­ni­mas už­ima lai­ko. Nie­ka­da ne­su pir­ku­si pas­ku­ti­nę aki­mir­ką. Bū­na, su­gal­vo­ju per vė­lai ir lai­ko ne­lie­ka pa­da­ry­ti. Kar­tą ga­vę to­kią do­va­ną, žmo­nės lau­kia ori­gi­na­lios ir ki­tais me­tais. Tai ska­ti­na ne­pa­liau­ti do­mė­tis, ieš­ko­ti idė­jų, pa­ban­dy­ti, ar iš­eis, o jau ta­da da­ry­ti kon­kre­čiam žmo­gui kon­kre­čia pro­ga.

Iš šo­no gal at­ro­do sun­ku, bet kai pa­ti de­gu to­kia min­ti­mi, pa­ieš­ko­mis, tai su­tei­kia ža­ve­sio, ne sun­ku­mo. Kai tu­ri kuo dau­giau su­ma­ny­mų, leng­viau pa­rink­ti kon­kre­čiam žmo­gui, ži­nant, kas jį pra­džiu­gin­tų, nu­ste­bin­tų.

Tin­kla­la­pis at­si­ra­do vi­sai ne­ti­kė­tai ir ne­pla­nuo­tai. Gre­ta mū­sų na­mo įsi­kū­rė kom­piu­te­riais pre­kiau­jan­ti fir­ma. Ne­pa­me­nu, kaip su­si­pa­ži­no­me su jos spe­cia­lis­tais. Iš­si­kal­bė­jo­me. Pa­ro­džiau nuo­trau­kas įdo­mes­nių dar­žo­vių, au­ga­lų. Kar­tą nu­ei­nu į tą fir­mą, o man ir sa­ko – pa­žiū­rėk, ką tau su­kū­riau, kaip ma­nai, ko­kių rei­kė­tų ant­raš­čių? Taip pa­juo­kau­da­mas spe­cia­lis­tas Egidijus Bačėnas ir su­kū­rė. Pa­ma­žu pra­dė­jau ap­ra­ši­nė­ti, jis įkel­da­vo. Po me­tų šį dar­bą pe­rė­mė drau­gas, nuo šių me­tų – sū­nus. Šie­met tin­kla­la­pis pa­kei­tė „marš­ki­nė­lius“.

„Sa­va­no­rių“ dė­ka aš jį tu­riu. O kai daug įde­di, gai­la vis­ką mes­ti, nu­trauk­ti.

Man ne­bū­tų ki­lu­si min­tis su­si­kur­ti tin­kla­la­pio.

Daugiau nei 500 augalų turinčios kolekcininkės sode – ir pačios iš sėklos užsiaugintas ginkmedis
© loretossodai.lt

– Ar tin­kla­la­py­je skel­bia­te pa­čios pa­jaus­tą, iš­ty­ri­nė­tą prak­ti­ką, ar ir ki­tų žmo­nių pa­ty­ri­mą? Pa­trauk­liai skam­ba siū­lo­ma in­for­ma­ci­ja: „Pri­si­mi­ni­mų skrais­tę pra­sklei­dus – mo­čiu­tės dar­že­lio gė­lės“, „Dar­žo­vių dai­gų ke­lias iki per­so­di­ni­mo“, „Kuo ap­so­din­ti ka­pus“, „Eks­pe­ri­men­tai su vien­me­čiais au­ga­lais“…

– Min­ti­mis pa­si­nau­do­ju, idė­ja, bet ne pa­čiais ap­ra­šy­mais. Daž­nai bū­na, kad straips­nis, per­skai­ty­tas žur­na­le, su­tei­kia min­čių, ko­kius au­ga­lus aš ga­lė­čiau ap­ra­šy­ti. Kar­tais fo­ru­muo­se bū­na pa­klau­si­mų, ku­rie pa­ki­ša min­tį straips­niui. Kar­tais tei­rau­ja­si žmo­nės, ko­kius au­ga­lus ga­liu pa­siū­ly­ti vie­nai ar ki­tai vie­tai ap­so­din­ti.

Straips­niams su­kur­ti rei­kia daug lai­ko, nes po kruo­pe­ly­tę ren­ku iš vi­sur. Skai­tau daug au­ga­li­ne te­ma­ti­ka žur­na­lų, kny­gų, in­ter­ne­te. Po tru­pu­tį pa­si­žy­miu, o vė­liau pa­nau­do­ju. Iš vie­nur sa­ki­nį, iš ki­tur ke­lis, dar mū­sų pa­tir­ties, pa­ste­bė­ji­mų. Kai ku­riuo­se straips­niuo­se rei­kia tiks­lu­mo – apie pH, li­gas, trą­šas, pra­žy­di­ni­mą, na­cio­na­li­nes ša­lių gė­les ir kas ką sim­bo­li­zuo­ja. Čia su­rink­ta iš kny­gų, žur­na­lų, in­ter­ne­to.

O šie skam­būs pa­va­di­ni­mai at­si­ra­dę ne­ti­kė­tai, iš pa­tir­ties. Pa­me­nu, su ko­kiais vien­me­čiais au­ga­lais eks­pe­ri­men­ta­vo­me, kaip se­kė­si. Bu­vo fo­ru­me te­ma – se­no­vi­nės gė­lės. Ban­džiau pri­si­min­ti anks­ty­vą vai­kys­tę, kai bu­vau 4 ar 5 me­tų, ko­kias ma­čiau gė­ly­tes mo­čiu­tės dar­že­liuo­se. Pa­va­di­ni­mų ne­ži­no­jau, bet pa­si­tel­kiau vaiz­dus, tei­ra­vau­si ma­mos, ar to­kia gė­lė au­go bū­tent to­je vie­to­je. Taip at­si­ra­do „Pri­si­mi­ni­mų skrais­tę pra­sklei­dus“.

Man pa­pras­čiau su ap­ra­šy­mais. Ten ga­liu sa­vo au­gi­ni­mo ypa­tu­mus ap­ra­šy­ti.

Juos ra­šy­da­ma nau­do­juo­si gam­tos ži­no­vų pa­slau­go­mis – tiks­li­nu pa­va­di­ni­mą lie­tu­viš­kai, lo­ty­niš­kai, iš kur au­ga­las ki­lęs ir koks la­pų iš­si­dės­ty­mas. Ka­dan­gi au­gi­na­me, tai ap­ra­šy­ti so­di­ni­mą, au­gi­ni­mą, dau­gi­ni­mą jau ne­su­dė­tin­ga.

Ap­ra­šau tik sa­vo au­gi­na­mus au­ga­lus, ne vi­sus, ku­rie tai te­mai tin­ka.

Sun­kiau­sia tiks­lų lo­ty­niš­ką pa­va­di­ni­mą ras­ti, nes au­ga­las bū­na la­bai pa­na­šus vie­nu pa­va­di­ni­mu ir ki­tu. O ne­sant spe­cia­lis­tu la­bai sun­ku ne­su­klys­ti. Ne­si­no­ri klai­din­ti, bet pa­si­tai­ko vi­saip.

Daugiau nei 500 augalų turinčios kolekcininkės sode – ir pačios iš sėklos užsiaugintas ginkmedis
© loretossodai.lt

– Ar Lie­tu­vo­je, Jū­sų nuo­mo­ne, yra na­cio­na­li­nė au­ga­li­nin­kys­tės kul­tū­ra?

– Gal Lie­tu­vo­je vy­rau­ja ne na­cio­na­li­nė au­ga­li­nin­kys­tės kul­tū­ra, bet ma­dos kul­tū­ra. Jei tik koks lei­di­nys ap­ra­šė nau­ją au­ga­lą, ži­nok, kad jo tei­rau­sis. Taip bu­vo su sal­dži­ą­ja ste­vi­ja, ši­lau­o­gė­mis (Vac­ci­nium co­rym­bo­sum), taip da­bar vi­siems rei­kia dyg­liuo­to­jo ožerš­kio (Ly­cium chi­nen­se), ki­taip go­ji uo­gos.

– Žmo­nės vis la­biau do­mi­si eg­zo­ti­niais au­ga­lais. Ar svar­bu, kad au­ga­las ati­tik­tų mū­sų kli­ma­tą, o dar­bai – se­zo­niš­ku­mą?

– Au­ga­lai, ku­rie ati­tin­ka kli­ma­tą, pas mus ge­riau au­ga. Daž­niau mus do­mi­na au­ga­lai, ku­rie ga­li aug­ti, žie­mo­ti šil­tuo­siuo­se kraš­tuo­se, kur žie­mos šil­tes­nės už mū­sų pa­va­sa­rius. Su­pran­tu tą žmo­nių no­rą, nes ir aš šia li­ga ser­gu. Šiuo me­tu ma­žiau, nes dau­gu­mos bu­te ne­pa­vyks­ta žie­mos pe­ri­odu iš­sau­go­ti. Dau­ge­liui jų rei­ka­lin­ga švie­si pa­tal­pa, ku­rio­je tem­pe­ra­tū­ra apie 10 laips­nių. Mes tu­ri­me kam­ba­rių, kur tem­pe­ra­tū­ra apie 20 laips­nių, ra­dia­to­rių sklei­džia­ma ši­lu­ma to­kiems au­ga­lams pra­žū­tin­ga. To­liau nuo lan­go pa­sta­čius jau švie­sos per ma­žai. Ne­ma­žai to­kių esu au­gi­nu­si ir nu­ma­ri­nu­si žie­mą. Tad da­bar draus­mi­nu sa­ve, kad pa­si­rink­čiau tik tuos, ku­riuos su­ge­bė­čiau iš­lai­ky­ti per žie­mą. Ne vi­sa­da ta draus­mė pa­de­da. Žiū­rėk, vėl ko­kio ši­lu­ma­mė­gio sėk­lų par­si­siun­čiu.

Daugiau nei 500 augalų turinčios kolekcininkės sode – ir pačios iš sėklos užsiaugintas ginkmedis
© loretossodai.lt

– Kaip svar­bu dar­ži­nin­kui mė­gė­jui pa­žin­ti sa­vo skly­po dir­vo­že­mį? Da­bar vis daž­niau nu­ro­do­ma, kad au­ga­las mėgs­ta kal­kin­gą dir­vo­že­mį, pui­kiai au­ga rūgš­čia­me. Ar bū­ti­na lai­ky­tis šių re­ko­men­da­ci­jų?

– Yra tam tik­ros tai­syk­lės, ku­rių ver­ta lai­ky­tis. Ta­da au­ga­liu­kai au­ga pui­kiai ir ne­ke­lia sun­ku­mų. Rūgš­čia­mė­giai, pa­so­din­ti į pa­pras­tą že­mę, ne­bus links­mi, ve­ge­tuos ir nu­mirs, jei ne­su­skub­si­te per­kel­ti į jiems rei­ka­lin­gą že­mę.

Ter­mi­nas „kal­kin­gas dir­vo­že­mis“ dau­giau var­to­ja­mas au­gi­nant dar­žo­ves. Jei per daug kal­kin­ga že­mė, ji ne­ga­li pa­si­sa­vin­ti mik­ro­ele­men­tų, ir to­kias dar­žo­ves puo­la li­gos.

Au­gi­nant de­ko­ra­ty­vi­nius au­ga­lus la­biau ak­cen­tuo­ja­ma že­mė: pu­ri, lai­di drėg­mei, mo­lin­ga, ga­li aug­ti smė­ly­je, sau­lės ato­kai­to­je ar pa­vė­sy­je.

– Yra gė­li­nin­kų, ku­rie nuo­lat per­ke­lia au­ga­lus vis ieš­ko­da­mi jiems tin­ka­mos vie­tos. Ar jos ieš­ko­ji­mas ne­iš­se­ki­na au­ga­lų?

– Nie­ko keis­to, kad au­ga­las, kol pa­sie­kia sa­vo vie­tą, per­so­di­na­mas bent tris kar­tus.

Taip nu­tin­ka to­dėl, kad ne­įsi­vaiz­duo­ja­me, kaip at­ro­dys su­au­gęs, kiek užims vie­tos į aukš­tį, plo­tį, kaip at­ro­dys to­je vie­to­je, ar ne­už­goš ki­tų au­ga­lų. Jei tin­ka­mu lai­ku per­so­din­tas, nie­ko jam ne­nu­tiks. Ži­no­ma, čia ne apie su­au­gu­sius krū­mus.

Daugiau nei 500 augalų turinčios kolekcininkės sode – ir pačios iš sėklos užsiaugintas ginkmedis
© loretossodai.lt

– Pri­si­me­nu tė­čio pa­ta­ri­mą: jis po žie­mos, kai at­ei­da­vo me­tas bul­ves per­rink­ti, skal­dy­ti, pir­miau­sia ge­rai rū­sį iš­vė­din­da­vo ir tik ta­da leis­da­vo mums dirb­ti. Sa­ky­da­vo, kad nuo su­pu­vu­sių bul­vių, kaip ir nuo smal­kių, ga­li­ma ap­si­nuo­dy­ti. Net mi­nė­jo at­ve­jį, ku­rį jam bu­vo pa­pa­sa­ko­jęs vy­res­nis gi­mi­nai­tis, dir­bęs dva­re ūk­ve­džiu. Ar te­ko ką pa­na­šaus gir­dė­ti ar skai­ty­ti?

– Ži­nau, kad bul­vės taip pat kvė­puo­ja, nau­do­ja de­guo­nį, iš­ski­ria dvi­de­gi­nį ir du­jas, ku­rios nuo­din­gos. To­dėl jei ne­įreng­ta ven­ti­lia­ci­ja, rei­kia iš­vė­din­ti pa­tal­pą pla­nuo­jant jo­je il­giau už­si­bū­ti. Il­giau pa­bu­vus ne­vė­din­to­je pra­de­da spaus­ti gal­vą.

– Žem­dir­biai ėmė bai­min­tis mėš­lo, tei­gia, kad jis duo­da ma­žiau nau­dos, ne­gu pri­da­ro rū­pes­čio – pri­au­gi­na pik­tžo­lių. Bet juk nuo se­no mėš­las bu­vo la­bai ver­ti­na­mas.

– Taip, žo­lės – blo­gy­bė, bet mėš­las – ver­tin­ga trą­ša. Ne­di­de­liuo­se so­do skly­pe­liuo­se leng­viau iš­ra­vė­ti, kai plo­tai ne­di­de­li. Bai­mi­nan­tis su mėš­lu gau­ti daug pa­pil­do­mų žo­lių ga­li­ma rau­gin­tą nau­do­ti lais­ty­mui. Ta­da bus iš­veng­ta pa­pil­do­mų žo­lių. Da­bar­ti­niu me­tu sun­ku tik­ro mėš­lo gau­ti, nes žmo­nės gal­vi­jų ma­žiau au­gi­na.

Daugiau nei 500 augalų turinčios kolekcininkės sode – ir pačios iš sėklos užsiaugintas ginkmedis
© loretossodai.lt

– Ar pa­grįs­tai ven­gia­ma grai­ki­nio rie­šut­me­džio kai­my­nys­tės?

– Grai­ki­nis rie­šut­me­dis tu­ri daug jo­do, ku­ris ki­tiems au­ga­lams kaip nuo­das (tu­ri tok­si­nį po­vei­kį), tad po juo nie­kas ne­no­ri aug­ti. Jis kaip vien­val­dis – kiek met­rų sieks jo ša­kos ir šak­nys, tiek ap­link ki­ti au­ga­lai ne­augs.

Da­bar jau esa­ma že­mes­nių, kom­pak­tiš­kes­nių grai­ki­nių rie­šut­me­džių. Jie nė­ra to­kie aukš­ti ir ag­re­sy­vūs. Ne­užims di­de­lio plo­to, o nau­da bus, nes už gy­va­vi­mą at­si­dė­kos rie­šu­tais.

– Dirb­da­ma dar­že lai­ko­tės Mė­nu­lio ka­len­do­riaus?

– Iš pra­džių ban­džiau sė­ti pa­gal ka­len­do­rių, bet kai pa­gal ki­tą ka­len­do­rių ap­ra­šy­tos ki­tos die­nos, su­abe­jo­jau, gal ten ki­tas mė­nu­lis. Da­bar re­čiau žval­gau­si į jį. Daž­niau pa­sė­ju­si pa­si­žiū­riu ir, jei bu­vo ap­ra­šy­ta kaip blo­ga die­na, ste­biu, kaip sek­sis aug­ti. Net ir blo­go­je die­no­je pa­sė­ti au­ga­lai duo­da der­lių.

Mė­nu­lio ka­len­do­rius ak­tu­a­les­nis sė­jant re­tes­nius au­ga­lus, nes už ele­men­ta­rias dar­žo­ves at­sa­kin­ga ma­ma. Ma­no ži­nio­je eg­zo­ti­ka ir ki­tos ne­tra­di­ci­nės dar­žo­vės ar jų spal­vos.

– Pra­de­dan­čio­ji dar­ži­nin­kė guo­dė­si, kad nors ir kiek suk­tų ap­link vir­ve­lę agur­kų virkš­te­les, jos ima ir at­si­su­ka. Aš jai pa­ta­riau suk­ti pa­gal laik­ro­džio ro­dyk­lę. Vė­liau ji pa­ti­ki­no, kad pa­ta­ri­mas ti­ko. Gal nau­din­gų pa­ta­ri­mų iš­sa­ky­tu­mė­te ir dau­giau?

– Su agur­kų vy­nio­ji­mu pa­gal laik­ro­džio ro­dyk­lę ma­ma su­pa­žin­di­nu­si dar ta­da, kai ne­si­do­mė­jau. Ir dar – po­mi­do­rus žy­din­čius rei­kia ry­tais su­ju­din­ti, kad ge­riau ap­si­dul­kin­tų. Tik ne vi­sa­da ry­tais at­va­žiuo­ja­me.

Daugiau nei 500 augalų turinčios kolekcininkės sode – ir pačios iš sėklos užsiaugintas ginkmedis
© loretossodai.lt

– Sa­ko­ma, kad ne­gra­žių so­do spal­vų nė­ra, vy­rau­ja tik ne­tin­ka­mi jų de­ri­niai. Ko­kie Jū­sų mėgs­ta­miau­si?

– Gra­žiau­sia ar mėgs­ta­miau­sia gė­lių spal­va – gel­to­na, tad šios spal­vos au­ga­lų tik­rai ne­ma­žai. Nuo anks­ty­vos vai­kys­tės pa­tin­ka ši­la­gė­lės ir aly­vos. Aly­voms mei­lė at­si­ra­do nuo 5-ojo gim­ta­die­nio, kai mo­čiu­tė ta pro­ga „krės­lą“ api­py­nė žy­din­čio­mis aly­vų ša­ke­lė­mis ir su ma­mos bro­liu pa­kil­no­jo. Nuo to lai­ko per gim­ta­die­nį la­bai lau­kiu aly­vų. Jos ma­no gim­ta­die­nio sim­bo­lis.

Gra­žiau­si ne­per­krau­ti gė­ly­nai, kai daug erd­vės, ir pa­vie­niai au­ga­liu­kai. Mū­sų so­de yra ki­taip – jų daug, o erd­vės ma­žai. Aš į juos žiū­riu kaip į at­ski­rus au­ga­lus, ku­rie tu­ri iš­skir­ti­nio ža­ve­sio.

– Ko­kias gė­les ar au­ga­lus ga­li­me iš­si­au­gin­ti iš sėk­lų, o ku­riuos tik iš at­ža­lų?

– Tik­riau­siai vi­sus au­ga­lus ga­li­ma au­gin­ti iš sėk­lų, tik rei­kia ži­no­ti, kaip tai pa­da­ry­ti. Pa­pras­čiau­sia su vien­me­tė­mis. Pa­sė­jai ir lau­ki re­zul­ta­tų.

Su dau­gia­me­tė­mis kiek su­dė­tin­giau, nes vie­nas sėk­las rei­kia stra­ti­fi­kuo­ti, ki­tas pa­merk­tas lai­ky­ti nuo ke­lių va­lan­dų iki pa­ros, dvie­jų. Kai ku­rioms sėk­loms 12 ar 24 va­lan­das rei­kia nuo­lat šil­to van­dens. O kai ku­rias tik pa­sė­ti.

Krū­me­lius už­si­au­gin­ti iš sėk­lų – il­gas pro­ce­sas, tad pa­pras­čiau dau­gin­ti su­me­dė­ju­siais ar ža­liai­siais au­gi­niais, žiū­rint, koks au­ga­las ir kaip dau­gi­na­mas.

– Po­mi­do­rams la­bai pa­tin­ka aug­ti kar­tu su ba­zi­li­kais – bū­na svei­kes­ni, vai­siai aro­ma­tin­ges­ni. Ko­kių dar ži­no­te kai­my­nys­čių?

– Su po­mi­do­rais au­gi­na­me ta­ba­ką, se­ren­čius, taip pat ba­zi­li­kus, bet kad vai­siai bū­tų aro­ma­tin­ges­ni – ne­pa­ste­bė­jau. Mes au­gi­na­me, kad ap­sau­go­tu­me nuo li­gų. Ru­de­nį ap­ka­sa­me šilt­na­my­je, taip dez­in­fe­kuo­ja­ma že­mė. Ma­ma se­ren­čiais įrė­mi­na bul­vių plo­te­lį. Tin­ka mė­tos, me­det­kos, bit­krės­lės (vi­si au­ga­lai, sklei­džian­tys ryš­kų kva­pą).

– Vis­gi se­no­sios dar­žo­vių veis­lės pa­čios ver­tin­giau­sios, jos aro­ma­tin­gos, tur­tin­go sko­nio. To­kių sa­vo dar­že tu­ri­te?

– Nuo vai­kys­tės au­gi­na­mos gel­tek­lės, pas­tar­no­kai, gum­bi­niai, la­pi­niai sa­lie­rai, to­pi­nam­bai (tik šiuo me­tu pa­keis­ti į ne­žy­din­čius, ku­rie smar­kiai ne­plin­ta). Vai­kys­tė­je la­bai mė­gau pa­ti­so­nus, žie­mą val­giau ma­ri­nuo­tus tik juos.

Po­mi­do­rų daug me­tų ne­val­giau. 5 kla­sė­je ma­ma man dės­tė bio­lo­gi­ją ir pa­kvie­tė pa­pa­sa­ko­ti apie po­mi­do­rą. Ka­dan­gi pra­ei­tą pa­mo­ką ji bu­vo ma­ne kvie­tu­si at­sa­ki­nė­ti, ma­niau, šį kar­tą ne­kvies. Pa­li­ko po pa­mo­kų. Su po­mi­do­rais ne­drau­ga­vau iki mo­kyk­los bai­gi­mo. Da­bar ne tik val­gau, bet ir ieš­kau ga­li­my­bių, kur gau­ti kuo įdo­mes­nių for­mų, dy­džių, ne­įpras­tų spal­vų ir at­spal­vių.

Daugiau nei 500 augalų turinčios kolekcininkės sode – ir pačios iš sėklos užsiaugintas ginkmedis
© loretossodai.lt

– Da­bar bi­čių au­gi­ni­mas ant ban­gos. Ir tą ban­do da­ry­ti nau­jo­kai. Jū­sų pa­ta­ri­mai jiems bū­tų nau­din­gi pa­si­ren­kant me­din­ges­nius au­ga­lus.

– Lie­tu­vo­je ran­da­ma apie 750 rū­šių au­ga­lų, ku­rie nau­din­gi bi­tėms. Tarp šių rū­šių ne­ma­ža da­lis de­ko­ra­ty­vių, ku­rie su­teiks ne tik nau­dą, bet ir gro­žį. De­ko­ra­ty­vi­niai au­ga­lai skirs­to­mi į su­me­dė­ju­sius ir žo­li­nius. Iš su­me­dė­ju­sių iš­ski­ria­mi me­džiai ir krū­mai. Iš žo­li­nių – vien­me­čiai, dvi­me­čiai, dau­gia­me­čiai au­ga­lai. Me­din­gų­jų au­ga­lų žy­dė­ji­mo pra­džia ir truk­mė pri­klau­so nuo rū­šies, kli­ma­to są­ly­gų, dir­vo­že­mio. O nek­ta­ro kie­kis – nuo au­ga­lo rū­šies, jis la­bai ne­vie­no­das.

Ga­li­ma au­gin­ti ne tik tuos au­ga­lus, ku­rie nek­ta­rin­gi, bet ir vais­ti­nius. Tai me­li­sos, kat­žo­lės, pi­pir­mė­tės, dau­gia­me­čiai au­ga­lai, ku­rie žy­di nuo bir­že­lio pa­bai­gos ir iki žy­dė­ji­mo bei ypač jo me­tu tu­ri stip­rų cit­ri­nos kva­pą. Bi­tės to­kį kva­pą mėgs­ta.

Šiais au­ga­lais įtri­na­mi nau­ji avi­liai, spie­ti­nės. Taip pat pa­tar­ti­na įtrin­ti ran­kas prieš ei­nant į bi­ty­ną. Prie vais­ti­nių taip pat pri­ski­ria­mi to­kie au­ga­lai kaip tau­kės, čiob­re­liai, rau­do­nė­liai, juo­za­žo­lės, jo­na­žo­lės, ežiuo­lės, kal­ni­niai da­šiai.

Daž­niau­siai ete­ri­nių alie­jų tu­rin­tys au­ga­lai yra me­din­gi. Jų nek­ta­ras pa­ge­ri­na bi­čių su­neš­to me­daus kva­pą ir sko­nį. Taip pat šie au­ga­lai nau­do­ja­mi mė­sos, žu­vies, dar­žo­vių pa­tie­ka­lams, gė­ri­mams aro­ma­ti­zuo­ti. Any­ži­nis lo­fan­tas – nau­din­gas dau­gia­me­tis au­ga­las saus­rin­goms vie­toms. Nek­ta­rin­gi au­ga­lai, ku­riuos no­riai lan­ko bi­tės – juo­die­ji ser­ben­tai, ag­ras­tai, so­di­nės avie­tės, gerv­uo­gės, val­go­mie­ji saus­me­džiai, ši­lo­kai, rykš­te­nės, not­re­lės, plu­kės, plau­tės, vėd­ry­nai, rus­me­nės, le­van­dos, rud­be­ki­jos, vais­tu­čiai.

Vio­le­ti­nė, bal­ta, gel­to­na, mė­ly­na – šios spal­vos bi­tėms pa­trauk­les­nės, tad daž­niau lan­ko­mi au­ga­lai, ku­rių žie­dai šių spal­vų. Di­džiau­sias nek­ta­rin­gu­mas si­ri­ji­nių kle­ma­lių, ša­la­vi­jų, ban­dre­nių. Agur­klės pa­sė­tos iš­si­lai­ko ke­le­rius me­tus, nes vis pa­čios pa­si­sė­ja. Jau­na agur­klė tu­ri agur­ko sko­nį ir kva­pą. Ru­de­nį bi­tės no­riai lan­ko bla­kė­žu­des. Taip pat ir ban­dre­nius.

Įkom­po­nuo­ki­me šiuos au­ga­lus sa­vuo­se skly­pe­liuo­se, ir bi­tu­tės bus lai­min­gos – at­si­dė­kos me­du­mi.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Visiems laikams praleista proga: tai buvo viena didžiausių mūsų mokestinių klaidų (33)

Kiekvienų metų sandūroje norima tikėtis, kad kiti metai bus geresni ir viski rodikliai kitais...

Už lietuvių pamėgtus niekučius iš Kinijos teks susimokėti kur kas brangiau (39)

Nuo 2021 metų sausio 1 dienos visoje Europos Sąjungoje nebeliks pridėtinės vertės mokesčio...

Savaitės orai: pirmadienį gresia rekordas, vėliau bus blogiau (8)

Pirmadienį Lietuva pateks į galingo ciklono pietvakarinę šiltąją dalį. Dangumi plaukiantys...

Ant branduolinio karo slenksčio: kodėl 2020-ieji gali tapti lemtingi (333)

Netikėtai kilus didelei tarptautinei krizei kurį laiką trunka apsižodžiavimai, raginimų sėsti...

Slovėnijos princas: neįtikėtinai žaidžiantis Dončičius pagerino pačiam Jordanui priklausiusį rekordą (2)

NBA pirmenybėse neįtikėtiną žaidimą demonstruojantis Luka Dončičius dar sykį įrašė...

Žydų gydytojas parodė dar nepažįstamą Aušvico pusę (126)

„ Aušvicas neturi pasikartoti – šis troškimas, atsiradęs tėvo širdyje, vokiečiams palikus...

Išskirtinį Europoje karaliavusios dinastijos atstovų veido bruožą nulėmė kraujomaiša: išnyko visa giminė (36)

Daugeliui karalių ir karalienių, priklausiusių Austrijos Habsburgų dinastijai, valdžiusiai...

Miestas, kadaise tituluotas prekybos sostine: prasiautęs pirmasis pasaulinis karas paliko tik apokaliptinius vaizdus (13)

Prieš pirmąjį pasaulinį karą Tauragė turėjo beveik trylika tūkstančių gyventojų,...