Kuo britams įdomi Lietuva? Važiuodama į Whaterbeach miestelį Anglijoje vis dar negalėjau patikėti, kad ne šviesiaplaukės lietuvaitės, ne įspūdingas kraštovaizdis, ne vėsūs ežerai vilioja Alan‘ą Shipp‘ą į mūsų kraštą. Pietų Kembridžšyre gyvenantis didžiausios pasaulyje nacionalinės hiacintų kolekcijos savininkas Lietuvoje surado „mėlynąjį deimantą“.
Hiacintas
© Corbis/Scanpix
Seniau bulvėmis apsodintas laukas Waterbeach miestelyje dabar kiekvieną pavasarį pasipuošia įvairiaspalviais hiacintų žiedais, o gėlininkai iš viso pasaulio retesnių šio augalo rūšių ieško pas A. Shipp’ą, Britanijos nacionalinės hiacintų kolekcijos savininką.

Alanas sako visuomet mėgęs gėlėmis papuoštus sodus. Be to, reikėjo apsispręsti, kuo pakeisti nuostolingu tapusį nedidelį daržovių lauką. „Turėjau tris pasirinkimus: įsigyti daugiau žemės, išsinuomoti didesnį plotą arba išnaudoti kiekvieną akrą kaip įmanoma naudingiau. Pirmiesiems variantams įgyvendinti neužteko lėšų. Tuomet sužinojau apie nacionalinę hiacintų kolekciją, esančią netoli Barnard pilies Daramo (Durham) grafystėje, Šiaurės Rytų Anglijoje“, - prisimena gėlininkas.

Paskambinęs centro direktoriui, jis pasiteiravo, ar nereikėtų žmogaus prižiūrėti kolekciją. Įvykiai susiklostė kitaip, nei A. Shipp‘as tikėjosi. Netrukus hiacintais rūpinęsis direktorius paliko darbą ir gėlių įvairovė pamažu ėmė nykti. Galiausiai Britanijos nacionalinė hiacintų kolekcija patikėta Alanui, kuris kiek įmanydamas stengėsi ją atgaivinti. „Buvo nelengva, nes , tinkamai neprižiūrint, daug rūšių paprasčiausiai išnyko. Juk hiacintas – gėlė, kurią reikia dauginti, puoselėti, vesti naujas rūšis. Užauginti hiacintą prireikia trejų, penkerių metų - priklausomai nuo rūšies“, - pasakoja britas.

Kaip sako Alanas, jam tiesiog pasisekė, kad 1998 metais gavo laišką iš daktarės Ritos Raziulytės, lauko gėlininkystės bandymų stoties direktoriaus pavaduotojos Vilniuje. „Ji ieškojo informacijos apie Lietuvos kolekcijoje esančias hiacintų rūšis. Pasirodė, kad netoli Vilniaus auga labai senų ir jau nykstančių hiacintų, kurių nesėkmingai ieškojau. Tik Lietuvos dėka britiška kolekcija dabar gali didžiuotis 170-čia rūšių hiacintų“, - pasakoja Alanas.

„Čia lietuviški svogūnėliai, - rodo paruoštus sodinti gėlių svogūnėlius A. Shipp‘as. – Vis negaliu atsistebėti, kaip Lietuvai, nepaisant visų sunkumų, pavyko išsaugoti šias itin retas rūšis“. Alanas ištraukia vieną. „„Mėlynasis deimantas“, - sako jis. - Minimas Rusijos užrašuose dar 1920 metais ir ypatingai retas“. Šį mėlyno purpuro spalvos žiedlapiais pasipuošusį augalą britas taip pat gavo iš Lietuvos gėlininkų sąjungos.

„Galime eiti aplankyti mano draugų“, - kviečia Alanas, aprodęs savo lauką. Ruduo, tad hiacintų kol kas nematyti. Vietoje jų – didžiuliai moliūgai, kuriuos gėlininkas ruošia britiškai Hallowen‘o šventei. Patraukiame link netoliese esančios kaimyno sodybos, kurioje dirba penki lietuviai, A. Shipp‘o vadinami draugais.

Apie 4,690 gyventojų turinčiame Waterbeach miestelyje Alanas sako pažįstantis tik šiuos lietuvius. „Esu didžiulis lietuvių gerbėjas. Jūsų šalyje kol kas teko apsilankyti vienintelį kartą, 1998-aisiais, bet būtinai kada nors vėl nuvažiuosiu. Prisimenu pastatus: gražius ir baisius. Dabar, manau, viskas pasikeitę. Nesupykite, bet manau, kad lietuviai - labai nepunktualūs. Jei pasakai, kad susitinkame dešimtą valandą, jie būtinai paklaus, Lietuvos ar britų laiku. Viešnagės jūsų šalyje metu su lietuvių grupe nuo suplanuoto tvarkaraščio atsilikome dvi valandas“, - sako jis ir priduria, kad Alytaus miesto meras yra pažadėjęs atvykimo proga jam surengti koncertą. „Kiek galėdamas pagelbėjau prieš septynerius metus tarptautiniame muzikos festivalyje Velse dalyvavusiam „Dainavos“ kolektyvui“, - pakeliui į kaimyninę sodybą pasakoja jis.

Lietuvių liaudies dainų bei šokių ansamblis, savaitei atvykęs į JK, keturias dienas buvo apgyvendintas Lietuvių sodyboje, tačiau dar dvi naktys, ribotas lėšas turintiems muzikantams, liko nežinomybėje.

„Pažįstama lietuvė iš Velso paskambino ir pasiteiravo, ar nerasčiau kokios nors skylės keturiasdešimčiai žmonių dviem naktims, svarbu, kad būtų dušas. Permiegoti jie sakė galintys miegmaišiuose. Pagalvojau, kad net ant mano lauko vietos neužtektų, be to, žmonių amžius siekė ir 65-erius. Pasinaudojęs pažintimis, už dešimt svarų suveikiau jiems nakvynę su pusryčiais Šv. Jono koledže Kembridže. O koledžo pusryčiai žinote kokie: pilni angliški pusryčiai ir porcijų kiekis neribojamas. Tad paskui sulaukiau padėkos laiško iš Alytaus miesto mero. „Net didžiausią apetitą turinčiam muzikantui užteko“, - cituoja laiško eilutes Alanas.

Prieiname britišką sodybą. Vietoje anglų kalbos išgirstu lietuvių. „Susipažinkite su mano draugais“, - pristato lietuvius Alanas. Vidurdienis ir sodyboje pats darbo įkarštis. Nenoriu trukdyti, todėl tautiečius kalbinu jiems tęsiant darbą. Mikliai skusdami bulves jie patvirtina, kad A. Shipp‘as iš tiesų labai draugiškas ir šiltas. Lietuviai mielai sutinka fotografuotis bei trumpai papasakoti savo istorijas.

Dvidešimtmetė Lina iš Šiaulių sako nežinanti, ar grįš į Lietuvą. „Gerai kaip yra dabar. Paskui žiūrėsime, gal Lietuvoje situacija pagerės“, - svarsto ji. Mergina papasakoja, jog su vyru Edmundu į Angliją atvyko Lietuvai dar nesant Europos Sąjungos nare, 1992-aisiais: „Pradžioje užsiregistravome agentūroje, atlikom įvairiausius trumpalaikius darbus, paskui susibičiuliavome su vienu iš klientų, kuris pakvietė pas jį. Nuo to laiko ir dirbame čia“.

Pakalbėjusi su kitais lietuviais, sužinau, kad visi atvyko iš Šiaulių. „Ar jūs pažįstami buvote Lietuvoje“? - stebiuosi. Šiauliečiai paneigia. Nuo praėjusių metų vasario Anglijoje dirbanti Indrė sako, jog tai tiesiog sutapimas. „Tik Tadas yra Edmundo brolis“, - į šalia plušantį vaikiną rodo mergina.

Jau dvejus metus Anglijoje gyvenantis Tadas tai patvirtina. Vaikinas sako patenkintas ir darbo sąlygomis, ir atlyginimu. „Valandinis užmokestis – 5,50 svarų. Užtenka pragyventi ir dar šiek tiek santaupų lieka“, - neslepia jis. Kelionės atgal į Lietuvą taip pat kol kas nėra Tado planuose. Vis dėlto galimybės grįžti į gimtinę vaikinas neatmeta.

Laima Waterbeach‘e dar neseniai – nėra metų. Ji pasakoja Lietuvoje palikusi studentę dukrą ir draugą. Kita Laimos duktė taip pat dirba Anglijoje. „Į Lietuvą norėčiau grįžti Naujųjų metų šventei. Bet esu labai patenkinta dirbdama čia. Lietuviai draugiški, šeimininkai geri“, - teigia bulvinius traškučius ruošianti moteris.

Į didesnį miestą lietuviai nenori. Kad ir mažame Waterbeach‘e jie sako niekuomet nenuobodžiaujantys, o į netoliese esantį Kembridžą tautiečiai kartais traukia pasilinksminti.

„Daug darbo valandų, nelengvas darbas, bet neblogi pinigai“, - atsisveikinęs su lietuviais man sako Alanas. „O Lietuvoje, girdėjau, atlyginimas kartais siekia šimtą svarų per mėnesį“? – klausia jis. Bandau aiškinti, jog ekonominė situacija keičiasi ir gerėja, tereikia laiko. A. Shipp‘as pritaria ir teigia tikintis, jog netrukus imigrantai galės grįžti namo, nesibaimindami, kaip reikės pragyventi. Nepraleidžiu progos iš paties brito lūpų išgirsti, ką šis galvoja apie į Angliją plūstančius imigrantus.

„Manau, kad jie važiuoja per greitai. Sunku adaptuotis ir mums, ir jiems. Įsivaizduokite pokyčius, jei į tūkstančio gyventojų miestelį iš karto atvažiuoja du šimtai kitataučių. Be to, fiziškai neįmanoma visų apgyvendinti ir tinkamai priimti. Bet imigrantai atvažiuoja dirbti ir pluša sunkiai“, - mano Alanas.

Pašnekovas pakviečia į vietinę tradicinę britišką alinę. „Jūs pirmoji, kelianti su manimi gimtadienio taurę“, - prasitaria jis. Pasirodo, net neįtardama Nacionalinės hiacintų kolekcijos savininką aplankiau per jo gimtadienį - rugsėjo 15 dieną A. Shipp‘ui sukako 69-eri metai.

Nebestebina angliškoje alinėje sutikti kitataučiai. Čia padavėja dirba viena lietuvė. Mus aptarnauja lenkaitė, o už baro – vaikinas iš Čekijos. „Matote, net tokiame mažame kaimelyje pakankamai imigrantų“, - nusišypso britas. Pasiteirauju, kaip dažniausiai gėlininkas sutinka gimtadienį. „Šiandien ryte gavau atvirutę nuo sūnaus. O gimtadienis man - eilinė darbo diena“, - atsidūsta jis. Išsiskyręs su žmona, užauginęs sūnų ir dukrą, britas sako šiuo metu gyvenantis su dviem šunimis. Tėčio užsiėmimas vaikams, pasak Alano, visiškai neįdomus ir nereikšmingas. „Nei dukra, nei sūnus dar nė karto neaplankė mano kolekcijos“, - pripažįsta gėlininkas.

Vis dėlto britas sako lankytojų, susidomėjusių gėlėmis, jam pakanka. Kiekvieną pavasarį organizuojami parodomieji vizitai į Waterbeach‘ą, kur visi norintys nemokamai gali žvalgytis po įvairiaspalvį hiacintų lauką, užsisakyti norimų svogūnėlių ir pasiklausyti Alano patarimų bei pasakojimų. 1996-2001 m. Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje pareigas ėjęs Justas Paleckis su žmona Laima kadencijos metais spėjo aplankyti A. Shipp‘o kolekciją.

„Hiacintai pasirodė vėlyvajame 17 amžiuje. Manoma, kad europiečiai pirmąkart juos pamatė sultono soduose Konstantinopolyje. Žinau, kad į Lietuvą iš Olandijos hiacintų svogūnų buvo atvežama dar prieš Antrąjį pasaulinį karą“, - šiek tiek istorijos britas papasakoja ir man.

A. Shipp‘as atsisveikindamas prasitaria, kad didžiausia svajonė – daugiau nei prieš du šimtus metų gyvavusios hiacintų rūšies „Ana Maria“ atgaivinimas: „Šiuo metu niekur tokios veislės nėra arba neįmanoma rasti. Bet juk neįmanomus dalykus galima pasiekti sunkiai dirbant“, - sako britas, kuris ir Lietuvoje, net nesitikėdamas, rado ilgai ieškotą „mėlynąjį deimantą“.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: sniegas neskubės tirpti, grįš šaltis (13)

Panašu, jog šalyje pagaliau įsitvirtins tikra žiema, su sniegu pasipuošusiomis apylinkėmis. Nors...

SEB paskelbė naujus įkainius – kai kas brangs dukart (431)

Kaip ir kiti komerciniai bankai, SEB bankas pranešė kad netrukus didins dalies paslaugų...

Vienuoliktasis Dakaro etapas: Žalą buvo ištikęs krachas, greičiausias – Juknevičius (439)

Vienuoliktajame jubiliejinio 40-ojo Dakaro ralio etape sportininkams trečiadienį reikėjo iš Beleno...

Lietuvio įspūdžiai iš audringiausio Hamburgo rajono: radau viską, nuo ko valdžia saugo mūsų šalies žmones (431)

Įsijautęs į nuo alkoholio, prostitucijos, rūkalų ir marihuanos išvalytos Lietuvos įvaizdį...

Avangarde finišavęs Juknevičius: labai gaila Vaido (6)

Vienuoliktasis Dakaro etapas vieniems Lietuvos sportininkams buvo sėkmingas, kitiems labai skaudus....

Šeškus tiki LiAngelo ateitimi: jam reikia pradėti mąstyti europietiškai Jasilionis prisipažino pasinaudojęs Ballų silpnybėmis (12)

Edvinas Šeškus praleido rungtynes dėl kelio skausmų, todėl jo tėvas ir vyriausiasis...

Kaip mylimajam pasakyti, kad vienas jo sekso judesys jums visai nepatinka? (36)

Kiekvieną mėnesį „Women`s Health“ svetainė su trimis „Men`s Health“ atstovais analizuoja...

Vasario 16-ąją bus leista valgyti mėsą (403)

Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis – šįmet sutampa su pirmuoju gavėnios...

Jauna moteris dėl tampono neteko ir antros kojos (33)

Amerikietei manekenei, kuri dėl higieninio tampono sukelto toksinio šoko sindromo neteko dešinės...

Mokslininkai aptiko dar vieną vyrų ir moterų skirtumą: kas susijaudinus darosi jų galvose? (12)

Tai, kad moterys ir vyrai yra labai skirtingi, žino visi. Evoliucija ir per tūkstantmečius...