Meistras savo šeimai sukūrė medžio tvirtybe ir šiluma spinduliuojančią aplinką, kuri stebina reljefais ir simboliais, originalumu ir patogumu. Jausdama skolą gamtai dėl buitiniais tikslais naudojamos brangios žaliavos, šeima pasodino kone tūkstančio ąžuolų parką.
Prisiminimai apie seną kėslą
Navickai Bubiuose (Šiaulių r.) pradėjo kurtis prieš dvylika metų. Pirmykštė namo išvaizda buvo apgailėtina. Šeimą patraukė ne pats namas, o graži vieta, į piliakalnį ir Bubių jūra vadinamą tvenkinį atsiveriantis vaizdas. Rimas su žmona Rita šiame tvenkinyje jau daugelį metų maudosi bet kuriuo metų laiku, kiekvieną rytą.
Rimas vaikystėje svajojo tapti dailininku. Dar ankstyvojoje jaunystėje jis pasišovė restauruoti gerokai patrūnijusį senovinį krėslą. Pradžioje namiškiai net pasijuokė, mat vaikinas iki tol kalto rankose nebuvo laikęs.
To krėslo raštai buvo ažūriniai – gal todėl jie tapo Rimo kūrybos išskirtiniu bruožu. Kai kurie ąžuolo dirbiniai atrodo tarsi išmegzti, iš popieriaus iškarpyti.
Nieko atsitiktinio
Kūryba namuose prasidėjo nuo stulpo prieškambaryje. Išgriovus vieną pertvarą, prireikė paremti lubas. Tačiau praktinę paskirtį turinčiai atramai Rimas suteikė meninę formą. Čia ryškėja pasaulio harmoniją išreiškiantys In ir Jan simboliai, nuo kurių driekiasi gijos, sujungiančios Žemės ir kosmoso energijas.
Kurdamas lovą, vyras kai ką pasiskolino iš inkų ir majų kultūrų palikimo. Dėl to baldo atramose susiraitė gyvatės, o kojeles atstoja suriesti dramblių straubliukai.
Senųjų kultūrų filosofija besidomintis Rimas tvirtina, kad jo darbuose nėra nieko atsitiktinio, tik dėl grožio. Kiekviena, nors ir mažiausia detalė, įprasmina kokį nors simbolį, turi prasmę. Visi baldai – be aštrių kampų, tarsi banguojantys. To reikalauja harmoningai su aplinka gyventi mokanti fengšui praktika.
Ir vaikams, ir anūkams
„Nusprendžiau, kad tik tuomet, kai savo namuose turėsiu visko, ko reikia, galėsiu ir kitiems kurti“, – savo principus atskleidžia R.Navickas. Jis rūpestingai apgalvojo kiekvieną namų detalę.
Virtuvėje išskirtinumu švyti ne tik ąžuolinės spintelės, kiti baldai, bet ir atitinkamai priderinta duoninė, šviestuvai, netgi kriauklė su niekur neregėtu vandens čiaupu.
Namuose nėra minkštų baldų. Vaikai miega ąžuolinėse lovose ant plonų čiužinių. Ant kėdžių nekeisdamas padėties ir nepavargdamas gali sėdėti kelias valandas. Rimas žino, kokio baldo reikia sėdėti prie kompiuterio, o kokio – prie televizoriaus. Jis tai jaučia intuityviai ir dar nėra apsirikęs.
Baldai galės tarnauti ne tik vaikams, bet ir anūkams. Juk ąžuolo mediena – labai tvirta ir ilgaamžė. Meistras didelį dėmesį skiria ne tik baldų grožiui bei patogumui, bet ir teigiamai simbolikai, kuri padėtų labiau atsiskleisti medžio gydomosioms savybėms.
Meilė ir grožis – greta
Rimas neslepia, kad jo įkvėpimo šaltinis yra meilė šeimai, savo žmonai Ritai. Be meilės nebūtų harmonijos, nebetektų tikrosios prasmės ir grožio samprata. „Man pavyko, aš suradau savo antrąją obuolio puselę. Aš myliu ir esu labai laimingas, todėl ir mano darbai tokie“, – neslepia vyras.
Tiesa, Navickai seniai nebe jaunavedžiai. Šeimoje yra beveik jau suaugę keturi vaikai: Liucijai –aštuoniolika, Viliui – septyniolika, Rapolui – penkiolika, Rusnei – dvylika.
Rimo žmona – muzikė, todėl net garso kolonėlės šiuose namuose įtaisytos ąžuolo skyduose. Sako, visai kitoks esąs skambėjimas: garsas sklinda švarus, širdį paliečiantis.
Aplenkia ligos
Pasak Rimo, ąžuolas yra itin stiprus antiseptikas, todėl jų namus aplenkia virusinės ir kitos ligos. Meistras nenaudoja jokių lakų bei sintetinių impregnantų, tik medienos paviršių padengia tam skirtu natūraliu augaliniu aliejumi.
„Lakas man prilygsta plastmasei. Tai nenatūralu, netikra, o aliejus pailgina tiek medinių grindų, tiek ir baldų tarnavimo laiką“, – tvirtina meistras ir paaiškina šių medžiagų skirtumą. Lakuoto paviršiaus pažeistos vietos ilgainiui pajuosta; norint ištaisyti defektą, tenka pirmiausia pašalinti lako sluoksnį. O aliejumi apdorotą paviršių pakanka išsitrynusioje vietoje patepti iš naujo.
Geriausias patvirtinimas – grindys. Nemažos šeimos namuose jos atrodo lyg po įkurtuvių.
Kitoks parkas
„Aš pats asmeniškai ąžuolo nupjauti negalėčiau. Jeigu jau toks medis nupjaunamas, iš jo turi gimti tik labai gražūs, brangūs ir vertingi daiktai“, – sako R.Navickas.
Kompensuodami kitų nupjautus medžius galiūnus, Navickai savo žemėje pasodino beveik tūkstančio ąžuolų parką. Bioįvairovei palaikyti čia bus ir 5 tūkstančiai kitokių medžių. Parko sodintojai nepasinaudojo ES parama, mat ji gali būti skiriama tik miškui, o ne parkui užveisti. Teko išsiversti vien savo jėgomis.
Navickų parkas kitoks nei įprasta: ant kalvos (taip diktavo reljefas) užsodintas 18 ąžuolų ratas, o nuo jo driekiasi 9 ąžuolų takai (9 – magiškas skaičius). Takų tarpuose vietą susirado ir kitų rūšių medžiai. Kad žolė medelių nenustelbtų, su žoliapjove tenka po tris kartus per vasarą ištisus hektarus apeiti.
Neabejingi tam, ką paliks po savęs, žmonės džiaugiasi matydami besistiebiančius, su negandomis kovojančius medelius. Jie visai kaip žmonės. Jei kuris neatlaiko, palūžta, reikia padėti atsitiesti.
