Dalinamasi knygos „Fotosintezė“ ištrauka apie kambarinius augalus.
Nuo monsteros iki pomidorų
Dar visai neseniai močiutės namuose augusį ilgalapį inkstpapartį (Nephrolepis exaltata) tarsi relikviją aplenkdavome pagarbiu atstumu. Vis dėlto kaip madų, taip ir augalų pasaulyje daug kas sukasi ratu, todėl nereikėtų stebėtis, kad pamačius šį gražuolį vienas mintis keičia kitos.
Vietoj „O Dieve, šiame kambaryje tuoj nebeliks vietos žmonėms“ ir „Kitąmet jau tikrai nepadėsiu jo persodinti“ vis dažniau beldžiasi: „Įdomu, ar močiutė sutiks išrauti gabalėlį ir man“ arba „Jei iš po lapų iškiščiau tik akis ir nosį, išeitų visai kieta asmenukė“.
Gal besikeičiant augalų madoms naująja monstera netrukus taps būtent ilgalapis inkstpapartis arba kažkuris iš galybės jo hibridų.
Aišku, nuostabiajai monsterai (Monstera deliciosa) dėl to kažin ar verta nerimauti.
Kadaise psichiatrinių ligonių ir nušepusiose miestelių autobusų stočių pakampėse rymojusios pabaisos galvas pakėlė taip aukštai, kad instagrame joms skirti pirmadieniai (instagrame pirmadieniais įkeliamos grotažymėmis „Monsteros pirmadienis“ žymimos nuotraukos) kol kas neturi lygių. Jų fotografijos sulaukia neįtikimo peržiūrų ir komentarų skaičiaus.
Gal tik pilėja (Pilea peperomioides) ir lyralapis fikusas (Ficus lyrata), populiariausi aštuntojo ir devintojo dešimtmečių augalai, galėtų turėti savo antradienius ir trečiadienius.
Asmenukė – lentynukė
2016 metais JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad tais metais sodininkų ir kambarinių augalų augintojų gretas papildė net 6 milijonai žmonių. Tokio masinio atsigręžimo į augalininkystę neregėta nuo praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio.
Dar įdomiau, kad penki milijonai iš tų šešių priklauso vadinamajai tūkstantmečio kartai – žmonėms, gimusiems tarp XX amžiaus devintojo dešimtmečio ir XXI amžiaus pradžios.
Staigų susižavėjimą mūsų fotosintezę vykdančiais kaimynais lemia daug kas. Be abejo, prisideda išaugęs susidomėjimas ekologija, aplinkosauga ir sveikata. Tačiau nenuvertinkime socialinių tinklų poveikio. Jie, ypač instagramas, sparčiai augančiam kambarinių augalų populiarumui – tarsi supertrąšos žaliesiems draugams.
Virtualiai panardžiusiam po kitų žmonių namų džiungles šia liga lengva užsikrėsti. O priklausomybė nuo augalų – maloni ir naudinga. Paviešinęs savo augalų lentynukę (angl. plant shelfie) gali tikėtis sulaukti bendraminčių pritarimo, pasidalyti patarimais, gal net sutikti savo gyvenimo meilę (kalbu ne apie monsterą ar begoniją).
Žinant, su kokiu įkarščiu žmonės neria į augalų pasaulį, sunku prognozuoti, ką, pavartę tėvų jaunystės albumus ar sulipusius žurnalų apie namus puslapius, į padanges iškels jaunoji karta. Štai dabar šiaip jau visiems įgrisusi trijuostė sansevjera (Sansevieria trifasciata) tapo patraukliai atrodančiu tvirtumo įsikūnijimu.
Purpurinė tradeskantė (Tradescantia pallida), kuokštinis chlorofitas (Chlorophytum comosum), plunksnašakis smidras (Asparagus setaceus), peperomijos, begonijos bei palmės lyg niekur nieko brangiai perkamos gėlių parduotuvėse ir demonstruojamos visais įmanomais kanalais.
Ant palangių sugrįžę mūsų močiučių ir tėvų auginti augalai puikiai dera su greitu šiuolaikinio gyvenimo rimtu. Jie patikrinti laiko ir nėra lepūs.
Belieka daugiabučių laiptinėse ieškoti barščialapės begonijos (Begonia heracleifolia), ir kelis dešimtmečius besisukusi augalų madų karusėlė grįš į pirminį tašką.
Augalai buvo tikros žvaigždės
Nors Lietuvoje žalieji devintojo dešimtmečio liudininkai vis dar aptinkami vyresnio amžiaus žmonių namuose, tenka atsiminti, kad kartu su garintais džinsais, ribų neturėjusiais petukais, neoninėmis spalvomis ir milžiniškais auskarais į madą atėjo ir plastikinės gėlės.
Todėl nuo kandžių saugojusi skydalapė pelargonija (Pelargonium peltatum), žaizdas ir peršalimą gydęs medėjantysis alavijas (Aloe arborescens), laimę ir pinigus nešęs tikrasis storlapis (Crassula ovata) palengva traukėsi iš svetainės ir dažniau vietą rasdavo blokinio namo laiptinėje.
Tuo pat metu plastiko žiedai žavėjo ir už geležinės uždangos gyvenusius žmones.
Tačiau gali būti, kad juos tiesiog išvargino dešimtmetį trukęs rūpinimasis nuolat ištroškusių augalų armija.
Būtent tada, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, pasaulyje ritosi pati didžiausia kambarinių augalų bumo banga. Septintojo dešimtmečio karų, sukilimų ir krizių varginami žmonės ieškojo atsvaros: kūrėsi alternatyvų gyvenimo būdą išpažįstančios bendruomenės, judėjimai už taiką ir meilę.
Nors gėlės ir tapo pacifizmo simboliu, niekas joms netrukdė užkariauti svetainių, virtuvių ir vonios kambarių.
Makramė technika pintuose laikikliuose besisupančiomis džiunglėmis pasirūpinti buvo tikrai nelengva, todėl ne veltui tokie kantrūs augalai kaip kuokštinis chlorofitas (Chlorophytum comosum), dryžuotoji tradeskantė (Tradescantia zebrina) ir įvairūs inkstpaparčio hibridai buvo ryškiausios to laikotarpio žvaigždės.
Kol hipiai gyveno gėlėmis puoštuose automobiliuose, madingiems septintojo dešimtmečio švarių linijų ir plastmasinių detalių gausa pasižymėjusiems interjerams tiko ne bet kokie augalai.
Nuostabiosios monsteros (Monstera deliciosa), kalijos (Calla) ir fikusai dideliais lapais (Ficus elastica bei Ficus lyrata) to laikotarpio interjero žurnaluose byloja, kad pirmenybė buvo teikiama masyviems ir skulptūriškiems augalams.
Ir namuose, ir šiltnamiuose
Svingo eros metu skintomis gėlėmis žavėtasi labiau nei vazoniniais augalais, tačiau sakoma, kad fuksijų (Fuchsia) žiedų forma greičiausiai įkvėpė ne vieną aukštosios mados kūrėją.
Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Airijos Karalystės karalienės Viktorijos valdymo laikų (1837–1901 metų) interjerai greičiausiai ir tapo pavyzdžiu aštuntojo dešimtmečio namų šeimininkams.
To meto aukštuomenė buvo tikri kambarinių gėlių pionieriai Europoje. Turtus ir statusą buvo priimta demonstruoti kabančiais paparčiais, kampe prie sofos stovinčiomis palmėmis ir ant palangės pūpsančiais kitais egzotiškais augalais.
Dvariškiai finansuodavo botanines ekspedicijas, aristokratai lenktyniaudavo vieni su kitais, kurio oranžerijoje daugiau retų augalų rūšių. Lygiai taip pat kaip šiandien tuo metu buvo tikima gamtos galia ir tvirtinama, kad jos grožis teigiamai veikia žmogaus moralę.
Daugiau laisvalaikio turintys turtingi miestiečiai stačia galva puolė į naujus pomėgius, susijusius su botanika: rinko ir spaudė laukų gėles, domėjosi augalų klasifikacija, augino juos namuose ir šildomuose šiltnamiuose.
Tačiau iki pramonės revoliucijos (1760–1840 metais) šalti ir tamsūs namai visai netiko augalams. Tik atsiradus naujoms gamybos technologijoms ir ėmus stiklą gaminti pramoniniu būdu, gamta ėmė skverbtis vidun. Gotikinis architektūros stilius Didžiojoje Britanijoje patyrė atgimimą: grįžo erkeriai, prieangiai virto stiklintomis verandomis, langai tapo aukštesni.
Atrodo, būstai keitėsi tam, kad patenkintų aspidistrų ir paparčių reikalavimus. Vaizduotė liejosi per kraštus: užsandarinę langų šonus ir prijungę papildomą stiklo lakštą auksarankiai pasigamindavo pusiau pravirą vivariumą.
Labiau linkę rizikuoti ten įkurdindavo net akvariumą. Šaltuoju metų laiku šios konstrukcijos būdavo šildomos žibalinėmis ar dujinėmis lempomis, todėl atslinkus sutemoms namų langai šviesdavo lyg pasakų žibintai.
Džiunglės kambario kampe
Lietuvos bajorai nieku gyvu nenorėjo nusileisti vakarietiškiems interjerams dekoro ar augalų gausa. Kiekvieno turtuolio namuose puikavosi po bent vieną palmę ir papartį. Džiunglės viename kambario kampe, žinoma, buvo siekiamybė.
Tačiau pramonės revoliucija iš Jungtinės Karalystės iki Rytų Europos atkeliavo šimtmečiu vėliau, todėl kambarinių augalų bumas Lietuvą pasiekė tik XIX ir XX amžių sandūroje.
Kaip atrodė augalų entuziastų favoritai, nesunkiai sužinosime pavartę senus dvarų fotografijų albumus. Kantriausiai išmanymo ir laiko stoką, dulkes bei užterštą orą kentėjęs kambarinis augalas buvo aukštoji aspidistra (Aspidistra elatior).
Nepakenčianti perlaistymo, dažno persodinimo ir saulėkaitos, ji buvo idealus to laikotarpio namų gyventojas. Dar populiarumu nenusileido galenis (Abutilon) – svetainės klevas.
O jazminaitis (Jasminum officinale), žiemą apsipilantis kvapniais žiedais, greičiausiai ir įkvėpdavo jaunuolius kurti romantiškus posmus. Ryškūs fuksijų (Fuchsia) žiedai puošdavo rytinius bei vakarinius langus ir ištverdavo tų laikų būstus košusius skersvėjus.
Jei namuose nebuvo verandos ar plačių langų, visada buvo galima pasitikėti paparčiais. Patys turtingiausi įsirengdavo florariumus – miniatiūrinius stiklinius šiltnamius lepioms užjūrio rūšims, o nemėgstantieji išlaidauti grožėdavosi tuo metu iš proto visus vedusiu ilgalapiu inkstpaparčiu (Nephrolepis exaltata).
Dažniausiai interjere jų būdavo tiek daug, kad grasindavo patekti į sriubą ar užstoti skaitomos knygos puslapius.
Dėmesiu paparčiai dalijosi su palmėmis. Forsterio hovėja (Howea forsteriana), kilusi iš Madagaskaro, buvo visų populiariausia. Ne atsitiktinai vadinama svetainės palme – kiek tik ieškojau archyvinių nuotraukų, nė vienas dvaro interjeras neapsiėjo be šių augalų.
Pasipuikavimas visais laikais
Viduramžiais Lietuvoje ir Europoje niekas kambarinių augalų neaugino. Užtat XVI–XVIII amžių didikai smaguriavo citrinomis, granatais, apelsinais. Net šviežių figų valgė. O bulvė iki XVI amžiaus pabaigos dvaruose buvo auginama kaip darželio gėlė. Tokia egzotiška ir verta prieš kitus pasipuikuoti tuomet ji buvo.
Už bulvių, agurkų ir pomidorų atsiradimą Lietuvoje galime dėkoti didžiajai Lietuvos kunigaikštienei Bonai Sforzai d’Aragonai. Nors paprastesni žmonės baidėsi tų raudonų nuodingų obuolių kaip velnio. Mat kai tik ponai pavalgydavo šių vaisių, dažnai sunegaluodavo ar net mirdavo.
Labai ilgai niekas nė neįtarė, kad kaltos buvo alavo lėkštės, kurių sudėtyje daug švino. Jo lengvai išsiskirdavo, kai lėkštė susiliesdavo su pomidorų sulčių rūgštimi. Bet aš nukrypau į šoną...
Prieš 400 metų Lietuvoje šilčiau tikrai nebuvo. Egzotinius vaisius turtuoliai augindavo oranžerijose (nuo žodžio orange – „apelsinas“ anglų kalba).
Jose augo ir kiti egzotiniai augalai: laurų medžiai, mirtos, dygliuotieji zizifai (Ziziphus spina-christi), granatmedžiai, platanai, amerikietiškos kilmės jukos (Yucca gloriosa) ir tiesiosios raudūnės (Erythrina stricta). Radvilų dvaro oranžerijos Baltojoje Palenkėje tais laikais buvo didžiausios visoje Lietuvoje. Tačiau jos buvo pažeidžiamiausias dvaro statinys ir iki šių dienų neišliko.
Senovinės dvarus vaizduojančios graviūros pasakoja mažiau nei archyvinės vėlesnių laikų nuotraukos. Štai žvelgdama į Ilzenbergo dvaro verandos nuotrauką, kurioje milžiniška lokio iškamša laiko ne ką kitą, o ciklameną, nusprendžiu, kad jau laikas į savo instagramo paskyrą įkelti po vasaros miego pabudusio ir pražydusio ciklameno (Cyclamen hederifolium) portretą...
