Parodą pristačiusio dizainerio prof. Volkerio Albuso teigimu, šia paroda nesiekiama pademonstruoti kažkokią konkrečią dizaino kryptį ar tam tikrus estetinius principus, bet daugiau norima parodyti priėjimą prie baldų kūrybos, pademonstruoti paties dizaino vystymąsi Vokietijoje per paskutiniuosius 20 metų. Tai buvo vystymasis nuo autorinio, eksperimentinio priėjimo iki pramoninės gamybos.

9 dešimtmečio viduryje buvo nuspręsta sukurti keliaujančią parodą apie vokiečių dizainą, kuri būtų įdomi ne tik Vokietijai, bet ir Azijai, Pietų Amerikai bei Rytų Europai.

Parodai buvo pasirinktos ne aukštosiomis technologijomis pagrįstas, o paprastas ir artimas žmogui dizainas. Buvo nuspręsta parodyti to meto jaunų Vokietijos dizainerių darbus, kuriais jie bando patekti į rinką. Ir tiktai surinkus galutinę eksponatų kolekciją paaiškėjo, kad ji labai gerai atitinka vieną kriterijų – paprastumą. Taip atsirado parodos pavadinimas “Sąmoningai. Paprastai”.

Kiekvienas daiktas turi savo istoriją. Gyvendami vartotojiškos kultūros laikais, apsistatę daiktais, dažnai apie tai net nesusimąstome. O juk lenta nėra tiesiog lenta. Kur tas miškas, iš kurio gauta mediena? Ar ilga jos kelionė? O gal tai tik suklijuotos pjuvenos? Kokia technologija pjaunama, gręžiama, padengiama? O kaip pakuojama? Kur dėti lentą, kai jos man nebereikia?

Tokius klausimus 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose ėmė kelti ne tik Vokietijos, bet ir Prancūzijos, Italijos, Anglijos dizaineriai. Pagrindinis šio laikotarpio bruožas buvo tas, kad buvo stengiamasi sukurti alternatyvą klasikiniam funkcionalizmui, nuo pirminės funkcionaliosios paskirties pereiti prie kitų klausimų. Kuo pagrįsta nuolatinė produktų kultūros plėtra? Iš kur atsiranda besaikis vartojimas? Gal verta sugrįžti prie paprastumo?

Šis laikotarpis vadinamas vokiečių dizaino proveržiu. Vienas iš žymesnių objektų yra ši kėdė - tai nuo vartojimo pavargusio “launch” stiliaus kėdė, padaryta iš prekybos centro vežimėlio. Pagalvėlė ant kėdės pavadinta “Naujuoju vokiečių jaukumu”, ji pagaminta iš vielos tinklelio, o viduje yra šiurkščios metalinės puodų šveitimo kempinėlės. Šis ironiškas sprendimas ir buvo kaip skiriamasis bruožas bei alternatyva klasikiniam funkcionalizmui.

Būtent šis ironiškas motyvas, sutinkamas dizaino objektuose, yra vienas svarbiausių to laikotarpio bruožų. Kėdė, išlankstyta iš metalo su užrašu “Made in Germany” yra tarsi aukšto pramonės lygio ironizavimas.

Šviestuvas su ragais ir masyvi kaimiška kėdė – naujas ironiškas kasdieninės mūsų aplinkos apmąstymas.

Dizaineriai, sukūrę šiuos objektus, sąmoningai suprato, kad tai nebus serijinės gamybos pavyzdžiai – jie pagaminti nuo kelių iki kelių šimtų egzempliorių.

Ironija, matoma šiuose dizaino kūriniuose, buvo labai sėkmingai sutikta Vokietijos žiniasklaidos. Kai kurie daiktai buvo ne tik ironiški, bet ir atliko praktinius dizaino principus. Štai kėdė iš metalinių strypų atrodo gana agresyviai, tačiau tinkamoje aplinkoje ji puikiai atitinka savo funkciją. Dizaineriai siūlo ją naudoti savo sode, kur ji puikiai tiks bet kuriuo metų laikų ir, anot vokiečių, nebus masalas vandalams.

9 dešimtmetyje dizaino objektai buvo apkrauti papildoma informacija – pavadinimai, aliuzijos į kai kuriuos dalykus. 10-ajame dešimtmetyje kuriant baldų dizainą dėmesys kreipiamas daugiau į medžiagų kokybę ir savybių panaudojimą.

Visus šiuos objektus vienija konstrukcijos paprastumo principas. Visuose juose yra lengvai atpažįstamos sudedamosios dalys, nesudėtingas jų apjungimas. Nei vienas iš jų nebando paslėpti tikrosios savo medžiagos. Gal jos ne visuomet atitinka grynojo jaukumo poreikį, bet kai kuriais atvejais, ypač lentynų ir stalų gaminimo atvejais, yra labai sėkmingos.

Vartojimo kultūra ir “šykštumo filosofija”

Skiriamasis mūsų kultūros bruožas tapo išradinėti produktus visiems gyvenimo atvejams. Stalo įrankiai, kad valgytume civilizuotai, automobiliai, kad galėtume bet kada nuvažiuoti kur panorėję, namų treniruokliai, kad visuomet būtume geros formos.

“Dažniausiai mes linkę manyti, jog visa tai reikalinga dėl to, kad yra praktiška ir naudinga, tačiau visai nepastebime, kad toks naudojimas yra suformuotas kultūros. Dar pridėkime teiginį apie neribotus poreikius, kuris yra vienas iš industrijos bei šiuolaikinės ekonomikos kertinių akmenų. Kadangi poreikiai visuomet pralenkia priemones jiems patenkinti, tų priemonių neužtenka nei kiekybiškai, nei kokybiškai; tuo ir pagrindžiamas minėtasis darbštumas ir tikėjimas nuolatine žmonijos pažanga”- sako dizaineris Dagmaras Steffenas.

Jo teigimu, dažnai pasigilinus galima pamatyti, kad įsigyjant produktus mums svarbu anaiptol ne funkcionalumas ir naudingumas. Įnoringas vartotojas nori ne bet kokių produktų – jis įsigyja daiktus, kurie simbolizuoja jo padėtį visuomenėje, vertybes bei skonį ir kurie tinka parodant aplinkiniams savininko individualybę. Produktai yra tik ženklai arba poziciją įvardijantys daiktai, kuriais žmogus sau ir kitiems demonstruoja, kas yra arba kas norėtų būti.

Produktai kuriami įvairioms progoms ir įvairioms auditorijoms; dalykai, kurie šiandien “madingi”, kitą sezoną bus “visiškai neaktualūs”. Šitaip, estetinio pasenimo dėsnių dėka, ankstesnės ilgalaikės prekės tampa trumpalaikiais vartojimo objektais. Anot Dagmaro Steffeno, “išaugo ne tik daiktų skaičius – pagreitėjo ir vartojimo tempas. Nuo tokio produktų kultūros kompleksiškumo negali pabėgti niekas: susimąstančiam naudotojui, kritiškai vertinančiam didžiulę prekių pasiūlą, vengiančiam rinkos spąstų ir ieškančiam patarimo vartotojų asociacijos ar ekotestų rezultatuose, vargu ar paprasčiau nei tam, kuris negalvodamas griebia naują daiktą.”

Dizaineris D. Steffenas nesistebi, kad vėl prabunda “paprasto” arba “supaprastinto” gyvenimo ilgesys: gyvenimo, kuriame mažiau susvetimėjimo, sudaiktėjimo, priklausomybės, reikalavimų ir dar didesnių reikalavimų; bet užtat leidžiančio daugiau ką spręsti pačiam, suteikiančio daugiau autonomijos, laisvės ir laisvalaikio. Žinoma, anot, jo, “kyla klausimas, kaip toks “paprastas gyvenimas” galėtų atrodyti. Kai kas tokį norą patenkina dvi ar tris savaites per metus išvykdami į žygius po laukinę Kanados gamtą ar į Himalajus.”

Gertas Selle taikliai pakomentavo “naujojo kuklumo” madą turtingose industrinėse šalyse: “Į šaltį savo noru eina tik tas, kas turi šiltus namus. Pasitenkinti kuklesniais dalykais gali tik tas, kas patiria perteklių. Paprastumas gali atrodyti siektinas tik ten, kur vyrauja sudėtingumas”

D.Steffeno teigimu, čia slypi daug tiesos, nes tie, kurie vadinamajame “trečiajame pasaulyje” norom nenorom gyvena paprastai ir kukliai, be elektros, modernios technikos, susisiekimo su artimiausia gyvenviete, neturėdami pasų, neretai nieko taip netrokšta, kaip irgi gauti nors kiek malonumų ir pramogų, kurių modernieji laikai jiems – bent iki šiol – nesiūlo.”

D. Steffenas pateikia puikų užsispyrimo pavyzdį – “šykštumo filosofus” iš Olandijos Hanekę van Veen ir Robą van Eedeną – jie jaučia tikrą malonumą sąmoningai atsisakyti galimybių vartoti. Šių olandų teigimu, “svarbiausia, kai nori nusipirkti kažką nauja, nedaryti nieko. Tiesiog palaukti. To, ką atidedi, dažniausiai nebeprireikia.”

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją