Tik du dešimtmečius puoselėjama tradicija gėlėmis puošti namų išorę ir aplinką prancūzams tapo tokia pat svarbi, kaip ir gaminti gerą vyną ar sūrį.

Gėlės skirtos turistams pritraukti

Viešnagės Valborgo miestelyje pas stambiausią Elzaso regione Šarolė mėsinių galvijų augintoją Ernestą Hoefelį metu domėjomės ne tik fermerio ūkio veikla bei perspektyvomis, bet ir vyndarystės, keramikos gamybos bei gėlininkystės tradicijomis. Kaip žinome, prancūzai garsėja sugebėjimais įtikti net išrankiausio skonio vyno mėgėjams, yra puikūs kulinarai bei turi ganėtinai rafinuotą grožio sampratą. Tai tauta, diktuojanti madas pasauliui toli gražu ne vienoje srityje, tarp jų – ir gėlininkystėje. Lietuvaitės, kaip ir daugelio kitų šalių moterys, taip pat nuo seno puoselėjo ir puoselėja gėlių darželius, tačiau Prancūzija, ko gero, pranoko ne vieną Vakarų Europos šalį. Prancūzų namai gėlėse tiesiog skendi. Pasak Alinos Hoefel, ne visuomet Prancūzijos miesteliai buvo taip gausiai puošiami gėlėmis.

„Kada tiksliai pradėta daugiau gėlių sodinti, pasakyti sunku, tačiau tikrai ne anksčiau kaip prieš 20 metų, – pasakojo prancūzė senolė. – Iki tol tiek daug gėlių nebuvo sodinama dėl paprastos priežasties – žmonės neturėjo tam pakankamai lėšų. Tuo tarpu gėlių darželiai atsieina nepigiai. Kainuoja ne tik gėlių daigai, bet ir gera žemė, trąšos. Dabar sodinti gėlės Prancūzijoje tapo mada bei tradicija. Net miestai tarpusavyje dėl darželių gausybės bei jų grožio konkuruoja“. Paklausta, kas paskatino prancūzus puoselėti gėlininkystės tradicijas, senolė sakė, kad taip nuspręsta siekiant pritraukti kuo daugiau turistų. „Labiau išpuošti gėlėmis miestai neabejotinai yra turistams patrauklesni, – teigė A.Hoefel. – Be to, sumanymą palaikė valstybinės institucijos, skirdamos lėšų gyventojams seniems namas restaurauti“.

Brangiausia ir populiariausia – rožė

Per sezoną Valborgo miestelio privataus namo savininkai gėlėms įsigyti bei joms prižiūrėti išleidžia apie 150–200 eurų. Aišku, kuo didesnis namas, tuo ir lėšų gėlėms daugiau tenka skirti. Poniai A.Hoefel šiais metais gėlynai atsiėjo apie 100 eurų. Didesniems miestams, pavyzdžiui, Strasbūrui, apželdinti lėšų skiria valstybė. Tačiau ir miestiečiai turi galimybę užsiauginti gėlių, daržovių ar kitų sodo gėrybių. Prancūzijoje, kaip ir Lietuvoje, šalia miestų galima įsigyti žemės gabalą žemdirbystei.

Prancūzijoje pavasaris atkeliauja anksčiau nei pas mus, tad buvo įdomu sužinoti, kada darželiuose pražysta pirmieji žiedai. Pasak A.Hoefel, gėlių žydėjimo pradžios laiką lemia orai, tačiau paprastai gėlių daigai sodinami gegužės pradžioje, o po trijų savaičių gėlės pražysta. Yra žmonių, kurie gėles, pirktas iš floristų, pasisodina jau su žiedais, todėl jos gerokai anksčiau ir išsiskleidžia. A.Hoefel dalį gėlių, kad žiemą nesušaltų, rudenį įsineša į namus ir laiko iki pavasario. Likusias daugiametes gėles nuo iššalimo saugo mėšlu ar šiaudais, kuriuos uždengia polietileno plėvele.

Kad gėlės geriau augtų ir gausiau žydėtų, senolė kasmet perka naują žemę, kartą per savaitę laisto vandeniu su trąšomis. Šių metų A.Hoefel darželio puošmena – kalija, užauginusi 48 žiedus. Pasak senolės, Prancūzijoje yra tradicija gausiai užderėjusios gėlės tris žiedus kam nors padovanoti. Tai daroma tam, kad kitais metais vėl būtų daug gražių žiedų. Senolė paminėjo dar vieną tradiciją. Gegužės 1 dieną prancūzai, vieni kitiems linkėdami sėkmės, dovanoja pakalnučių. Vaikai, norėdami užsidirbti, jų prisirenka, padaro mažas puokšteles ir pardavinėja. Nedidelė pakalnučių puokštelė Strasbūre šiais metais kainavo 5 eurus. O populiariausia ir brangiausia gėlė Prancūzijos Elzaso regione ne kokia nors reta gėlė, bet visiems gerai žinoma rožė.

Kaip jau minėjome, miestai dėl gėlynų aršiai konkuruoja. Vietovių pavadinimus skelbiančiuose kelio ženkluose daromos žymos. Miestelių, labiausiai skendinčių gėlėse, pavadinimuose būna trys nupieštos gėlytės (tai maksimalus jų skaičius). Siekiant išsiaiškinti, kuris miestelis labiau gėlėmis išsipuošęs, kasmet organizuojami konkursai. Štai šiemet jaunųjų ūkininkų rengtame konkurse dalyvavo 60 dalyvių. 20 narių vertinimo komisija vertino išskirtinius namus, gėlių kompozicijas, miestelių švarą. Šis konkursas dar kartą patvirtino, kad žmonės turi labai lakią vaizduotę. Būna, kad miesteliai nusipelno papildomą gėlytę, bet būna, kad jos ir netenka.