aA
Miestas nuolat auga ir keičiasi. Kiekvienas laikotarpis jame palieka savo atspaudą – unikalų kultūrinį ir architektūrinį indėlį. Apie Vilniaus transformaciją iš sovietinio į europinį miestą, ateities planus ir negyjančius skaudulius kalbamės su sostinės vyriausiuoju architektu Artūru Blotniu.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Šiuolaikiškas virsmas

– Sovietų laikais Vilniuje išaugo pramoninės zonos, kurios šiandien dažnai atrodo apgailėtinai. Daugybė šeimininkų ir visiškai apleisti pastatai, pavieniai bandymai juose kurti gyvenamąsias ar gamybines patalpas dažnai paprasčiausiai primena chaosą...

Tos pramoninės teritorijos liko ne vien nuo sovietmečio – turime likusių pramoninių zonų, kurios statytos XIX a. pab. – XX a. pr. Pramonei visada reikėjo vandens, tad jos ten ir kūrėsi. Kaip suprantate, prie vandens Vilniuje buvo ir yra bene gražiausios miesto vietos. Šiandien tose teritorijose ir turime apleistų statinių.

– Be pramoninių zonų, mums liko ir apleistos karinės teritorijos?

Taip. Tiesa, dalis jų buvo išnaikinta, kai kur įvyko net ir labai sėkmingų konversijų. Puikus pavyzdys – Šiaurės miestelis, per labai trumpą laiką iš apleistos ir užterštos tapęs ir komercine, ir gyvenamąja miesto teritorija. Šiandien galime svarstyti, kad kažką galbūt reikėjo padaryti kitaip, tačiau iš esmės tai sėkmingas konversijos pavyzdys jau vien todėl, jog pirmiausia buvo nutiestos gatvės, įrengti tinklai ir tik po to į tą teritoriją atėjo statytojai.

– Kuo buvo išskirtinis Šiaurės miestelio perkūrimo projektas?

Buvo tam tikrų pranašumų, tačiau susidūrėme ir su iššūkiais. Gerai buvo tai, kad teritorija apsupta gyvenamųjų rajonų, gatvių, aplink išvystyta miesto infrastruktūra, visos komunikacijos. Vis dėlto buvo kitokių sunkumų: teko ieškoti lėšų gatvėms ir inžineriniams tinklams tiesti, valyti teritoriją, griauti senus pastatus, projektuoti troleibusų linijas ir t. t.

Patyrėme ir netikėtumų, su kuriais teko tvarkytis labai operatyviai. Pavyzdžiui, statybų metu buvo atkasta Napoleono laikų kapavietė, apie kurią iki to laiko nė nežinojome. Kita vertus, nieko keista, juk miestas auga ir keičiasi – mes jo nestatome plyname lauke. Savaime suprantama, kad ir ką keistume, niekada nebus labai paprasta, tačiau – įmanoma.

Ambicingas projektas

– Koks pagrindinis Šiaurės miestelio trūkumas šiandien?

Greičiausiai tas, kad jame mažoka žaliųjų plotų, ir į tai mes atsižvelgiame perkurdami Paupio teritoriją, kur bus Architektūros parkas. Miestas drauge su vystytojais, Aplinkos ministerija ir Vilniaus Gedimino technikos universitetu turi naują iššūkį.

Norime sukurti patogią gyventi ir dirbti zoną ten, kur buvo gamykla „Skaiteks“, įmonė „Vilniaus kailiai“, dar toliau – „Audėjas“ ir Markučių statybinių medžiagų gamykla. Šią zoną sudaro daugiau nei 70 hektarų. Tai labai vaizdinga Vilniaus dalis. Šalia Vilnelės slėnio, visai netoli Užupio ir Senamiesčio, prie Išganytojo kalno. Kol kas ten – labai apleista teritorija, tačiau taip bus neilgai.

– Kokie darbai jau atlikti?

Atlikome daugybę tyrimų. Visų pirma – taršos. Išaiškėjo, kad toje teritorijoje užteršta ne tik pastatai, bet ir gruntas. Kai kur tarša prasiskverbusi į 6–8 metrų gylį. Beveik visa teritorija – valytina. Statytojai savo jėgomis nėra pajėgūs tiek išvalyti, tad buvo skirta Europos parama.

Tyrimai bus atliekami ir toliau. Teritorijoje yra istorinių pastatų, tad tie, kuriuos galima palikti, bus palikti, tik rekonstruoti ir pritaikyti naujai paskirčiai, o visa kita bus pastatyta naujai.

– Kaip turėtų atrodyti Paupio teritorija įgyvendinus visus planus?

Tikimės, kad tai bus puiki vieta mieste su geros architektūros pavyzdžiais, nes čia dirbs daug talentingų architektų kolektyvų. Savivaldybė savo ruožtu įsipareigoja tvarkyti viešąsias erdves – gatves, Vilnelės pakrantę ir kitas teritorijas, – o vystytojai prisiima įsipareigojimą rūpintis vidinėmis erdvėmis, statyti statinius ir pan.

Numatyta tvarkyti visą Vilnelės slėnį, įrengti pėsčiųjų ir dviračių takus, nutiesti tiltelius per Vilnelę. Norime, jog teritorija būtų skirta ne vien gyvenimui ar komercijai, bet ir poilsiui, pasivaikščiojimams. Svarbu, kad tai būtų patraukli, kviečianti apsilankyti, o ne nuošali vieta.

Loftų bėda – tarša

– Šios vietovės perspektyvos teikia vilties. Kur kas prasčiau atrodo kitų gamyklų teritorijos, kur kuriamas tikras chaosas: patalpos išparduotos daugybei savininkų, ir kiekvienas jas naudoja taip, kaip įsivaizduoja...

Tai vertinu skeptiškai. Man labai gaila, kad nesugebame suvaldyti visumos. Labai svarbu kompleksiškai įvertinti visus aspektus: taršą, įtaką aplinkai, viešąsias erdves, rekreaciją, viešąjį transportą, net socialinius dalykus. Tai mes darome Architektūros parke.

Kitas pavyzdys – buvusi „penkiukių“ gamykla. Štai čia viskas vyksta chaotiškai – skirtingų savininkų išpirkti ne atskiri pastatai, o patalpų grupės. Labai sunku kažką sutvarkyti, kai reikia susitarti su daugybe žmonių. Automobilių stovėjimo aikštelių, žaliųjų zonų, vaikų žaidimo aikštelių – nieko nėra. Tačiau kuriami loftai, kurie pridengiami kūrybinių dirbtuvių statusu, tačiau juose iš tikrųjų gyvena žmonės, šeimos su vaikais.

– Ar galima būti tikram, kad ši ir panašios teritorijos neužterštos?

Jokiu būdu ne. Mano nuomone, tarša – vienas pagrindinių pavojų buvusiose gamyklose. „Penkiukių“ gamykloje buvo plėtojama sovietų kariuomenės elektroninė pramonė. Čia dirbta su visa Mendelejevo lentele. Kur, kokiame pastate ir kiek yra užteršta šiandien? Ar galima gyventi? Pavyzdžiui, aš nesu tikras, kad ten užtikrinama higienos kontrolė.

– Loftai dažnai kuriami gamyklos dalyje. Visa kita teritorija lieka nesutvarkyta: vienur – gamybos įmonės, kitur – automobilių servisai, parduotuvės, kepyklos, dar kitur – apleista ir pamiršta...

Aš, kaip architektas, labai norėčiau matyti sutvarkytą visą pastatą, tačiau taip būna labai retai. Dažniausiai kiekviena dalis tvarkoma vis kitaip, tad nėra visumos. Kiek saugu tokioje zonoje, kur nepasirūpinama bendru apšvietimu, privažiavimu? Kaip žmonėms grįžti namo vakare po darbo? Visi šie klausimai lieka atviri.

– Koks, jūsų akimis, galėtų būti geras gamyklos teritorijos pertvarkymo pavyzdys?

Prie tokių galėčiau priskirti „Šaltinių namus“. Gamykla – privatizuota ir sutvarkyta kompleksiškai. Kažkas gali sakyti, kad sutvarkyta gerai, kiti ras prie ko prikibti, tačiau tai esmės nekeičia – teritorija pertvarkyta atsižvelgiant į poreikius, tad tos bėdos, kurių yra „penkiukių“ gamykloje, čia išspręstos.

Miesto skauduliai

– Be apleistų pramoninių ar karinių teritorijų, Vilniaus mieste yra pavienių sovietinės architektūros objektų, kurie nuolat kelia diskusijų, tačiau atrodo, kad niekas nesikeičia... Tie pastatai ir toliau merdi, o kai kurie ima kelti rimtą grėsmę aplinkiniams.

Bene garsiausias šių laikų pastatas vaiduoklis – kino teatras skambiu pavadinimu „Lietuva“. Kas nutiko ir kas jo laukia? Buvo parengtas puikus projektas, kuris nedisonavo su Senamiesčiu, atiduota duoklė kino menui, tačiau viską sustabdė lietuvių protestai.

Baigėsi tuo, kad įmonė bankrutavo, investuotojai išvažiavo, turtas atiteko bankui, o jis nėra turto vystytojas. Turime apleistą tipinį sovietmečio pastatą simboliniu pavadinimu „Lietuva“, didžiulį šiukšlyną viduje, ir kol kas jo ateitis – visiškai miglota.

– O kas laukia Vilniaus koncertų ir sporto rūmų?

Vilniaus koncertų ir sporto rūmai įtraukti į saugotinų architektūros paminklų sąrašą. Tai to laikotarpio išskirtinės architektūros pavyzdys. Jo vieta ir paskirtis – pavydėtini. Mūsų vizija – puikus konferencijų centras pačiame sostinės centre, kur visai šalia yra viešbučiai, muziejai, restoranai. Tiesa, bėda ta, kad aplinkinėje teritorijoje – Šnipiškių žydų kapinės, tad negali būti statomi automobiliai ir pan. Vis dėlto Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose veikla gali būti ir, tikėkimės, bus vykdoma. Padėtį sunkina tai, kad pastatas priklauso Ūkio banko investicinei grupei, tad teks palaukti, kol pereis į kitas rankas. Drauge pajudės ir „Žalgirio“ stadiono rekonstrukcija.

– Kokia Geležinkelininkų kultūros rūmų ateitis?

Deja, apie juos nieko nežinau. Jau 4–5 metai, kai nesiimama jokių veiksmų, kad tas pastatas būtų rekonstruotas. Labai gaila, kad taip yra. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė nutarimus, kad pasitelkus finansinius svertus bus sprendžiamas apleistų pastatų ir sklypų likimas. Gal bent tai paskatins rūpintis savo nuosavybe.

– Panašus ir buvusio Vilniaus taksi parko likimas?

Važiuodami iš oro uosto kaskart jį matome. Mato ir miesto svečiai iš užsienio. Esame siūlę, kaip būtų galima bent jau vizualiai sutvarkyti šį pastatą, bet kol kas niekas to nesiima. Yra ne vienas šio pastato savininkas, tad turime tai, ką turime. Reikia tik priminti, kad už viską atsako šeimininkas. Už saugų pastato eksploatavimą – taip pat.

– Kas laukia pastatų pačiame miesto centre – Kirdiejų rūmų, kuriuose kadaise gyveno žymus Lietuvos mokslininkas, botanikas Stanislovas Bonifacas Jundzilas, bei legendinės vilniečių labai pamėgtos kavinės „Rotonda“?

Kirdiejų rūmų pastatas buvo išnuomotas privačiai bendrovei, kuri turėjo planų, tačiau juos sustabdė finansinės bėdos. Galiu tik užtikrinti, kad tikrai yra šiuo pastatu suinteresuotų žmonių, tad galime tikėtis jo rekonstrukcijos. O legendinė kavinė „Rotonda“ jau pateko į geras rankas. Verslininkai artimiausiu metu planuoja atgaivinti šią vietą.

– Dar vienas vilniečiams gerai žinomas statinys – prie „Tauro“ alaus gamyklos esantis apleistas alaus baras Naujamiestyje. Koks jo likimas?

Šis pastatas – labai sudėtingoje vietoje. Matote, inžineriniai tinklai neleidžia plėsti šio pastato, gal todėl jis ir merdi. O kažkada buvo vienas žinomiausių ir didžiausių alaus barų Sovietų Sąjungoje... Be to, jis pastatytas Vilniaus miestui nebūdingu architektūros stiliumi. Jeigu kas nors jį sutvarkytų tokį, koks yra, būtų puikus brutalizmo pavyzdys.

– Kas laukia buvusio Sveikatos apsaugos ministerijos pastato, kuriame buvo įkurta menininkų „Fluxus ministerija“?

„Fluxus ministerija“ buvo puikus pavyzdys, kaip galima gaivinti pastatus. Dabar ši idėja persikėlė į Kauną, o apleistas pastatas bus gaivinamas. Artimiausiu metu viskas pajudės į priekį. Beje, labai džiaugiamės, kad jau vyksta darbai buvusio viešbučio „Sputnik“ teritorijoje. Sugriovėme seną pastatą ir vietoj jo bus pastatytas modernus biurų kompleksas.

Žaliosios erdvės

Vilnius – išskirtinis miestas?

Visiems sakau, kad Vilnius – pats gražiausias miestas. Jis – labai žalias, tarsi miestas parke. Jeigu palygintume Europos sostines, Vilniuje gyventojų tankis – vienas iš mažiausių. Taigi mes gyvename gerai, net prabangiai, labai „žaliai“ ir ganėtinai neužterštai.

– Kiek sutvarkytos mūsų žaliosios erdvės?

Labai džiaugiuosi, kad mums priklauso Verkių ir Pavilnio regioniniai parkai ir juose dirba labai atsidavę, entuziastingi žmonės. Šios erdvės – sutvarkytos, tad tikrai turime kuo didžiuotis. Nerimą kelia žaliosios erdvės miesto centre, tačiau ir čia darbai juda pirmyn.

Šiuo metu tvarkomas Sereikiškių parkas, tad su laiku turėsime labai gražią erdvę – su puikiais želdynais, takais, apšvietimu ir t. t. Tvarkysime Reformatų skverą, esantį tarp Teatro ir Pylimo bei K. Kalinausko ir J. Basanavičiaus gatvių. Jau parengti projektiniai pasiūlymai – čia atsiras tam tikros zonos, išnyks betoniniai sovietmečio luitai, bus išskirtos kapinės. Bus gaivinami ir Misionierių sodai bei ten esančios kūdros.

– Bus tvarkoma ir Lukiškių aikštė?

Taip, norime, kad ši aikštė taptų visų miestiečių lankoma ir mėgstama poilsio vieta, kurioje galėtų vykti įvairios miesto šventės. Kol kas turime nykią stalinistinio planavimo aikštę. Tiksliau – net ne aikštę, nes erdvė – labai didelė, o padriką lauką.

Šiame žurnalo „Savaitė“ numeryje taip pat skaitykite:

Vidurinės klasės Lietuvoje beieškant
Kada įmanoma pakeisti darbo sąlygas?
Lietuvos pilys nusivalo užmaršties dulkes
Pirmieji žalumynai ant palangės
Švarios rankos – sveikatos pradžia
Močiučių vaidmuo šeimoje keičiasi

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Andrius Navickas – apie tai, kaip konservatoriai rengiasi perimti valdžią į savo rankas

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ( TS – LKD ) šiuo metu išgyvena naują...

Palygino Grybauskaitės ir Nausėdos prezidentavimo pradžią: skirtumai akivaizdūs (304)

Vienas kėlė įtampą, kitas ją malšina – taip Gitano Nausėdos ir Dalios Grybauskaitės...

Balsavimas dėl Seimo vadovo Pranckiečio atstatydinimo žlugo (848)

Seimas antradienio vakarą per neeilinį posėdį balsavo dėl galimybės Viktorui Pranckiečiui...

Rekordinė šiluma tęsis: temperatūra sieks 20 laipsnių, tačiau pravartu nepamiršti ir skėčio (10)

Šiandien orai Lietuvoje vėl keičiasi. Sausasis anticiklonas traukiasi į rytus, o iš...

Vilniuje „Mercedes“ susidūrė su greitosios pagalbos automobiliu, medikės išvežtos į ligoninę nukentėjo ir greitosios vairuotojas (19)

Antradienio vakarą, apie 22 val., Vilniuje, Ukmergės g., ties parduotuve „Topo Centras“,...

Dramatiškai išplėštos lygiosios su Švedija garantavo ispanams vietą Europos čempionate

2020 metų Europos futbolo čempionate vietą užsitikrino Ispanijos rinktinė. Atrankos rungtynėse...

Griūvančio namo Kaune gyventojai širsta – darbai neprasideda, o už komunalines paslaugas moka (100)

Praėjo beveik trys mėnesiai nuo dienos, kuomet Kaune dėl įtrūkusių sienų buvo evakuoti vienos...

Venckienės laukiantis „Drąsos kelias“ ruošiasi Seimo rinkimams: parduoda turtą, kad turėtų tam lėšų (478)

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Aukščiausiajam Teismui atmetus Neringos Venckienės advokatų...

„Išleiskite mane“: laidotuvėse dalyvavę žmonės liko priblokšti, išgirdę velionio balsą (54)

„Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis“ – taip galima pavadinti Shay Bradley įrašytą...