Druidų taikos simbolis
Be abejonės, garsiausią ir linksmiausią paprotį turi angliškai kalbančios Vakarų Europos šalys ir Šiaurės Amerika – po amalu atsidūrusį patinkantį žmogų, pažįstamą arba nepažįstamą, reikia pabučiuoti. Taip dažniausiai daroma per Kalėdas, kai šis augalas kabo virš namų durų.
Minėtas paprotys paremtas senomis druidų legendomis. Šie keltų dvasininkai keistąjį augalą laikė taikos simboliu ir žinojo jį turint gydomųjų savybių. Druidai ypač vertino ant ąžuolų augančius amalus. Švęsdami žiemos pradžią rinkdavo ir pasikabindavo jų namuose. Aukščiausio rango žynys nukirsdavo augalą auksiniu peiliu. Labai svarbu, kad krisdamas jis nepaliestų žemės.
Romėnai, keltai ir vokiečiai tikėjo, kad amalas – antgamtiškumo raktas. Lietuviai suteikė šiam augalui laumės šluotos vardą. Dar jį vadino amalvu, jievaru, įvoru, samalu, samalvu, tirkšliu, tiršliu, prilypu. Angliškai kalbančiose šalyse amalas žinomas kaip visa gydantis (All Heal), klijai paukščiams gaudyti, spąstai (Bird Lime), aukso šaka (Golden Bough).
Augančio vazonėlyje nenusipirksi
„Negali užšokti į augalų prekybos centrą įsigyti amalo vazone. Štai koks geras amatas“, – juokauja amalų pardavėjai Tenbury Wells (Didžioji Britanija) mugėje.
Amalai auga apytiksliai ant 17 skirtingų rūšių medžių. Anglijoje jie dažniausiai įsikuria ant obelų. Labai retai įsitaiso ant ąžuolų. Augintojas Stenley Yappas teigia niekada nematęs amalo, pavyzdžiui, ant kriaušės. Be to, jis mano, kad sėkla, išimta iš uogos, augusios ant ąžuolo, sudygs tik ant šios rūšies medžio.
Lietuvoje paprastasis amalas (Viscum album) daugiausia parazituoja ant tuopų, beržų.
Yra retas. Įtrauktas į „Apribotų ar draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų sąrašą“. Įleidęs šakneles, amalas siurbia savo maitintojo sultis. Taip jis gauna mineralinių medžiagų, o organinių pasigamina pats.
Paprastasis amalas – 30–70 cm aukščio daugiametis, visžalis, apvalios formos krūmas. Dvinamis. Stiebai dichotomiškai šakoti, žalsvi. Šviesiai žali lapeliai nenukrenta visą žiemą. Žiedai bekočiai, žali su gelsvu atspalviu. Vyriški didesni už moteriškus. Pastarieji žiedai pradeda skleistis anksčiau. Žydi kovą ir balandį. Vaisiai – netikros uogos. Kiekvienos iš jų viduje slepiasi gleivėta, lipni sėkla. Rudenį uogos būna žalios, žiemą – baltos. Sėklas platina paukščiai.
Džiovinta žaliava – nemalonaus kvapo, karti
Medicinoje palankiai vertinamas visas augalas. Manoma, kad amalų, parazituojančių ant gluosnių, žaliava yra biologiškai aktyviausia. Ji ruošiama nuo lapkričio–gruodžio iki kovo–balandžio. Nupjautos šakelės džiovinamos paskleistos nestoru sluoksniu. Žaliava yra nemalonaus kvapo, kartoka. Veikliosios medžiagos – viskotoksinai, lektinas, sacharidai, organinės rūgštys, triterpenai, kardenolidai, polipeptidai, raugai, flavonoidai, vitaminai C, E ir kt.
Amalų preparatai vartojami nuo aterosklerozės, hipertonijos, skrandžio gleivinės uždegimų, bronchų astmos, inkstų ir nervų ligų, neuralgijos, naktinio šlapimo nelaikymo. Veiksmingai gydo skydliaukės hiperfunkciją, hemorojų, kvėpavimo takų ligas. Tiesa, ginčijamasi, ar jie mažina kraujospūdį.
Išoriškai amalų preparatai naudojami nuo raumenų skausmo, po sumušimų ir kaulų lūžių. Ruošiamos raminamosios vonios. Amalų ekstraktas įeina į odos priežiūros priemonių sudėtį. Teigiama, kad jis stiprina odos atsparumą nepalankiems veiksniams.
Papildoma gydomoji priemonė
Amalais susidomėta apie 1920 metus. Atliekant tyrimus pastebėta, kad šių augalų ekstraktas naikina vėžio pažeistas ląsteles ir stiprina imuninę sistemą. Pagrindinės veikliosios medžiagos yra viskotoksinai, alkaloidai ir lecitinai. Geriamieji preparatai nelabai vertinami, nes neturi stipraus poveikio. Injekciniai preparatai skiriami kaip pagalbiniai vaistai gydant vėžinius susirgimus ir degeneracines sąnarių ligas.
Amalų preparatai stabilizuoja periferiniame kraujyje esančius mononuklearus, mažina toksinį chemoterapinių preparatų poveikį DNR ir ją stabilizuoja. Taip žmogaus organizmas apsaugomas nuo navikinių ląstelių išplitimo.
Ekstraktas, kuris įeina į Lietuvoje parduodamo augalinio vaisto sudėtį, išgaunamas iš augalų, augančių ant skirtingų medžių: europinių kėnių amalo (V. album spp. abietis), obelų amalo (V. album spp. mali), pušų amalo (V. album spp. pini).
Amalas uogas subrandina tik penktaisiais savo gyvenimo metais.
Dažnai ant vieno medžio auga ir vyriški, ir moteriški augalai, tačiau tik pastarieji subrandina uogas, kurios po šalnų pabąla.
Amalas išgyvena apie 70 metų.
