Iki šių laikų kai kuriose Didžiosios Britanijos, Airijos vietose išliko paprotys Kalėdoms pasikabinti namuose ar kitam dovanoti amalo uoguotą šakutę. Mat nupjauta amalo šakelė ir per mėnesį neišdžiūna. Jei oras patalpoje drėgnas, tai, kaip rašė garsioji mūsų žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė, gali ir metus gyva išlikti. Iš šio gajaus augalo šakučių išmintingieji druidai pranašaudavo laimę ar nelaimę. Manoma, kad namie pakabinta šakelė saugo nuo nelaimių, kad laimingai gyvena tie, kurie nors kartą bučiavosi po amalu.
Medžiuose įkurdina paukšteliai
Kodėl tiek galių suteikiama amalui - žaliam krūmui, vadinamam net medžio siela? Gyvena amalas ant daugelio medžių: šermukšnių, klevų, beržų, tuopų, obelų, kriaušių ir net lazdynų. Įsikuria juose neprašytas ir, beje, negali be jų augti. Įkurdina amalą medžiuose paukšteliai - sulesa amalo uogeles, po kurio laiko išsituština, tačiau nesuvirškintos sėklos žemėn nekrenta. Jos, pasak E.Šimkūnaitės, ant ilgų tąsių siūlų kabo, kol vėjas jas į kokį medžio žievės plyšį neįbloškia. Čia sėklelė ir sudygsta. Tie tąsūs siūleliai lipnūs kaip derva. Tad neatsitiktinai lotyniškas amalo pavadinimas viscum reiškia “lipnus”, “klijinis”.
Amalui pas mus šaltoka, todėl auga jis piečiau nuo Nemuno. Tai retas augalas, Lietuvoje saugomas. Jį lengva pastebėti, kai medžiai numeta lapus. Mat tuomet gerai matyti ant medžio pūpsančios žalios amalo kepurės, iš toliau panašios į varnalizdžius.
Stebuklingos jovaro galios
Mūsų protėviai, beragaudami amalo uogeles, pastebėjo, kad jos stipriai veikia. Vieniems padeda galvos skausmą numalšinti, kitiems - traukulių priepuolio išvengti, o kitus kaip nuodas veikia. Tad neatsitiktinai amalą taip vertino druidų dvasininkai, kurie, beje, kartu buvo ir burtininkai, gydytojai bei žyniai.
Amalas gydymo tikslais buvo naudojamas šimtmečiais. Pastebėta, kad jau XVI amžiuje buvo aprašyta, kaip pagerinti šiuo gamtos duotu vaistu kraujotaką ir atpalaiduoti raumenis, gydyti podagrą, astmą, isteriją, galvos skausmus, traukulius, vidinį kraujavimą, menstruacijų sutrikimus, nervų ligas bei įvairius negalavimus. Tik XX a. pradžioje buvo nustatyta, kad amalas žemina kraujospūdį.
Gal ne visi žino ir tai, kad amalas dar vadinamas jovaru ar savarja. Prisiminkime, kad jovaro tiltu vadinamas senas įžanginis vestuvių žaidimas. Anot E.Šimkūnaitės, jei pamėgintume plėšyti lapus, rudenį nukritusius nuo amalais aplipusio beržo, tai pastebėtume, kad tie lapai labai tvirti - nei plyšta, nei lūžta. Tad būtent tokio beržo šakelių ir tokių lapelių tiltu, tvirtu ir patikimu, dera žengti į vedybinį gyvenimą.
Verta žinoti, kad draudžiama rinkti amalą ir juo prekiauti, nes jis įtrauktas į Apribotų ir draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų sąrašą.
