Namams ir sodui
Norint sukurti įspūdingus derinius, patartina rinktis rytinę aguoną (Papaver orientale). Akį veriančiais žiedais ji sodą puoš birželio mėnesį. Liepą galima mėgautis plikastiebėmis aguonomis (P. nudicaule). Jos klestės saulėtoje, šiltoje vietoje. Svarbiausia sąlyga – kad dirva nebūtų šlapia ar sunki, bet sausa. Peržydėjusius stiebus reikės nupjauti, kad atželtų iš naujo.
Aguona floristinėse kompozicijose ar viena pati gali tapti įspūdinga namų dekoracija. Net nesvarbu, kokia augimo fazė – pumpuro, žiedo ar sėklų dėžutės. Ypatingas bruožas – gebėjimas būti dėmesio centru. Dažnai šiai gėlei net nereikia kitų augalų draugijos. Tarsi iš ploniausio šilko nuausti žiedlapiai tiks ir minimalistiniame, ir įmantresniame interjere.
Aguoną nuskynus, kotą reikia kelioms sekundėms panardinti į karštą vandenį arba nupjauti jo galiuką. Galima ir deginti virš ugnies, kol pajuos. Daugelio rūšių aguonos yra tinkamos ir džiovinti.
„Nekalta“ opiumo istorija
Aguonų istorija sena kaip pagunda. Kiekvienas žino: po raudona žiedlapių vilione slepiasi ir visiškai kita galia. Jau priešistoriniais laikais iš šių augalų sulčių buvo išgaunamas opiumas. O egiptiečių hieroglifais ir šumerų dantiraščiu buvo aprašytas visiškai „nekaltas“ – miegą sukeliantis ir gydomasis – poveikis. Tačiau 3000 metų prieš Kristų raštai jau įspėja nepiktnaudžiauti aguonomis.
Vėliau nustatytas tikslesnis opiumo poveikis: mažina skausmą, ramina, hipnotizuoja, sukelia euforiją. Pirmieji krikščionys, kurie ligoje įžvelgė Dievo bausmę, 4000 metų pr. Kr. uždraudė vartoti jį kaip skausmą malšinančią priemonę.
Kilusi iš ašarų
Mitologijoje aguona užima ypatingą vietą. Antikos laikais ji buvo laikoma šventu dievų augalu. Teokritas kildino gėlę iš Afroditės ašarų, nukritusių jai apraudant savo mylimojo Adonio praradimą. Dažnai ši deivė netgi piešiniuose vaizduojama laikanti aguonos dėžutę rankose.
Aguonos dėžutė buvo laikoma ir Morfėjaus, sapnų Dievo, simboliu. Hera ir Demetra – vaisingumo ir žemdirbystės deivės – taip pat vaizduojamos su raudonomis gėlėmis rankose arba ant galvos. Deivei Demetrai šios gėlės buvo aukojamos kaip žemės, miego ir užmaršties simbolis. Nuo tų laikų jos laikomos ir afrodiziaku.
Panašių augalų draugija – aguonų ir azijinių vėdrynų kompozicija. Gėlių kotai perveriami per specialų pagrindą, kad kompozicija taptų stabili. Panašūs, nors ir skirtingų spalvų, žiedai kuria tariamą vientisumą.
Grakščia metalo tvorele tarsi įrėmintas laukinės pievos gabalėlis. Aguonų žiedai, virstantys vieni per kitus, konkuruoja savo užburiančiu raudoniu. Intensyviai spalvai atsvarą stengiasi sukurti bobramuniai ir kur ne kur galvas iškišusios rugiagėlės, dar labiau papildantys netvarkingą, chaotišką ir todėl labai žavų vaizdą.
Spalvų ir faktūrų virpėjimas – lyg impresionistinio paveikslo fragmentas, sukurtas iš mažučių taškelių. Pakliuvęs į jį, supranti pagavęs trapų žydėjimo akimirksnį, kurio buvo verta laukti.
Ypatingas aplinkos dekoratyvumas – tinkamas fonas aguonų raudoniui paryškinti. Joms sužydėjus, pajusi tikrą vasaros šventę. Net keliose vietose pakartojamas motyvas, kuris ir lemia sodo kampelio dekoratyvumą, – viela suverta akmenėlių girlianda ant medinės tvorelės ir jais išpilta danga laisvuose žemės lopinėliuose. Medinių trinkelių takelį supa eraičinų, šiušelių ir aguonų deriniai.
Tarsi iš ploniausio šilko nuausti aguonų žiedlapiai tiks ir minimalistiniame, ir įmantresniame interjere. Šių gėlių ir medžio tošies kompozicija.
I. Vozgirdaitės nuotraukos
