Vis dažniau ir dažniau aiškindami kokios nors moters problemas, mes sakome: ”ji visiškai nuo savo vyro priklauso”. Kalbėdami apie jos vyrą, neretai pasakome, kad jis priklauso nuo alkoholio. O štai jų paauglys - nuo narkotikų… Tačiau šiandien nekalbėsime apie priklausomybę nuo medžiagų. Psichologinė priklausomybė – žodis lyg ir suprantamas, tačiau juo vadinamas žymiai dažnesnis ir paslaptingesnis reiškinys.
Pirmas priklausomybės požymis yra toks: mums blogai, kai to, nuo ko priklausome, nėra šalia. Kai įsitempia bandanti nutrūkti nematoma bambagyslė.

Jei jau kalbame apie bambagysles, atkreipkime dėmesį į ankstyvą vaikystę.

Viskas prasideda dar tuomet, kai mes, būdami kūdikiai, laukiame savo mamos. Laukiame… na, tarkime, x minučių. O ji ateina po x + 5 minutės. Taip, būtent tuomet, kai mums norisi valgyti, nuobodu ar kas nors skauda, tos 5 minutės virsta mūsų mažu pragaru. Tai - frustracija. Jų per gyvenimą prisikaupia nemažai. Kai kurie iš mūsų padarys išvadą, kad tokie dalykai vaikus traumuoja. Atseit mama visuomet turi būti netoliese. Ji, tarkime, turi miegoti kartu ne su savo vyru, o su savo vaiku. Kitaip, esą, mums nuolat truks mamos, ir mes tapsime alkoholikais ir narkomanais.

Tačiau neskubėkite. Jūs nepatikėsite, bet žinomo anglų psichologo Vinekoto nuomone, pirmoji mintis, atsirandanti kūdikio galvoje ir yra: ”nėra krūties”. Taigi tikėtina, kad mąstyti imame būtent tuomet ir būtent todėl, kad kažko būtino nėra. Kai mums blogai. Būtų viskas po ranka - negalvotumėme. O kam? Išsižiojai- am!- burnoje saldu, o pilve šilta. Tačiau jei jau jaučiamės blogai, mokomės galvoti: kas, kur, kodėl? Ir mokydamiesi galvoti, imame tyrinėti aplinką. Tampame vis labiau ir labiau savarankiški. Kitaip sakant, mažiau priklausomi nuo motinų.

Prisiminkime dėl visa ko šią taisyklę: frustracijos moko mąstyti ir ieškoti sprendimo.

Pora

Ar tai reiškia, pasakysite jūs, kad kuo mažiau mus lepina, tuo savarankiškesni tampame? Žinoma, kad taip. Tačiau šalia to mums reikia išmokti ir priešingo dalyko - prisirišti. Todėl jei mūsų mama neateina nei po x + 5 minutes, nei po x + 2 val., o ateina žymiai vėliau, kažkokia liūdna ir “ne čia”, ar iš vis neateina… Ir jei tai kartojasi ištisomis dienomis bei savaitėmis…Tuomet tokia frustracija mus traumuoja. Mes tampame nusiminę, suirzę ir išsiblaškę.

Taip, griežtai žiūrint, mes priversti tapti savarankiškais. Mes savarankiškai bandome nusiraminti. Mes čiulpiame pirštą. Mes fantazuojame. Tačiau trauma yra trauma. Mes esame arti išprotėjimo. Mūsų savastis “suskyla”. Mes blogiau vystomės. Mes panikuojame. Panašiai mes jausimės išaugę, kai turėsime vadinamus ”panikos priepuolius”. Kas patyrė, žino, kokia tai siaubinga savijauta, artima mirčiai.

Todėl frustracija turi būti ne per didelė. Ji turi būti optimali. Savarankiškėjimas turi būti atsvertas prisirišimu. Mama turi mus ir mylėti. Galvoti apie mus. Būti šalia ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tai reiškia, nebūti per daug įsigilinusi į savo liūdesį ar prisiminimus. Ji turi būti “čia ir dabar”. Mes turime matyti savo atspindį jos akyse.

Bet ji turi ir frustruoti. Kad ir tėvelio dėka. Tėvelis turi kartais pagrobti mūsų mamą nuo mūsų. Kam - ne mūsų reikalas. Tiesiog “krūtis yra - krūties nėra” turi kaitaliotis. Kaip įkvėpimas turi būti atsvertas iškvėpimu. Šis abipusis procesas padeda mums vystytis be didesnių problemų gana ilgą laiką. Kiek laiko?

Imkime vyresnio amžiaus žmonių priklausomybę nuo tėvų.

Jis ir ji

Esama nemažai trisdešimtmečių, paniškai bijančių likti be motinos ir tėvo. Jie gyvena kartu su tėvais. O jei ne kartu, tai arti nuo tėvų. O jei ne arti, tai lanko juos vos ne kasdien. Jiems baisu net pagalvoti apie tai, kad, tarkime, galima išsinuomoti kambarį. Ir sukurti savo šeimą. Juos stabdo ne tik vaikiškos frustracijos baimė. Kažkaip atsitinka, kad bandydami atsiskirti, jie jaučiasi kalti.

Pagal nerašytą slaptą susitarimą tėvai neretai padaro tokius vaikus “super reikalingais sau“. Arba patys stengiasi būti “super reikalingais jiems”. Nuolat duoda vaikams pinigų. Apmoka jų sąskaitas, padeda gerti ir niekur nedirbti. Baugina gyvenimu: ”be manęs neišgyvensi”, “tau nieko neišeis, tu nepraktiška”, “be manęs tu prapulsi”.

O vaikai nesąmoningai susikuria problemų, atitinkančių šį slaptą susitarimą. Jie neuždirba tiek, kad galėtų prasigyventi. Jie geria. Jie serga. Sakykime, jie suserga fobijomis ir bijo išeiti iš namų. Jie tarsi pasirašo šį sutartį: ”Taip. Aš priklausau nuo jūsų, motina ir tėve. Taip, aš nevykęs ir silpnas. Aš neišgyvensiu”.

Jie mėgsta paburbėti ant savo tėvų. Pasiskųsti, kokia motina įkyri ir despotiška. Koks tėvas “neįmanomas”. Tačiau jie nelinkę atsiskirti nuo jų. Jie tarsi surišti. Ir tėvai tarsi surišti su jais. Jei vaikai sveiki, tai motina serga. Jos nepaliksi vienos. Na ką jūs, argi gali motina žiūrėti, kaip jos vargšas sūnus kankinasi nuo pagirių. Juk neduosi jam pinigų - apiplėš ką nors. Ir duoda.

Jūs nepatikėsite, kiek daug yra motinų, apmokančių savo vaikų kortų skolas. Kiek yra tėvų, padedančių vaikams spręsti santykius su jų sutuoktiniais. Kurie jaučiasi ne sutuoktiniai, o vaikai. Kiek yra tokių vaikų, pasyviai atiduodančių atsakomybę į super atsakingų tėvų rankas ir tuo pačiu juos peikiančių už “įkyrumą”. Kiek yra super atsakingų vaikų, visą gyvenimą slaugančių savo tėvus… Tokio ryšio nenutrauksi paprastai patarimais. Tokius žmonės psichoterapeutai gydo ne vienus metus…

Ar tampa tokie pacientai priklausomi nuo psichoterapeuto? Žinoma, kad jie bando tai padaryti. Tačiau psichoterapeuto darbas - ne maitinti ir ne patarinėti. Vienas iš psichoterapijos uždavinių - pastebėti priklausomybės požymius ir parodyti juos pacientui.

Jis ir ji

Vienas iš sėkmingo gydymo rezultatų - žmogus savarankiškėja. Jis atsiskiria ir nuo tėvų, ir nuo psichoterapeuto. Jis tampa savarankišku ir suauga. Tarkime, jis pagaliau iš tikrųjų sukuria savo šeimą. Ne tik formaliai.

Ar tai viskas? Ne. Yra dar kita priklausomybė - sutuoktinių.

Tai moteris, bijanti likti be savo vyro. Tai vyras, bijantis likti be savo žmonos. Patikėkite, ir tokių yra nemažai.

Šiose santuokose kartojasi panaši situacija : vienas super atsakingas, kitas nuo jo priklauso. Neuždirba. Nesusigaudo. Kažko nemoka. Negali. Lengva tokios priklausomybės forma, tarkime, yra tokia: vyras mažai uždirba. Jis kartais serga, kartais bedarbis. O žmona ima finansinę naštą ant pečių. Arba žmona turi panikos priepuolių, o vyras ją visur lydi. Sunkesnė forma - vienas yra alkoholikas ar psichinis ligonis. Kitas jį slaugo.

Tai dažniausiai labai stipri priklausomybė - simbiozė. Jiems sunku kartu, bet vienas be kito jie irgi negali. Užėjus kalbai apie skyrybas, vienam iš jūsų kyla siaubas. Kitam tarsi nekyla, tačiau jis iki galo nepalieka savo sutuoktinio. Jis lyg “tempia gumą”. Atmosfera tai kaista, tai atvėsta. Bambagyslė nenutrūksta.

Vienas iš atsarginių variantų - vis dėlto išsiskirti – formaliai ar emociškai. Ir imti gyventi dėl vaikų. Kuriant simbiozę su jais. Bet šią pamoką mes jau mokame.

Tai ką gi daryti?

Man atrodo, kad atsakymas gana banalus: mokytis galvoti. Jei jūs atsimenate, mes imame mąstyti, kai suvokiame: ”krūties nėra”. Galvokime, kaip išgyventi nuolat nečiulpiant kieno nors krūties. O kad nepasidarytų visai riesta, ieškokime ir atsvaros - prisirišimo. Tai gali būti bet kuri gyva būtybė, kuri kažkodėl mums simpatiška. Ir kuriems simpatiški mes. Ieškokime to, kurio akyse surasime savo atspindį. To, kuris moka būti gyvas. O mes irgi būsime šalia. Gyvi ir atspindintys jį.

…Nes juk šventovės kolonos stovi atskirai
O ąžuolas ir kiparisas neauga vienas kito šešėlyje…

Olegas Lapinas

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tik įsidarbinęs suprato, į kokį pragarą pateko: tai peržengė visas ribas (210)

Įtartina tvarka mokamas atlyginimas, materialinė atsakomybė net už kėdę, ant kurios sėdi, ir...

Ruošiamas naujas sprendimas dėl mokesčių „Sodrai“ (59)

Ar teisinga, kad už visiškai tą pačią paslaugą vienas žmogus moka, pvz., 5 Eur, o kitas – 10...

Lietuvos policiją sudrebinęs skandalas: aiškėja itin nemalonūs dalykai (70)

Trys policijos pareigūnai neteko darbo ir sėdo į teisiamųjų suolą už tai, kad kankino...

Pagrindiniame šalies kelyje nyksta greičio matuokliai (20)

Akylesni vairuotojai pastebėjo, kad pagrindiniame šalies kelyje A1 sumažėjo greičio matuoklių...

Matjošaitytė ginasi mainiusi Karbauskio ramybę į VRK vadovės pareigas (190)

Ar Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė Laura Matjošaitytė šias pareigas ir...

Ekspertas apie Rusiją: be atgrasymo mums gresia rimti pavojai siūlo rengti „staigias finansines pratybas“ (86)

Gebėjimas atgrasyti potencialius agresorius yra patikimos gynybos politikos kertinis akmuo. Juk daug...

Aštuoniolikmetis Lietuvos olimpietis griuvo, bet pranoko pusę varžovų ir tęsia kovą (4)

Nors klaidos trasoje kaina buvo labai didelė, kalnų slidininkas Andrejus Drukarovas nepraranda...

Orai: šaltis sustoti neketina – jutiminė temperatūra pasieks –30 laipsnių (81)

Nuo ketvirtadienio šalį kaustys arktinis šaltis, iš kurio išsivaduosime tikrai ne greitai....

Paskelbė tokį gyvenimo aprašymą, kad per kelias dienas sulaukė 150 darbo pasiūlymų (27)

Kijevo gyventoja Alisa Abasova paskelbė „Facebook“ neįprastą gyvenimo aprašymą ir per kelias...

Grūdų kainos pasuko žemyn: ko laukti (15)

Įžengus į 2018 metus augalininkystės sektorius Lietuvoje išgyvena ne pačius geriausius laikus....