"Mūsų šeimyna yra tobula dėl paprastos priežasties - ją sudaro tobuli nariai. Tai tobula moteris (t. y. aš), tobulas vyras ir trys visiškai tobuli vaikučiai pametinukai", - teigia DELFI skaitytoja ir atvirai pasakoja įvairias aplinkybes, į kurias įsuka šeimos peripetijos. Pristatome dar vieną atvirą šeimos istoriją konkursui „Mūsų šeimyninis gyvenimas visiems atrodo tobulas, bet...“
© Shutterstock nuotr.

Aš esu tobulo amžiaus (33 m.), tobulos išvaizdos ir nepriekaištingo charakterio žmona. Sakydama „tobulos išvaizdos“ nė kiek neperdedu, nes mano figūra yra tobulo ovalo, veidas - tobulo apskritimo formos, o ant galvos pūpso taisyklingas žvilgančių juodų sruogų šalmas (dažau ir tiesinu savo neklusnius plaukus reguliariai - noriu būti madinga).

Veide reikšmingiausią poziciją neabejotinai užima nosis, kurią koks nors pasalūniškas pavyduolis gal ir pavadintų „bulve“ ar „cepelinu“, bet man - nė motais, nes puikiai žinau, kad su savo gražia ir masyvia nosimi galiu užuosti bet kokį negerumą ar intrigėlę, o taip pat sugebu ją tvirtai įbesti į svetimus reikalus, nepaisydama jokių priešgyniavimų.

Be įsimintinos ir kaip mat visus savus ir svetimus reikalus išnarpliojančios nosies, dar galiu didžiuotis tankiais ir vešliais antakiais, kuriuos kas savaitę rūpestingai apraviu su pincetu. Visa laimė, veide daugiau nieko ryškaus nėra (nemėgstu nereikalingo dėmesio), o kažkur po antakiais galima aptikti gudrias akutes bei po nosimi - burną, ir šie neįsimenantys bruožai kasdieniame gyvenime labai pravartūs - galiu nužiūrinėti kitus ir kritiškai aptarinėti, jiems to nė nepastebint.

Mano mylimas vyras irgi labai gražus, tokio pat amžiaus. Galbūt ne toks įspūdingas kaip aš, bet šiaip ar taip - patrauklus ir tvirtas, be žalingų įpročių (rūko cigaretes tik su filtru, o alų bei degtinę perka tik iš parduotuvės), ir svarbiausia, jis - labai nagingas, nepamainomas darbuotojas. Kai jo nėra darbe, viskas tiesiog sustingsta, kiti darbininkai dirba vangiai ir greičiausiai visą dieną spokso pro langus nustatinėdami kritulių tikimybę, o šefas iš nevilties grąžo rankas, belaukdamas, kada maniškis „pasveiks“.

Ir pagalbininkas namuose jis nepakeičiamas (jei perskaitėte „nepakenčiamas“, vadinasi, suklydote), tik reikia parinkti tinkamą balso aukštį ko nors prašant arba užrėmus šaldytuvo duris pasiūlyti mainus - maistas už pagalbą (kuo jis alkanesnis, tuo trumpiau dvejoja). O meilužis jis suvis nepakartojamas (vis negali pakartoti daugiau nei vieną kartą, ir taip jau dešimtį metų), ir girgždanti išsiklaipiusiomis kojomis lova bei vis daugiau duriančių į šonus spyruoklių - patikimiausi mano žodžių liudininkai.

Dar mano vyras labai patinka moterims, nes yra ne tik gražuolis, bet ir saikingai lieknas, o raumenų turi ne daugiau nei proto.
Trys mūsų vaikučiai - tikra pažiba: nuostabūs, linksmi, protingi, puikiai išauklėti gražiai elgtis viešumoje, labai mylimi ir vertinami pedagogų.

Beje, vyresnėlis yra lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos numylėtinis, nes be krūvos visokių talentų, dar turi kūrybos gyslelę, kuria džiugina visus aplinkui. Va, kartą jis sudėjo eilėraštį, kurio patariau nesinešti į mokyklą, nes jis, mano nuomone, pernelyg asmeniškas.

Bet šiaip manau, kad tai - tikras šedevras... Štai jis:

Eilėraštis apie boružę

Ankstų rytą
Aš išėjau į mokyklą.
Ir sutikau karvę.
Oi.
Iš tikrųjų ten buvo ne karvė,
O boružė.
Bet vakar linksmas tėtis mamai tarė:
- Atrodai kaip karvė, o kaimynė atrodo geriau.
Na, mama mosavo kočėlu
Ir šaukė:
- Tu tik pakartok dar sykį!
Bet tėtis nekartojo, nes gal bijojo
Kočėlo arba mamos.

Kaip ir būdinga geriems vaikučiams, namuose jie atsipalaiduoja kur kas labiau ir drauge lavina savo rankas bei žodyną. Kartais (tikrai ne kiekvieną dieną) iš jų mielų burnyčių sklinda garsios sirenos, o atlėkusi į kambarį randu dideliu greičiu ant grindų besiridinėjantį gyvą kamuolį, iš kurio kyšo rankos, kojos ir galvos, dar retkarčiais oru paskraido knygos, sąsiuviniai ar net kėdės, bet kam nepasitaiko?

Namai yra vieta, kur galima laisvai išreikšti savo emocijas, todėl į smarkesnius vaikų paišdykavimus žiūriu pro pirštus. Juk svarbiausia yra viešai elgtis nepriekaištingai, argi ne?

Jei kas nors kada nors suabejoja, kad mūsų šeima tobula, aš tą netikėlį tuoj pat užverčiu gausiais mūsų tobulo gyvenimo pavyzdžiais ir verčiu tol, kol paklydėlis grįžta į tikėjimo mumis kelią.

Pavyzdžiui, aš labai mėgstu pabrėžti, kokia gerbiama ir mylima esu savo darbovietėje. Ir tai - grynų gryniausia tiesa. Tik atėjusi į darbą, visuomet pasiteirauju kolegų, kaip jiems sekasi darbe ir asmeniniame gyvenime, na, ypač gyvenime, nes itin mėgstu plačiai diskutuoti apie kitų bėdas ir visus apie tas bėdas apšviesti. Tuomet žmonės supranta, kad bėdojasi be reikalo, mat kažkam visada yra blogiau - kažkieno žmona iššvaisto ne tik savo pinigus, dieną laikosi dietos, o naktį siaubia šaldytuvą ir spinteles, o kažkieno vyras, žiūrėk, turi dvigubai daugiau meilužių ar dvigubai mažiau plaukų ant plikės.

Tad mūsų kolektyvas - it viena darni šeima, kurioje viešai išgvildenamos asmeninės problemos, ir, beje, visi choru pripažįsta, kad aš esu to darnaus kolektyvo siela ir netgi koordinatorė.

Va, tarkim, visai neseniai vyko įmonės vakarėlis, ir niekas kitas, o tik aš švelniai rūpinausi savo kolegų nuotaikomis ir akylai stebėjau, kad visi nesustodami teliuškuotų gėrimus savo taurėse, o maisto prikrautos lėkštės šiukštu neparodytų dugno. Ir niekas kitas, kaip tik aš vakarėlio pabaigoje stebėjau, kad gerai įšilę svečiai sėkmingai pasiektų savo namų duris ar bent laiptines. 

Galva - ant kolegos peties

Nuo tų rūpesčių ir pati pavargau, todėl trumpam priguliau mūsų kolektyvo gražuoliuko Tomo namuose ant sofos. Po visų kolegų pristatymų į namus, mes likom taksi automobilyje dviese, ir kai galop atlingavom iki jo namų, mane neišvengiamai nulenkė nuovargis, kuriam nuvyti reikėjo puslitrio kavos. Tai Tomas ir pasiūlė (atsigerti).

Vieno dalyko negaliu prisiminti - išgėriau aš tą nelemtą kavą, ar ne, tačiau pabudau ant odinės sofos su Tomo galva man ant peties ir jo ranka man ant... Hm.

Mano gerasis vyras visiškai nepyko, kad grįžau paryčiais, tiesą sakant, nepyko todėl, kad jo paties nebuvo namuose. Su vaikais nakvojo anyta, kuri, paklausta apie jos sūnaus buvimo vietą, mitriai kreipė į šoną akis, tačiau man pasirodė, kad viena akis vis dėlto nusisuko į kaimynės buto pusę. Kaip gera žmona, nesiėmiau jokių griežtesnių kvotos priemonių ir nerėmiau anytos prie sienos, mat supratau, kad ji vis vien nieko nepasakys (nes myli mane kaip dukrą ir nemėgsta kvaršinti man galvos dėl menkniekių, kaip pati sako).

Tai taip ir gyvenu su savo tobula šeima, o kad ji tikrai tobula, vienu balsu galėtų patvirtinti ir rimtos gyvenimo patirties turinčios liudininkės - tai suoliukų bobutės, pro kurių aštrias akis nepraslysta joks gyvas padaras. Jos aiškiai žavisi mūsų vienybe bei atsidavimu vienas kitam ir visad pritariamai linguoja galvomis taip, kad net plasnoja jų margų skarų kutai, kai plačiausiai šypsodamiesi garsiai sveikinamės ir traukiam prošal - pasivaikštinėti į parką, apsipirkti į parduotuvę ar kultūringai pasisėdėti į kino teatrą (saulėgrąžų ar spragėsių nesinešam). Kartą viena ausimi nugirdau, kaip bobučių vyriausioji labai aiškiai savo pašnekovėms pasakė, kad mūsų miela šeimyna yra pavyzdys visoms kitoms šeimoms, kurios nėra nei mielos, nei vieningos, nei mandagios. Man tie žodžiai širdį kaip medumi sutepė, tiesą sakant.

Šeimos atostogos

Tiesa, vos nepamiršau papasakoti apie savo šeimos atostogas. Tai labiausiai mėgstamas mūsų laikas, ir kiekvienąkart atrandam ką nors nauja, nors laiką leidžiam visuomet taip pat ir ten pat. Po to, kai į mūsų nediduką automobilį sugrūdu paskutinį lagaminą (lagaminus visai šeimai kraunu aš, nes tik aš niekad nieko nepamirštu), įsiropščiam vidun pro langus ir lėtai išlinguojam iš kiemo, pavydžiai stebimi kokio kaimyno, kuriam didžiausia išvyka per atostogas - į kaimą ar sodą ravėti daržo. Tuomet jaučiuosi pakylėta, beje, tiesiogine prasme, nes sėdžiu ant kažkokių maišų ar drabužių, kurie netilpo į lagaminus. 

Riedam prie jūros, į mūsų pamėgtą vietą. Prisipažinsiu, dievinu saulės vonias ir dažnai tekšau paplūdimy iki pat vakaro, nors vyras su vaikais jau seniausiai būna išnešę kudašių. Žinau, kad maniškis paplūdimy nuobodžiauja, todėl atlaidžiai vertinu ir svaidomus epitetus mano pusėn, pvz., „rūkyta dešra“ ar „paskrudintas arbūzas“, ir tai, kad jis nuolat kažkur prašampa, o grįžęs tvoskia alumi bei česnakais, ir tai, kad žaisdamas su vaikais kamuoliu, vis taiko juo į jaunų merginų sėdynes.

Kartą, kai jis pernelyg ilgai užtruko atsiprašinėdamas vienos blondinės, nusprendžiau įsiterpti į jų pokalbį, tad ėmiau spėriai artintis link meiliai besišnekučiuojančios porelės. Tačiau staiga uždengti mano tamsaus šešėlio, balandėliai suskubo atsisveikinti. Tiesa, tą vakarą vyrelis praleido vakarinį pasivaikščiojimą prie jūros, padūsavęs, kad jam skauda galvą.

Po antklode - lyg pagalvių krūva

Neburbėdama daviau jam vaistų nuo skausmo ir išsivedžiau vaikus, kad žmogus galėtų pailsėti. Grįžusi namo ir suguldžiusi atžalas, kurį laiką vos ne balsu juokiausi iš staiga kilusio įtarimo, kad tas gumbas po antklode yra ne mano vyrelis, o pagalvių krūva. Net ir užmigau besišypsodama, o turinio po antklode netikrinau.

Kaip bebūtų, aš iš pajūrio grįžtu visa atkutusi, pailsėjusi bei gerai paskrudusi, o vyras - dar labiau pavargęs nuo alaus ir duonos su česnakais režimo, o jo sūrio spalvos oda atrodo dar blyškesnė mano šokoladinio įdegio fone.

Kikenu į delną, kai jam vis tenka aiškintis pažįstamiems, kodėl jis toks baltas. Ir vis nepamirštu jam pietums ar vakarienei pasiūlyti rūkytos dešros su arbūzu.

Valgom mes visuomet kartu, draugiškai prie vieno stalo, sukramtydami maistą iki paskutinio trupinio. Gal kartą kitą ir esu pastebėjusi, kad vaikai mano kotletus su kiaušinių įdaru susikiša į rankoves, o paskui svaido juos pro langą, bet pagalvojau - gal šeria šunelius ar katinėlius, rūpestingi mažuliai.

Mano mintis staiga nutraukia kambary suklikęs jaunėlis - štai jis atbėga ir patenkintas puola man į glėbį, o tada papasakoja, kaip gražiai nupurškė makaronais sieną. Atsidūstu ir žvilgteliu pro langą į vaikštinėjančius žmones.

Jie nesišypso, eina sulinkę, surukę, juk jiems toli iki tobulumo (pala, štai ten, šaligatvio pakrašty, ar tik ne mano kotletų likučiai boluoja? O, šuva juos ruošiasi godžiai suryti... Ne, nubėgo... Ai, gal varnos suris). Pašaukiu vyresnįjį, kuris piktai meta į šiukšlių kibirą makaronų likučius, ir meiliai paklausiu, ką jis šįvakar veiks. Tas pasako, kad kurs eilėraščius, nes jam kilo naujų minčių, kai pamatė, kaip tėtis padėjo kaimynei į namus nunešti krepšį. Iškart pagyvėju.

- Nepamiršk duoti man paskaityti, - liepiu. - Aš patikrinsiu, kad ten nebūtų nieko pernelyg asmeniško. Į viešumą turi skleisti tik geras ir lengvas emocijas!

Sūnus kažką burbteli ir pranyksta už durų. Aš laiminga šypsausi ir vėl žvelgiu pro langą. O, maloniai nustembu, kotletų likučių jau nebėra.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Liūčių nuplautai Lietuvai vasara rengia staigmenų – ir baigsis ji netradiciškai (14)

Anksti prasidėjusi vasara dar nesitrauks, tačiau ji bus permaininga: teks ne tik braukti prakaitą,...

Užkalnis: kepdami mėsą lauke mes švenčiame laisvę (72)

Kai prieš tris dešimtmečius atkūrinėjome laisvę, turėjome gerą supratimą, kaip mes gyvensime,...

Didėjančios algos verslo nepakirto: gerėja visi rodikliai (3)

Mažiau turto areštų , mažiau bankrotų. Nors dėl valdžios sprendimų ir įtampos darbo rinkoje...

Trumpo pasisakymas su Putinu pribloškė net jo sąjungininkus: tai tragiška klaida papildyta (572)

Pirmadienį, stovėdamas šalia Vladimiro Putino, JAV prezidentas Donaldas Trumpas atsisakė...

Gyvai / Sprendžia, kiek Pijus padėjo „valstiečiams“ ateiti į valdžią: artėjama prie galutinio sprendimo nuolat pildoma (242)

Vyriausioji rinkimų komisija ( VRK ) antradienio rytą ėmėsi iš esmės nagrinėti darbo grupės...

Lūkesčius viršijęs „Guns N’ Roses“ koncertas Taline: be riaušių ir nepadoriai ilgai (7)

Viena didžiausių pastarųjų metų muzikos pasaulio intrigų – ⅗ originalios sudėties...

Baltarusiai svaigo nuo Maradonos: pilnos tribūnos, šluojami marškinėliai ir karti realybė specialiai DELFI iš Bresto (35)

Vyresnės kartos Bresto futbolo gerbėjams reikėjo ilgėliau pagalvoti bandant prisiminimuose...

Nuotykiai prasidėjo dar neišvykus į Kazachstaną: prieš pat ekspediciją teko skubėti pas gydytoją (3)

Iki „ Misija Sibiras '18“ ekspedicijos iškeliavimo liko dvi dienos, todėl visai natūralu, kad...

Lietuvos krepšinyje atsiras „Neymaro taisyklė“ (1)

Kitą sezoną Lietuvos krepšinio lyga ( LKL ) griežčiau baus žaidėjus, aktoriniais sugebėjimais...

Įtemptame pokalbyje su amerikiečių žurnalistu – suirzęs Putinas atsisakė paimti dokumentą (247)

Po savo susitikimo su JAV prezidentu Donaldu Trumpu Helsinkyje ir po to surengtos bendros spaudos...