Jis mane išdavė ir melavo
Monika
Su Mariumi esame susituokę trejus metus, o kartu jau esame septynerius. Susipažinome, kai dar mokėmės mokykloje. Iš pradžių buvome draugai, o paskui įsiplieskė meilė. Kitaip tariant, nieko ypatinga.
Visada žinojau ir jaučiausi, kad esu mylima. Tačiau aš pati jausmus rodydavau sunkiai. Man buvo sunku pasakyti „myliu tave“, „pasiilgau tavęs“, ‚negaliu be tavęs gyventi“. Tačiau ne todėl, kad to nejaučiau, bet dėl to, kad toks mano charakteris. Tačiau su kiekvienais metais tapdavau vis atviresnė, išmokau išreikšti savo jausmus, rūpestį, meilę.
Prieš šešis mėnesius pradėjau jausti, jog kažkas vyksta ne taip. Mano vyras yra valstybės tarnautojas, namo visada grįždavo vėlai: naktiniai budėjimai, iškvietimai į darbą. Tačiau anksčiau man nekildavo jokių įtarimų, o tuomet pradėjau galvoti, kad su tokiu darbo grafiku jis gali įsitaisyti nors ir tris meilužes.
Saldainių ir gėlių laikotarpis tarp mūsų nebuvo nutrūkęs: dėmesys, rūpestis – visko pakako. Tačiau kažkodėl galvoje pradėjo kirbėti mintis: „O kas, jeigu? O kas, jeigu jis mane apgaudinėja?“ Galbūt dėl to, kad lytiniai santykiai tapo reti. Tačiau ir vėl mano vyras turėjo pasiteisinimą: „Pavargęs...“
Prieš mėnesį radau pas jį kitos moters žinutes. Beje, kiekviena iš jų prasidėdavo žodžiais „Mylimasis...“ Ji rašė jam apie meilę, kad jo „ilgisi“. Supratau, kad jų meilės istorija tęsiasi jau seniai, nes viena žinutė siųsta net per praėjusių metų Naujuosius metus!
Nusprendžiau jam pasakyti, kad viską žinau. Tuoj pat! Kalbėjomės be isterijų, šauksmų ar ko nors panašaus. Reikalavau pasakyti tiesą. Jis atsakė: „Ši mergina man rašo, nes yra tiesiog mane įsimylėjusi. Ji mane, o ne aš ją. Susipažinome per kolegos gimtadienį, ji yra jo pusseserė“. Prisipažino, kad jie bučiavosi, bet nieko daugiau tarp jų nebuvo. Tuo ši istorija ir baigėsi. Jis myli mane ir tik mane. Viskas buvo labai nuoširdu ir įtikinama. Žvelgdamas man į akis jis net prisiekė sveikata, bet ne savo, o mano.
Vėliau nutiko taip, kad susirgau ir bebūdama namuose ėjau iš proto, vis bandydama suprasti, tikėti juo ar ne. Ar gali vyras dėl ko nors teisintis, prisiekinėti ir taip aistringai, akivaizdžiai ir įtikinamai, jei jokios apgaulės nebuvo?
Tai man nedavė ramybės. Nusprendžiau patikrinti jo telefoną, kai jis miegojo, buvo antra valanda nakties. Įlindau į jo telefoną ir radau... „Tu man pati svarbiausia. Tu mano širdis“.
Jis jai rašė visus pusę metų. Per mūsų vestuvių metines, kai romantiškai vakarieniavome ant viešbučio stogo, jis su ja bendravo. Net nepastebėjau, kada jis ir spėjo jai rašyti. Tik kaip kokia įsimylėjėlė mąsčiau: „Koks jis puikus! Kokį vakarą surengė!“
Jis jai rašė net po mūsų pokalbio, po savo priesaikų.
Pažadinau jį ir man nebuvo gaila, nors jis miegodavo labai mažai. Pradėjome aiškintis, jis ėmė verkti. Jis nieko negalėjo ištarti, išskyrus „Tai viskas netikra, tai viskas netiesa“. Bandė teisintis ir vėl man meluoti. Paryčiais užmigome, o netrukus jis išvažiavo į darbą.
Jis rašė man visą dieną, net namo grįžo penktą valandą vakaro, ko jau seniai nebuvo. Papasakojo, kaip yra iš tikrųjų: „Ji mane labai myli. Ji tiesiog geras žmogus, maloni mergina, nieko daugiau“. Sakė, jog kartais jie susitikdavo viešbučiuose, kad ji taip pat yra ištekėjusi.
Po skandalo paprašiau jo nuspręsti, ko nori. Tačiau aš pati nežinojau, ką daryti. Vaikų mes dar neturėjome, bendro verslo nebuvo, net butas, kurį neseniai nusipirkome, buvo registruotas jo motinos vardu. Mūsų niekas nesaistė. Anksčiau maniau, kad mus sieja meilė, bet dabar jos taip pat nebeliko.
Jis sakė, kad nori tik manęs, kad nori su manimi susilaukti vaikų, kad šeimą regi tik su manimi. Nežinau, ką daryti. Mano vyras iš vieno tapo dviem žmonėmis, susidvejino. Gyvena su dviem ir, matyt, taip pat myli abi.
Jis taip pat sakė, jog manė, kad jo nemyliu, kad jam trūko mano dėmesio, meilumo, rūpesčio, meilės.
Po pokalbio jis pažadėjo paskambinti savo meilužei, net pažadėjo kalbėtis mano akivaizdoje ir padėti šioje istorijoje tašką. Jo žodžiais tariant, „ji bijo jį prarasti“.
Skambučio meilužei taip ir nebuvo, bent jau prie manęs. Tačiau jis nerašė jai ir SMS žinučių, nes parodė man paskutinius susirašinėjimus su ja. Tada jis pasiūlė kurį laiką – bent savaitę – pagyventi atskirai. Jam reikėjo apsispręsti, ką daryti toliau, ir viską gerai apgalvoti.
Dabar mane kankina dvi baimės. 1. Jei nuspręsime išsaugoti santykius, jis ir toliau man meluos ir mane apgaudinės. 2. Bijau, kad daugiau niekada jo nepamatysiu, bijau, kad dabar jis pagyvens vienas ir toliau su ja bendraus.
Aš jį myliu, bet suprantu, kad laimės po neištikimybės nebėra.
Aš – vedusio vyro meilužė
Elvyra
Man buvo 20 metų. Pirmą kartą susitikome, kai studijuodama fizinio parengimo specialybę dalyvavau mokymuose, į kuriuos susirinko visi mokytojai. Iš pradžių jo nepastebėjau, vėliau atsitiktinai susitiko mūsų žvilgsniai. Pasibaigus seminarui, jis priėjo paklausti mano vardo, ir aš jam jį pasakiau. Jis man atskleidė, kad užsiima imtynėmis ir kad kažkurią dieną užbėgs pas mane į salę pasipraktikuoti.
Praėjo savaitė, jau net buvau jį pamiršusi. Tačiau vieną vakarą socialiniame tinkle išvydau jo nuotrauką. Tai buvo vestuvinė fotografija. Labai nustebau.
Po kurio laiko man į draugus pradėjo prašytis vaikinas negirdėtu man vardu. Jo profilio nuotraukoje buvo matyti imtynininkas. Ne iš karto susigaudžiau, kad tai jis, bet draugystę patvirtinau. Pradėjome bendrauti, jis net buvo atvykęs į koledžą išsiaiškinti, kada vyks varžybos. Taip ir palaikėme ryšį: per sporto renginius, varžybas.
Po vienų varžybų jis pirmą kartą pasisiūlė mane palydėti. Pasakė, kad jam 24-eri ir kad yra vedęs, bet nepaisant to, jis norėtų su manimi susitikinėti – lygiagrečiai. Paklausė, ar nenorėčiau su juo draugauti, atsakiau pagalvosianti apie tai.
Man tai buvo beprotiškai keista. Draugei iš pradžių bijojau ir prasitarti, kad noriu užmegzti santykius su vedusiu vaikinu, bet po to išdrįsau. Ji atsakė: „Pabandyk. O jeigu jis skirtas tau? Juk niekas neverčia tavęs su juo miegoti, nesiruoši atimti iš jo žmonos, tai tik bendravimas“. Tikriausiai tai ir buvo tas momentas, po kurio nusprendžiau iš pradžių tapti vedusio vyro mergina.
Prisimenu mūsų pirmąjį bučinį prie mano namų. Po to sekė begalė skambučių ir pokalbių. Tada jis pasakė, kad skambins ir mane lankys tik tada, kai galės, nes vis dar turi žmoną. Aš tai supratau ir su tuo sutikau. Įžvelgiau netgi vieną privalumą: galėsiu turėti daugiau laiko sau.
Galvoje tik sukosi mintis, kad jis niekada nebus su manimi.
Jis taip prie manęs prisirišo, jog pavydėjo visiems: draugams, grupiokams, kolegoms. Kontroliavo mane, tarsi būtų apsėstas, o man tai patiko ir aš tuo mėgavausi: pagaliau kažkam buvau reikalinga ir kažkas mane brangino.
Man viskas tiko, bet buvo gaila jo žmonos. Iš jo pasakojimų žinojau, kad ji ir gamino maistą, ir skalbė, ir valė. Be to, ji buvo graži – dažnai ją matydavau, kartais netgi su juo, bet nei jis, nei aš neišsiduodavome.
Tačiau vienu metu man ta situacija įgriso. Tiesiog pajutau pasibjaurėjimą, įsijaučiau į jo žmonos vietą ir supratau, kad anksčiau ar vėliau ji pastos, o aš ardyti jo šeimos nenorėjau. Mes išsiskyrėme. Nuėjau į jo treniruotę ir tiesiog pasakiau, kad „perdegiau“ ir kad nebenoriu daugiau bendrauti. Jis daužė sieną, šaukė ir sakė, kad vis tiek sugrįšiu.
Ir jis buvo teisus. Sugrįžau po trijų mėnesių. Tačiau dabar mūsų draugystę papildė seksas. Jis buvo man pirmasis vyras. Taip! Ir nesigailiu dėl to. Nors tam ryžtis man buvo labai sunku ir baisu. Be to, visą laiką ramybės nedavė mintis, kad jis niekada nebus su manimi. Niekada nepavydėjau jo žmonai, bet ji mums trukdė. Aš irgi norėjau būti jo žmona! Jo ateitis. Norėjau pagimdyti jam sūnų – tai buvo mūsų troškimas, net buvome sugalvoję jam vardą. Tačiau sūnų pagimdžiau ne aš, o jo žmona. Jis pats man apie tai papasakojo. Nuo pat pradžių mes buvome susitarę: jei ji pastotų, jis liktų su ja ir mes nutrauktume bendravimą. Štai taip ir išsiskyrėme.
Po šešių mėnesių mes vėl buvome pradėję bendrauti, bet tai truko neilgai. Iki tol, kol sužinojau, kad jis turi kitą. Ne žmoną.
