Su vyru gyvename kartu jau šešti metai. Turime dukrytę. Santykiai būdavo kelias dienas geri, kelias pykdavomės. Pradžioje jis dažnai išgėrinėdavo savaitgaliais. Išgėręs būdavo dažniausiai agresyvus. Paskui nustojo gerti, bet vartojo kitus svaigalus. Aš dirbau ir dirbu. Šeimą išlaikau aš. Jis prisideda labai retai. Nuolat kaltina dėl visko, riboja laisvę, bendravimą su draugėmis, tikrina dažnai mobilų telefoną ir ieško preteksto susipykti.
Negaliu niekur išeiti ar išvažiuoti su dukryte, kol jo nėra. Jei grįžta ir neranda namie, tai įžeidinėja visokiais necenzūriniais žodžiais ir išeina kelioms paroms ar savaitei iš namų. Gyvenu visada baimėje. Nežinau, ko tikėtis. Esu nukentėjus ir fiziškai, ir emociškai. Išgąsdintas ir vaikas. Sako, kad nenori tėtės namie.
Namie būna spardomi, laužomi daiktai, vaiko žaislai. Visada gąsdina, kad atims iš manęs vaiką. Namie būna dažni kivirčai ir dėl visko kaltinama būnu aš, kad aš bloga. Patyčias kenčiu beveik kasdien. Nuomonės savo neturiu. Esam su dukrele įbaugintos. Visada bijau jo. Ypač per pilnatį. Esu pagavus jį ir su kita. Kaip man nugalėti baimę ir gyventi toliau?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:
Jūsų padėtis, aprašyta laiške, apibūdinama žodžiu „auka“. Tai reiškia tokį vaidmenį, kuomet vienas žmogus nesijaučia turįs jėgų pakeisti savo padėtį, o kitas turi galią jį kankinti. Auka ir kankintojas būna stipriai susiję nors ir sukelia vienas kitam daugiau kančios nei džiaugsmo. Tačiau baimė išsiskirti ir likti vienišais yra didesnė už siekį džiaugtis. Tiesa, kartais nuo karto aukos nebenori kankintis. Jos siekia išsilaisvinti. Tuomet jos užsinori nugalėti baimę. Jūsų laiškas ir baigiasi labai geru klausimu: kaip nugalėti baimę? Pažiūrėkime, kas trukdo jums gyventi drąsiai ir kas gąsdina. O taip pat nuspręskime, kaip Jūs norite gyventi toliau.
Iš Jūsų laiško panašu, kad vyras agresyvus. Jis dažniausiai Jus gąsdina įžeidinėdamas, grasindamas atimti vaiką, pavyduliavimo priepuoliais ir agresija: žodžiais – prieš jus, fiziškai – prieš daiktus. Kadangi Jūs nežinote, ko Jums iš jo tikėtis, ir nežinote, kada tai atsitiks, tai gyvenate nuolatinėje įtampoje.
Įtampa atsiranda, kai mes negalime nusakyti momento ir turime būti nuolat pasiruošę. Nusakomumas atsirastų, jei Jūsų nuotaika nepriklausytų nuo vyro. Tai reiškia, kad emociškai Jums reikėtų tapti nepriklausoma nuo jo. Išsiskirti? Panašu, kad Jums tai dar baisiau, nei laukti vyro agresijos. Matyt, Jūs tikite, jog tokiu atveju vyras iš tiesų atimtų vaiką.
Visai įmanoma, kad žodis „skyrybos“ pats savaime kelia Jums siaubą. O galbūt Jūs manote, kad po skyrybų Jūsų gyvenimas netektų prasmės. Nes šiuo metu Jūsų gyvenimas nors ir nesaldus, bet prasmingas: reikia daug dirbti išlaikant ir save, ir vaiką. Reikia ginti vaiką nuo tėvo agresijos. Reikia bandyti savo ištvermę ir kantrybę: kiek galima kęsti smurtą? Reikia nešti žmonos kryžių, nesvarbu, kiek tai kainuoja. Reikia įrodinėti vyrui, kad jūs nekalta ir jo įtarimai – blefas.
O kas, jei Jūs išsiskirtumėte ir susirastumėte kitą? Vyras apsidžiaugtų ir pasakytų: aš taip ir maniau! O kol Jūs į kitus vyrus nežiūrite, vyro pavyduliavimas atrodo kaip kliedesiai, tad Jūs ir neleidžiate jam pasijusti teisiam nežiūrėdama į kitus. Žinoma, šešis metus kentėti pavyduliavimą nėra lengva, tačiau įprasta. Tai kilnu, ir tikriausiai, už tai Jūsų laukia atpildas danguje.
Taigi, pirmiausiai Jums reikėtų išsiaiškinti, kokią prasmę Jūs randate gyvenime su šiuo žmogumi. Kam Jūs tai darote? Šis atsakymas ir būtų paaiškinimas, kodėl Jūs nesiskiriate. Nes tuomet Jūs šią prasmę prarastumėte, pasijustumėte laisva, bet ką darytumėte su šia laisve?
Jūs žinote, kad panašioje situacijose gyvena ir kitos moterys. Kai kurios iš jų randa jėgų išsiskirti. Kodėl? Galbūt todėl, kad jų tėvų šeimose buvo priimta skirtis. Pagalvokite, kokia yra Jūsų giminės tradicija: kentėti ne tokius santykius ar nekentėti ir skirtis? Ar leidžiama Jūsų giminės moterims jaustis laisvomis?
Jeigu tradicija yra kentėti, tuomet nesiskirdama Jūs tęsiate savo giminės įsitikinimą, kad geriau prastas vyras, nei joks. Netgi jei tampi tokio vyro auka. Tuomet galite paaiškinti visiems: aš nesu laiminga, bet mūsų giminėje taip priimta. Tokios jau mūsų giminės moterys.
Tačiau jeigu Jūsų giminėje nepriimta kentėti ir skyrybos yra normalus dalykas, tuomet jums lieka tik išsiaiškinti su pačia savimi, kodėl skyrybos jums būtų kelias į geresnį gyvenimą. Kokia Jūs norite būti?
Pasakyti „nebenoriu viso to kentėti“ negana. Reikėtų įsivaizduoti, ką Jums duotų gyvenimas be vyro. Ir tuomet vertėtų prisiminti, kokios galimybės slypi Jumyse. Kai Jūs tuokėtės ir gimdėte vaiką, kai ieškojote darbo ir dirbote, šis klausimas nekildavo. Kai ateina vestuvės, moterys tiesiog tampa žmonomis. Kai gimdo – motinomis. Kai ieško uždarbio – darbuotojomis. Tačiau visa tai yra tik savotiški vaidmenys. Iš Jūsų kažko tikisi, Jūs tuos lūkesčius pildote. Kokia moteris gali būti, kokia jos paskirtis – tai paslaptis, kurią jai tenka atskleisti bėgant metams. Iš jos to mažai kas tikisi. Gyventi galima ir neatskleidus šios paslapties. Galima tiesiog auginti vaiką, ieškoti geriau apmokamo darbo, daryti remontą. Galima būti ištekėjusia ar išsiskyrusia. Galima žavėti vyrus. Ir negalvoti apie jokias galimybes. Tačiau tuomet gyvenimas anksčiau ar vėliau tampa beprasmiškas. Po truputį ateina vyresnis amžius, išorinis žavesys mažėja ir lieka tik laukti pensijos, senatvės, ligų, mirties.
Jei moteris prisimena savo galimybes, ji ima skleistis. Kaip tai atsitinka? Tarkime, tai labai ryšku studijų ir pomėgių srityje. Kai moteris, kokio amžiaus ji bebūtų, ima ko nors mokytis, studijuoti, ji vėl tampa jauna. Ir dažniausiai vyresniame amžiuje ji mokosi ne tokių dalykų, kaip norėjo jos tėvai ar patarė draugės. Ji mokosi dalykų, prie kurių linksta jos širdis. Jos jaunystės pomėgiai taip pat labai svarbūs. Jose ji tarsi repetuoja kitokį galimą darbą pagal pašaukimą, t.y. tokį, kurį atlikti būtų malonu.
Štai dabar Jūs rašote apie savo darbą kaip apie prievolę: „aš dirbau ir dirbu“. Kažkaip nepanašu, kad šis darbas būtų Jūsų pašaukimas, nors galbūt aš ir klystu. Šiuo metu, žinoma, Jums nėra lengva imti dirbti tai, kur linksta Jūsų širdis. Jūs vis dar esate nedidelio vaiko mama su nepalaikančiu Jūsų finansiškai vyru.
Tačiau prisiminkime profesines galimybes, kurios slypi Jumyse ir kurios Jums galėtų būti aiškios pagalvojus apie tokius dalykus: kuo aš svajojau dirbti vaikystėje? Kas man lengviau sekdavosi mokykloje? Už ką mane mėgdavo mano draugai ir draugės? Kokie buvo mano pomėgiai paauglystėje? Į kurią močiutę aš visuomet jaučiausi panaši? Visa tai – kelias į Jūsų savęs realizaciją arba tapimą tuo, kuo Jūs galite tapti.
Jūs galite paprieštarauti, kad šiuo metu Jums – ne tas galvoje, svarbiau yra išsiaiškinti su vyru ir kaip auginti vaiką. Kaip bebūtų keista, kuo labiau Jūs rūpinsitės savo profesine realizacija, tuo lengviau spręsis klausimai apie santykius. Ir atsakydama į juos Jūs nustosite bijoti. Jūs rašote, kad bijote pilnaties, nes tuomet vyras gali būti piktesnis. Bet juk pilnatis negąsdina žmogaus, kuriam reikia rasti kelią tamsoje. Ji tik padeda.