Turim du vaikučius vienam 12 m. kitam 4 m. mano mintys dabar labai padrikos, nelabai moku jų išreikšt.
Nusprendėm pabandyti viską sukurti iš naujo. Jis sakė, kad nebebendrauja su ja, kad neatsako į jos žinutes, kad nekelia ragelio kai ji skambina. Po dviejų savaičių sužinojau, kad jis vis dar bendrauja su ja, buvo labai skaudu, negalėjau nustoti verkti, atrodė, jog jaučiasi kaltas. Sakė, kad bendravo tik dėl teisių, kad norėjo padėt išsilaikyt teises, nes turi pažinčių, tą patį ir ji man pasakė. Bet man nesvarbu dėl ko jie bendravo, man vėl melavo.
Juokinga, bet aš jam vėl atleidau, jis ištrynė jos numerį. Ji prižadėjo nebetrukdyt jo dėl tų teisių ir išvis jam nebeskambinti. Nežinau ar taip ir yra, bet žinau, kad melas visada išlenda.
Pasakiau jam, kad trečio karto neatleisiu, nebesižeminsiu. Beje su ja iš pradžių susirašinėjom labai piktai, po to tik kalbėjomės, man tai kažkiek irgi padėjo. Dabar jis labiau stengiasi, jis mane pabučiuoja, apkabina, bet po antro karto man negerai, noriu jam atleist, bet nerandu ramybės., nesvarbu, kad nebuvo sekso, aš buvau vėl išduota. Ar aš kada nors atsigausiu, ar vėl galėsiu džiaugtis gyvenimu, ar galėsiu juo pasitikėt, ar būsiu laiminga.
Dar viena problema, jis manęs neatsiprašė, kažkokį balsą išleido ir viskas. Aš jo klausiu, kodėl neatsiprašai, man tas svarbu, jis sako, aš būtinai atsiprašysiu, tik pakentėk, aš noriu atsiprašyt, bet man neina. Kokia čia problema, gal jis nenori atsiprašyti, tik aš nesuprantu.
Myliu jį labai, jis sako, jog irgi mane myli, aš jaučiu, kad jis mane myli, kad nori su manimi būti, bet kur man rast tą ramybę ir nebegalvot, kaip tą pusę metų jie bendravo, kaip mylėjosi, susitikinėjo, juokėsi, buvo laimingi.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:
KAIP IŠGYVENTI NEIŠTIKIMYBĖS SKAUSMĄ ?
Sveiki,
Suprantu, kaip skausminga suvokti, kad tave apgaudinėja. Ypač tokioje šeimoje, kaip jūsų. Man patiko jūsų istorijoje jūsų ir jūsų vyro atvirumas. Neištikimybe jūsų vyras su jumis vis dėlto pasidalino. Nors ir dalį jos slėpė. Taip pat man patiko, kad jūs , nors ir pykote, vis dėlto nutarėte viską sukurti iš naujo, nepuldami skirtis ir nekeldami vienas kitam scenų.
Vadinasi, jūs tikite ateitimi. O svarbiausia- man patiko, kad jūs sugebate atleisti. Matyt, dėl šių trijų dalykų- kai žmonės kalbasi atvirai, kai tiki ateitimi, ir kai moka atleisti- ir verta palaikyti šeimos santykius.
Tačiau niekas negarantuoja, kad tokioje šeimoje nebus skausmo. Galima net pasakyti, kad dvasinis skausmas, kaip ir fizinis skausmas- gyvybės ženklas. Tik kažkodėl fizinį skausmą žmonės laiko vos ne normalia gyvenimo dalimi. O štai dvasinį skausmą supranta kaip kažkokį trukumą, nukrypimą. Jo buvimas- tarsi kažkoks baisus laisvos valios aktas, nusikaltimas. Ir todėl sutuoktiniai bando jo- dvasinio skausmo- kaip maro vengti, o sukėlus- išpirkti savo kaltę.
Štai jūsų vyras po neištikimybės ėmė labai stengtis jus bučiuoti, apkabinti. Aišku, kad jis jaučiasi kaltas ir bando išpirkti tai savo geru elgesiu. O jus tai erzina, nes jūs suprantate, kad išdavystės negali taip paprastai išpirkti. Sielos gilumoje jūs, žinoma, suprantate, kad tai išvis nesąmonė. Ką jis- saldainį pavogė? Juk tai, kad jam patiko kita moteris- tai tiesiog stiprus suaugusio vyro gesimas ar aistra, ir jokiu „gražiu elgesiu“ nei vyras, nei jūs jo dėta negalėtumėte to pakeisti. Todėl jo pastanga jums nesukelia džiaugsmo. Štai jei jis iš tiesų vėl jus pamiltų, jei dėl jūsų prarastų galvą- būtų visai kitas reikalas. Todėl jums žymiai vertingesnės tos akimirkos, kai jis nuoširdžiai sako, jog jus myli, ir jūs suprantate, kad tai tiesa.
Kodėl jūsų vyras jums melavo ? Greičiausiai todėl, kad nenorėjo sakydamas tiesą jūsų įskaudinti. Jis nesiekė jūsų išduoti. Tiesiog jam taip atsitiko, ir jis žinojo, kad jums tai nepatiks. Tam, kad pasakytumei tiesą artimam žmogui, reikia daug drąsos ir išminties. Dabar jūs viską žinote. Ar jums atėjo ramybė? Juk tiesa jau paaiškėjo. Ne, ramybės nėra, nes jums reikia ne tik tiesos. Jums reikia meilės. Ir tikėjimo.
Pabandykite suprasti situacijos rimtumą. Tai - ne nusižengimas. Tai - gyvenimas.
Skausmingoji santuokos pusė- ne ta, kad sutuoktiniai daro kažkokias piktybiškas klaidas. Ji tame, kad santuokoje realiai nyksta meilės atsargos. Ir tai nėra kažkokia žmonių klastinga idėja - įskaudinti vienam kitą. Ir tai nėra vaikiškas „nusižengimas“, dėl kurio galima papykti ant sutuoktinio, įsižeisti, o po to jam atleisti. Jūs norite, kad vyras atsiprašytų, o už ką? Už savo jausmus? Už savo nenorą jūsų skaudinti?
Jis nėra mažas nusižengęs vaikas. Jūs nesate jo mama. Viskas yra rimčiau- jūs abu esate suaugę žmonės, sukūrę šeimą, ir joje meilė senka iš tikrųjų. Ir išeitis čia tik ta, kad susigrąžinti ją.
Įsivaizduojant, kad jūsų santuoka- tai toks indas. Ką jūs pridedate į šį indą- tas jame ir yra. Jei jūs abu pridedate į jį atvirumą, tikėjimą, dėmesį kitam žmogui, tai šiame inde daugėja meilės. Jei pridedate melą, cinizmą, užsidarymą, abejingumą- santuokoje mažėja meilės. Tačiau ar žmonės tokie kvaili, kad to nežinotų ? Ar tik nesusivokiantys žmonės jaučia skausmą?
Aišku, kad ne. Štai jūsų šeimoje - įvykus santuokos krizei jūs įdėjote į santuoką žiupsnį savo sugebėjimo atleisti. Vyras- savo sugebėjimą būti dėmesingam jums. Ir dar jis pabandė atsižadėti savo naujos pažįstamos. Jūsų santuokoje padaugėjo meilės. Tačiau dar neženkliai padaugėjo, nes iš jūsų pusės trūksta tikėjimo ir pasitikėjimo. O iš jo pusės- garantijos, kad jo emocinis ryšys nutrūko iš tikrųjų ir visiems laikams.
Ar galite jūs staiga imti ir padidinti savo tikėjimą vyru? Ar gali vyras staiga imti ir išsioperuoti savo jausmus? Negalite nei jūs, nei jis , ir jūs tai žinote. Ir čia tai dar viena skausmingoji santuokos pusė- žmonės negali pasikeisti. Net žinodami, ko jie nori patys iš savęs, ir ko nori jų sutuoktiniai. Žmonės gali tik priimti savo ir savo sutuoktinių ribotumus. Gali atrasti atramą kituose, juos suprantančiuose žmonėse. Gali pažiūrėti vienas į kitą nauju žvilgsniu. Gali įnešti į savo santuoką savo geriausias dovanas. Ir tuomet santuokoje pasikeičia atmosfera- ji tampa sveikesnė. Ir labai palaipsniui, t.y. dešimtmečių bėgyje- į sielas sugrįžta ramybė.
Todėl trečiasis šeimyninio gyvenimo skausmas - tai negalėjimas tikėtis greitų pokyčių. Šeimai reikalinga kantrybė. Santuoka netinka tiems, kurie žiūri į sutuoktinį, kaip į prietaisą, dirbantį be priekaištų. Kaip gerai pasakyta viename aforizme :“ Kai jauni žmonės paklausė senų tėvų , kaip jiems pavyko išgyventi kartu penkiasdešimt metų, tėvai atsakė: „matote, jūs gyvenate laikais, kai sugedusį daiktą žmonės pakeičia nauju. O mūsų laikais sugedusį daiktą žmonės taisydavo“.
Jūs , matyt, priklausote panašaus požiūrio žmonėms. Malonu, jog taisymo darbai jau prasidėjo. Pagarba jums už tai.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
Išgyvenote kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi - rašykite gyvenimas@delfi.lt
