Susituokėm iš tikros meilės. Prieš 18 metų. Romantiškai, gražiai, artimiausių šeimos narių ir draugų rate. Gyvenome nuomotame kambarėlyje. Pradėjome nuo šaukšto ir šakutės, be didelės prabangos, bet kartu ir laimingi. Studijavome ir dirbome abu iki tos dienos, kol netikėtai abiejų įmonės bankrutavo, o aš pasijutau besilaukianti. Kokia laimė, o kartu ir kokia nedėkinga susiklosčiusi situacija, nes klausimas, kaip toliau gyvensime, nedavė ramybės.
Mano vyras Tomas į viską žiūrėjo truputį paprasčiau ir atsakė: „Reikia ieškoti darbo užsienyje. Pagerinti buities sąlygas. Kodėl gi ne? Šiuo metu esu atsakingas ne tik už save, bet ir už mūsų gimsiantį mažylį. Taigi, jei ne dabar, tai kada? Reikia lėkti į Ameriką, užsidirbti pinigų.“
Sprendimas buvo sunkus ir man, ir jam, laukėmės pirmagimio. Kaip ir dauguma giminių, taip ir mano šeima sakė: „Kodėl būtent dabar, kaip būsite atskirai? Padėsime, kuo galėsime...“
Tai laikais tarpmiestiniai skambučiai mums buvo prabanga, nebuvo nei skypo, nei kitų nemokamų skambučių. Susiskambindavome tik kartą per mėnesį, tačiau rašėme vienas kitam gražius laiškus. Tomas rašė, kaip mudviejų su mažyliu pasiilgo, o aš rašiau, kaip jo laukiu, ilgiuosi ir kaip jaučiuosi.
Tomas dirbo daug. Norint užsidirbti reikėjo turėti kelis darbus, kuriuos skyrė 100 km atstumas kasdien. Nemiegotos naktys, ilgos darbo valandos, buvimas toli nuo šeimos, nuo draugų, tikrai didelis išbandymas. Kelis kartus iš nuovargio vos nepakliuvo į autoavariją....Visko buvo... Net mes pasiryžome abu kartu ir kiekvienas atskirai įveikti šį išbandymą.
Tomas grįžo po metų. Mūsų sūnui buvo 9 mėnesiai, pradžioje jis neprisileido tėčio, bijojo tarsi svetimo žmogaus. Pamažu, vieni prie kitų pratinomės. Tomas džiaugėsi, kad spėjo pamatyti, kaip jis pradeda vaikščioti, kalbėti, gaudė kiekvieną jo augimo momentą ir buvo laimingas.
Vieneri metai atskirai – tai daug ar mažai? Kai gimsta vaikas, manau, tai yra daug. Kai pažvelgi į šią situaciją iš šios dienos perspektyvos, atrodo, kad tie metai praėjo labai greitai. Nors ir buvome toli, bet išliko šviesus laukimo, ištikimybės laikas, kupinas šiltų žodžių laiškuose, kuriuos saugau kaip ypatingą meilės išraišką.
Ir dabar galiu sakyti, kad tai buvo išbandymo laikas. Tačiau šalia yra žmogus, kuriuo pasitikiu ir tikiu. Jei gyvenime lydi sėkmė – tai ji yra laimė padėti vienas kitam.
