„Tai nutiko netikėtai, – pasakoja 44 metų Nadia. – Vaikai jau užaugo, o aš pagaliau turiu daugiau laiko sau. Mudu su vyru išgyvenome sudėtingą laikotarpį, tačiau blogiausia jau buvo praeityje. Būtent tada tai ir įvyko – viskas, kas gyvenime man buvo svarbu, neteko reikšmės. Staiga panorau kažko kito, norėjau gyventi savo, tik savo gyvenimą, kol dar turiu laiko“.
Maždaug tarp 45 ir 55 metų mes suvokiame, kad turime tik vieną gyvenimą ir to vienintelio gyvenimo pabaiga nenumaldomai artėja. „Žąsies kojelės“ akių kampučiuose, pirmas žilas plaukas – iš pradžių mes paprasčiausiai pastebime su metais atsirandančius fizinius pokyčius, o paskui kažkas įvyksta…
„Krizės gaiduku dažnai tampa išoriniai įvykiai: atleidimas iš darbo, pereinamasis vaikų amžius, artimo žmogaus mirtis, – pastebėjimais dalijasi filosofė ir psichoanalitikė Anne Dufourmantelle. – Šis sukrėtimas apverčia visą mūsų įprastą sanklodą ir priverčia atsigręžti į nugyventus metus“. Ar tapau tuo, kuo norėjau būti? Ko man trūksta? Kokia kryptimi man eiti toliau?“
„Toks jausmas, kad ėjote išvažinėta vėže, savarankiškai nesirinkdami kelio, ir pasiklydote, – savo išgyvenimus apibūdina 47 metų Robertas. – Pasijaučiau atsidūręs aklagatvyje“. Šiuo metu padidėja neapgalvoto poelgio rizika. Kyla pagunda griebtis pirmo pasitaikiusio atsakymo, kad tik atsikratyti galvos skausmo.
„Krizė dažnai atsiranda erotiniuose išgyvenimuose, – pažymi A. Dufourmantelle. – Mus apima geismas, ir mes staiga pastebime, kad nebepažįstame savo pačių kūno. Pavyzdžiui, moteris meilužio glėbyje suvokia šiuos pokyčius ir leidžia sau patyrinėti savo naujas ribas“.
Stebėti save iš šalies
Baimė paleisti žvirblį iš rankos dėl meškos girioj gali paskatinti mus atmetimo reakcijai: tai laikina, tai praeis. „Tačiau kaip paauglys patiria sunkumus, jeigu pabando atsispirti galingam su amžiumi susijusių pokyčių spaudimui, taip ir suaugęs žmogus gyvenimo viduryje rizikuoja susidurti su rimtais nemalonumais, jeigu atsisako priimti šį etapą, – įspėja šeimos psichologė Ina Šifanova. – Taip kad problema slypi ne pačiame perėjime iš vienos amžiaus kategorijos į kitą, o greičiau atsisakyme priimti šį perėjimą“.
Nors krizė vyksta brandžiame amžiuje, tačiau jos šaknys siekia vaikystę. Augdami mes mokomės užsitikrinti emocinį saugumą, adaptuodami savo elgesį pagal svetimus lūkesčius. Kaip manė Carlas Gustavas Jungas, galiausiai mes tampame personažais, kurie nesutalpina visos mūsų esybės. Bėgant laikui ši kaukė pradeda mus dusinti. Mūsų Šešėlis – tai, kas slypi mumyse, nesulaukdamas išraiškos, – primena mums apie save. Tokiu būdu, amžiaus vidurio krizė atitinka lemiamą „individualizacijos“ momentą – šiuo laiku mes gauname galimybę visiškai save realizuoti, išreikšti savo giliausiai užslėptą esmę.
Kai kuriems ši transformacija baigiasi pakankamai sklandžiai. Kitiems gi ji gerokai sudėtingesnė. Kodėl? Sunkiausia būna tiems, kurie savo gyvenimą suvokia suskaldytai, tarsi jis būtų sudarytas iš atskirų epizodų, kurie tarpusavyje nėra susiję.
I. Šifanova pažymi: „Jie tarsi sudėliojo savo gyvenimo gabalėlius į skirtingas dėžutes, kurios kartais hermetiškai uždarytos. Klientai gali netgi užmiršti kai kurias iš jų“. Šios „pamirštos dėžutės“, atitinkančios skausmingas akimirkas jų praeityje, yra tarsi savotiškos „anklavos“, kurios negali vystytis kartu su likusia asmenybe.
„Dalis manęs įstrigo penkerių metų amžiuje, kai mano tėvai išsiskyrė ir aš prisiėmiau mamos ramintojos vaidmenį, – prisipažįsta 42 metų Polina. – Nuo to laiko laikausi šešėlyje, neleidžiu sau įgyvendinti savo pačios troškimų ir dėl to kankinuosi“.
Amžiaus vidurio krizė leidžia mūsų vidiniam vaikui išreikšti save ir pagaliau sulaukti pripažinimo. Ką tu su manim padarei? Kokiose vietose tu mane paniekinai? Kada tu leisi joms egzistuoti? „Čia kalba eina apie tai, kad pripažintume, jog negalėjome pasielgti kitaip, ir gyventi toliau“, – pataria A. Dufourmantelle.
Mums pavyksta įveikti krizę, kai mes suvokiame, kad galime „paprasčiausiai“ būti savimi, su visais savo privalumais ir trūkumais, savo troškimais ir savo istorija. Tai tuo pat metu labai paprasta ir neįprastai sunku. Robertas prisipažįsta, kad pagrindiniu jo sąjungininku tapo laikas: „Gyventi dieną po dienos, spręsti vieną problemą po kitos, nesistengiant imti viską kontroliuoti“.
Iš tikrųjų, kad įvyktų asmenybės reorganizacija, kuri jau prasidėjo ir kurios metu į paviršių iškyla giluminiai klodai, atspindintys mūsų esmę ir ieškantys realizacijos, mes turime paleisti situaciją ir priimti viską, kas vyksta. „Mes galime stebėti save, tarsi kitą žmogų, – siūlo išeitį A. Dufourmantelle, – įsiklausydami į tai, kas išplaukia iš mūsų širdies dugno, ir ko mes kol kas apie save nežinome“. Šiuo laikotarpiu svarbūs pranešimai gali ateiti sapnuose.
Organizmas taip pat siunčia užuominas: „Susidurdamas su tuo, kas mums jau nebetinka, jis įsitempia, – pastebi psichoterapeutas Thierry Janssenas. – O kai jis vėl atsipalaiduoja, mes jaučiame, kad situacija atgijo, kad ji dabar suteikia mums jėgų“. Ir tada numatomos kryptys, kuriomis mes kol kas neleidome sau eiti. Ar egzistuoja galimybė sužeisti artimuosius? Padaryti kažką nepataisomo? Tokie klausimai – visiškai teisėti.
Suprasti, ko daugiau nebenorime
Mes pradedame atsargius eksperimentus, norime iš arčiau apžiūrėti tai, kas traukia. Mes stengiamės atskirti paprasčiausią masalą nuo to, kas mums iš tikrųjų tinka. Kartais mums atsiranda jausmas – „taip, tai yra tai“, ir atsiranda jėgų judėti toliau. Tačiau tai nėra judėjimas tiese. Būna dienų, kai mes atsitraukiame, kad rytoj galėtume eiti į priekį greičiau. O kartais ir vėl atsiranda baimė, „kad tapti savimi – vadinasi išduoti savo asmeninę istoriją, savo artimuosius“, teigia A. Dufourmantelle. Ir tada mes pradedame tyrinėti (galimai padedami psichoterapeuto) „pasąmonines lojalumo apraiškas, kurios verčia mus taip galvoti“.
Pokalbis su draugais leidžia pamatyti tai, ko mes bijome, kitu kampu; geriau suprasti, kokiais žodžiais apibūdinti savo pasirinkimą, ir vėl įgauti pasitikėjimo. „Ateina akimirka, kai po ilgų paieškų mums vėl tampa aišku, – mintimis dalinasi Nadia. – Mes žinome, ko norime, ir ko daugiau nebenorime, atveriame sau kitokį gyvenimo būdą, kuris leidžia mums jaustis laimingesniais, būti daugiau ar mažiau savimi. Ir mes jaučiame, kad esame pasiruošę priimti tai ramiai, ne dvasinio sumišimo“.
Amžiaus vidurio krizė padeda mums praeiti pro šiuos „siaurus vartus“, kurie padaryti tiksliai pagal mūsų išmatavimus, ir gali praleisti tik mus. Siauri vartai, kurie veda į erdvę.
Penki klausimai sau
Ir pabaigai, penki klausimai, kuriuos verta užduoti pačiam sau. Pasak šeimos psichologės I. Šifanovos, užduodami šiuos klausimus, mes tampame atidesni atsakymams, kurie ateina iš ten, iš kur mes jų net nesitikėjome.
1. Pažvelgę į savo tėvų gyvenimą, ar atpažįstate tuos pačius įpročius ir stereotipus savyje? Ar stengiatės kaip ir anksčiau užsitarnauti jų pritarimą?
2. Ką norite perduoti savo vaikams? Kokias vertybes, kokius principus?
3. Ar jaučiate pasipriešinimą, nenorą keisti kai kurias savo gyvenimo puses? Ar tikitės, kad kitas žmogus priims šiuos sprendimus, kurių nenorite priimti patys?
4. Apie ką svajojote vaikystėje, paauglystėje? Kas nutiko su tomis svajonėmis? Kurias iš jų galima atgaivinti ir kaip tai padaryti? Kokios naujos svajonės ir troškimai jumyse atsiranda?
5. Kokiomis akimirkomis jaučiatės laimingiausi, tikriausi? Ką tai sako apie jus?
