Gink Dieve, nesakau, kad vyrams negalima skaityti. Galima, jei tik atsiras tokių, kuriems užteks tam kantrybės. O visoms merginoms, kurios ties šiuo sakiniu kategoriškai nesutinka su manim, ir tiki, kad jų sužadėtiniams vestuvės bei jų organizavimas labai labai rūpi, būsiu žiauri: nustokit save apgaudinėt. Jau dabar.
Visas ateinantis etapas bus daug lengvesnis ir sklandesnis jums abiems, kai pripažinsit vieną dalyką - jūsų sužadėtiniui reikia jūsų, o pačių vestuvių reikia jums. Be abejo, pasitaiko išimčių, kurios tik patvirtina taisyklę, bet didžioji dalis vyrų ir peršasi, ir ryžtasi "atkentėti" visą vestuvinį maratoną tik dėl jūsų, nes jaučia, mato ir žino, kad jums tai svarbu. Pliusas ir pagarba jiems už tai.
Atsilygindamos, būkit supratingos, netampykit saviškių ir neverskit jų rinktis spalvos pakvietimų vokams, popieriaus storio ar stalo kortelių dydžio. Patikėkit manim, jie nemato skirtumo tarp dramblio kaulo ar pieno baltumo. Tiesą sakant, kartais būtų gerai, kad ir jūs nematytumėt, bet apie tai jau vėliau.
Taigi, atslūgus pirmajai kelių savaičių euforijai po to, kai tavasis JIS (juk tavasis tikrai nusipelno būti iš didžiųjų raidžių??) tau pasiperša, tave užplūsta nauja minčių banga (atsiprašau - stipriausių bangų lavina).
Apie vestuves, kokios jos turėtų būti, kada, kur, už kiek, kaip. Apie tai, ar reikia vedybų planuotojos, ar bandyti susitvarkyti pačiai. Apie savojo sužadėtinio įtraukimą į organizavimą, apie tai, kiek sprendimų reikės priimti savarankiškai, o kiek - kartu.
Apie tėvus, apie svečius, apie draugus. Ko visi jie tikisi is tavo vestuvių, kaip padaryti, kad visiems būtų gerai ir viskas patiktų. Apie tavo vizualią išraišką tą dieną iki menkiausių smulkmenų - apie blakstienų ir nagų ilgį bei šešėlių spalvas.
Apie SUKNELĘ!!!! Reikia pripažinti - suknelės minčių banga aukštesnė ir intensyvesnė už visas kitas... Tu dar nežinai jokių atsakymų, jokių detalių, kaip visą tą minčių laviną suvaldysi ir įgyvendinsi, tačiau tau aiškiau negu aišku yra tik viena - VISKAS turi būti tobula. Tu tikrai nepadarysi kažko ne taip ir tikrai nepakartosi savo draugių klaidų, nes tai juk tavo vestuvės, tavo svajonių išsipildymo diena. Ir jau šioje ankstyvoje stadijoje yra plonytė riba tarp svajojančios, tik gero visiems norinčios princesės ir baisiausios 'bridezilos'.
Labai rekomenduoju būtent tada save sustabdyti ir įsikalti į galvą pagrindinę taisyklę - vestuvės yra jūsų dviejų šventė, jos turi būti jums, apie jus ir tokios, kaip jūs įsivaizduojate, o ne kaip "pridera", ar "ko yra tikimasi". "Kitaip" yra gerai, tik nereikia leisti baimei "o ką žmonės pagalvos" paimti viršaus.
Kitas ypač svarbus psichologinis momentas yra priversti save suvokti, kad pati vestuvių diena bus trumpa, praeis kaip akimirka ir jos jau nebepakartosi. Todėl antra pagrindinė taisyklė - nusiteikite mėgautis visu pasiruošimo procesu, niekur neskubėkite ir nenorėkite, kad pačios vestuvės greičiau ateitų, nes tai reiškia, kad jos greičiau ir pasibaigs.
Bet gal apie viską iš pradžių. Taip, kaip buvo man.
Mūsų sužadėtuvės įvyko 2013 metų liepą. Praėjus pirmajai euforijai, iškart žinojau, kad 2014 metais dar vestuvių nenoriu, nes troškau pasimėgauti sužadėtinės statusu. O ir skubėti nebuvo kur, ne iš reikalo gi sužadėtuvės.
