Kartu esam jau pusketvirtų metų ir beveik pusmetis kaip šeima. Aš ant jos nepykstu, kad ji manim "pasinaudojo", tačiau problemos priešistorė yra tokia: jau antrais mūsų draugystės metais mes pradėjom pyktis, kad aš neva mažai rodau jai dėmesio, kad nepriverčiu jos jaustis gerai kaip merginos, kad nepriverčiu jos jaustis pačios gražiausios pasaulyje, jog nežiūriu į ją "įsimylėjėlio žvilgsniu".
Ji buvo net pasakiusi, jog su manim nesijautė gerai net nuo pat mūsų santykių pradžios. Manęs tai nestebino, mes susipažinom atsitiktinai, autobuse, pradėjom susitikinėti, leisdavom laiką kartu ir aš taip pat nuo pat pradžių nejaučiau jog ji yra ta "vienintelė" ir buvo netgi tokių minčių kad "geriau viską baigt kol dar per daug neprisirišom" kad nebūtų per daug skaudu po to išsiskirti.
Tačiau būdamas "geros širdies" ir "silpnokos valios" ieškojau, dėl ko galiu būt su ja, nors ir nejutau tos tikrosios meilės, man patiko kad ji, kaip reta šių laikų merginai, yra labai sąžininga ir teisingai principinga, bei turinti nesužalotą požiūrį į gyvenimą.
Antrais metais pykčiai intensyvėjo ir netgi 3 kartus bandžiau inicijuoti mūsų išsiskyrimą, tačiau jinai nenorėjo ir toliau buvo su manimi, ir kankinomės.
Žinoma, būdavo ir gražių akimirkų, tačiau aš širdy jaučiau, kad nebenoriu su ja būti bet tas "netikras nėštumas" privertė mane pasielgti kaip džentelmenu ir pasipiršti jai. Maniau, kad nėštumas ir santuoka viską sutvarkys, įpareigos mane, tačiau nieko panašaus.
Šiai dienai aš visiškai nebejaučiu jai jokios meilės, nebent gailestį ir nebenoriu būt kartu. Mes neturim nei bendrų paskolų, nei vaikų, nei nieko, ir abudu gailimės, jog susituokėm, bet nežinom, kaip viską išspręst.
Ar įmanoma būti su žmogum, kurio visiškai nebemyli ir greičiausiai nemylėjai, o tik buvai susižavėjęs? Ar geriau, kad ir sunku būtų iš artimųjų ir draugų pusės, pasiryžti tam lemtingam žingsniui ir pasukti skirtingais keliais?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
AR ĮMANOMA GYVENTI BE MEILĖS?
Taigi jūs susižavėjote mergina, kuri pasirodė jums labai sąžininga, teisingai principinga ir nesužaloto požiūrio į gyvenimą. Matyt, jūs laikėte ją „tyra“, „senų pažiūrų“, „nesugadinta“, o tai yra artima jūsų principams ir vertybėms. Tik ši sąžininga mergina pamelavo jums, kad yra nėščia, kad tik jūs ją vestumėte.
Sutikite, kad ji pasielgė nesąžiningai. Matyt, jūs ją idealizavote ir labai nusivylėte, todėl su ja blogai jaučiatės. Ši mergina pasakė jums, kad nepriverčiate jos jaustis gražiausia pasaulyje, kad nesijaučia gerai su jumis, taigi ir ji nusivylė jumis. Dabar jūs abu išgyvenate nusivylimą vienas kitu.
Jei pagalvoję apie santykių pradžią jūs paklaustumėte savęs: ar pakartotumėte šią pažintį iš naujo - kas jums kyla galvoje? Ir jei atsakymas „ne“- kas jums trukdo išsiskirti? Jūsų merginos baimė likti vienai?
Jūs rašote apie save, kad esate „geros širdies“ ir „silpnos valios“, o tokie vyrai, matyti, jūsų akimis, yra silpni. Beveik tokie, kaip moterys ir tokie, kurie, jūsų nuomone, vaikšto pas psichologus. Jums išsiskirti būtų „silpnumo“ ženklas. Jūs, kaip tikras džentelmenas, turite iš pradžių vesti, po to vedęs nesiskirti ir kankintis toliau - kad tik moteriai būtų ramiau. Ir kad jūsų „rimto vedusio vyro“ statusas nesusvyruotų.
Man atrodo, kad toks variantas visiškai įmanomas. Ir netgi kilnus. Kankinimasis nebūtų amžinas. Išgyvenę nusivylimą, jūs galėtumėte ir toliau gyventi kartu, netgi auginti vaikus ir atlikti bendrus ūkinius reikalus. Tokių šeimų yra, ir mūsų protėviams tai buvo vienintelė žinoma santuokos forma.
Kadangi mūsų protėviai išgyveno ir paliko mus, savo palikuonis, vadinasi, tokie santykiai turi prasmę. Maža to, tokiuose ilgalaikiuose santykiuose po truputį vystosi pakantumas bei prieraiši meilė. Jūs taptumėte gražios tvirtos šeimos tradicijos tęsėjais.
Na ir kas, kad ten nebūtų įsimylėjimo? Jis dažniausiai neatlaiko dvejų- trejų metų. Svarbu, kad jūs gerbtumėte savo pasirinkimą ir vienas kitą. Jūsų vaikams to pakaktų.
Tačiau tam reikalui reikia apsispręsti daugeliui metų į priekį. Toks apsisprendimas skambėtų šitaip: „aš ne tik kad privalau vesti nėščią moterį, bet įsipareigojęs būti jos vyru turiu laikytis šio įsipareigojimo“.
Jūs negalite įsipareigoti įsimylėti ar jausti lytinį potraukį tik vienam žmogui. Tačiau galite įsipareigoti dėl veiksmų - gerbti žmoną, rūpintis ja, padėti buityje ir atsiradus vaikams auginti juos. Ar galite įsipareigoti dėl ištikimybės?
Tokiu atveju jums lieka galimybė įsimylėti „šone“ ar jausti potraukį kitoms merginoms. Lygiai taip pat jūsų žmonai reiktų įsipareigoti būti žmona, rūpintis šeima ir vaikais. Tačiau tikėtina, kad ji galėtų įsimylėti kitą vaikiną, o taip pat jausti lytinį potraukį kitiems vyrams.
Jei jūs abu dėl to susitartumėte, tai būtų ne tradicinė, o „atvira“ santuoka, pagrįsta abipusiu susitarimu dėl laisvės. Tokių santuokų yra, jos turi savų problemų, tačiau turi ir privalumų - atsisako savininkiško požiūrio į žmogų, palaiko lyčių lygybę ir neatmeta įsipareigojimo prieš vaikus.
Jūs rašote, kad nei ūkis, nei vaikai jūsų nesieja. Reiškia, šiuo momentu jūsų santykiai laikosi tik ant formalaus susitarimo ir baimės pripažinti savo „silpnumą“ ar „klaidą“.
Jei jūs negalite gerbti vienas kito, rūpintis vienas kitu, tuomet galbūt jūs galite persitarti ir tuo parodyti vienas kitam pagarbą? Susitarimai nedaromi amžiams, o dievo įsakymas „nesvetimauk“ buvo sukurtas senoje patriarchalinėje bendruomenėje kaip priemonė išvengti palikuonių maišaties. Šiems laikams reikalinga kitokia santuokos forma, kuri po truputį jau kuriasi.
Nebijodami būti kūrėjais, jūs su žmona galėtumėte atrasti savo unikalų būdą būti kartu. Ir taptumėte įkvepiančiu pavyzdžiu kitoms jaunoms poroms. Galbūt tas įkvėpimas reikštųsi ne tuo, kad visi imtų gyventi kaip jūs. Tačiau jie pasimokytų ir iš jūsų minusų, ir iš privalumų. Jie išmoktų iš jūsų būti ne jūsų kopijomis, o nebijoti eksperimentuoti, likti unikaliais.
Šioje vietoje aš nujaučiu vieną kliūtį. Gali būti, kad tai baimė „ką apie mus pasakys kiti“, ypač tėvai. Juk tėvai yra tradicijų nešėjai, ir vargu ar jie palaikytų neseniai susituokusių vaikų skubotas skyrybas.
Visai gali būti, kad jiems gerai pažįstama, ką reiškia nusivilti santuokoje ir ką reiškia kankintis joje. Galbūt kai kas jūsų giminėje jau skyrėsi, kai kas nesiskyrė, bet „visą gyvenimą kankinosi“. Abu variantai paliko jumyse įteigtą „įspaudą“: „santuoka negali būti laiminga“, tai, atseit, tokia nemaloni būtinybė.
Ir štai jums tenka susidurti su pasirinkimu: skirtis ar gyventi kartu? Abiem atvejais jums būtų nemalonu. Iš čia galima padaryti išvadą, kad šis pasirinkimas yra klastotė. Tikras pasirinkimas: „ar aš galiu sau leisti jaustis laisvu ir laimingu ar turiu būti nelaimingu vergu?“
Šis pasirinkimas - principinis. Išsprendus jį jūsų išoriniai veiksmai pasidarytų ne tokie svarbūs. O kaip jūsų galvoje atsirado šis pasirinkimas „su ja ar be jos“?
Yra toks senas mitas. Senajame Egipte buvo vienas žmogus, kuris žinojo tiesą. Tačiau jis buvo faraonas ir labai bijojo, kad pavaldiniai, sužinoję tiesą, atims iš jo valdžią. Todėl jis sukūrė melą ir padalino jį į dvi dalis. Šias dvi dalis jis įteikė savo pavaldiniams taręs: išsiaiškinkite, kuri dalis yra tiesa! Jo pavaldiniai puolė įnirtingai ginčytis, o faraonas ramiai valdė, žinodamas savo tiesą.
Visai gali būti, kad „skirtis ar nesiskirti“- tai melaginga jūsų dilema. Vargu ar kas nors žino vienintelę tiesą, tačiau gali būti, kad tai jūsų apsisprendimas dėl to, kas jūs toks esate šiame gyvenime ir kokį lygį meilės bei laisvės leidžiate sau jausti.
Atvira santuoka, apie kurią aš jums sakiau - tai žmonių sukurtas kompromisas, kuris tikrai nėra tobulas. Tačiau jame žmonės nebijo pripažinti, kad ieško ne aplinkinių pritarimo, ne buvimo tokiais kaip visi, o savo laimės.
Atvira santuoka negarantuoja tokios laimės, tačiau tai – bandymas. Vargu ar jums, ar man, ar kam nors kitam pavyktų pasiekti absoliučią laimę, pilną laisvę ir visaapimančią meilę. Tačiau gali būti, kad pats bandymas ieškoti, pakilti virš kasdienybės, praplėsti savo laisvės ribas – tai ir yra gyvenimas, kuriame mes galime jaustis laimingi. Kitaip žmonės nerašytų jokių laiškų į jokias redakcijas.
Todėl tikiu, kad jūs irgi esate šiame kelyje.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
