Dabar, praėjus ne vieneriems metams, aš jau tvirtai žinau, jog tai buvo ne šiaip sau atostogų nuotykis, o tikros meilės istorija, kuri gal ir dabar teberusentų, jei jai leisčiau.
Pora
© Corbis
Tas vyras, apie kurį noriu papasakoti, nesiurbė mano energijos, kaip kad būna tarp vedusių vyrų ir juos įsimylėjusių moterų: jie išsunkia tų moterų jėgas, suteikia tik tuščios vilties, bet ne dvasinės stiprybės ir tikėjimo savimi.

Suteikia tik beviltiško įsimylėjimo, nelaimingos meilės jausmą, nesuteikdami gyvenimo pilnatvės. Suteikia tik nereguliarų, atsitiktinį seksą jiems patogiu laiku, jiems patogiomis aplinkybėmis, už kurio slypi tuštuma. Ne, aš ir būdama su juo, ir jam nesant šalia, jaučiau vien tik pakylėjimą: lyg aukštesnė jėga būtų apšvietusi man kelią, atskleisdama gyvenimo turtus ir džiaugsmą.

Rodos, jis lyg mano angelas sargas; ir toks liks, net jei bus toli. Gal mūsų sutapo biolaukai, gal ankstesniame gyvenime (iki tol nebuvau tokiu tikėjusi) mes buvom artimi, gal per mažai sutikau savo gyvenimo kelyje vyrų (bet ar galėtų šimtas kitų prilygti jam vienam?).

Vis dėlto gal ir nereikia ieškoti priežasčių, paaiškinimų. Turbūt nereikia. Man jis buvo nuostabus ir tiek. Bet reikėjo laiko: neiškart išdrįsau pasakoti apie savo santykius su Jorgu. Tad tegu šis pasakojimas kartu būna vieša padėka jam. Užbėgdama už akių, pasakysiu, jog jis liko su savo žmona.

Na, vertinti jos meilės jam negaliu – jų santykius pažįstu nepakankamai. Aš kartais išgirstu jo balsą telefono ragelyje; mačiusi jo nesu jau penkerius metus.

Taigi, Jorgas gyvena vokiškoje Šveicarijos dalyje, tad ir bendravome vokiškai. Vokiečių kalbą dar iki tol buvau įsimylėjusi (pasąmonė kuždėjo, kad man jos labai reikės), o tai dar labiau stiprino romantišką atmosferą. Tiesa, dar ir dabar nesuprantu, kaip turėčiau apibūdinti savo santykius su Jorgu, dar ir dabar jaučiuosi nejaukiai.

Juk jis mano draugės, nors ir nelabai artimos, vyras. Viskas taip pasisuko, kad nuo tos akimirkos, kai Jorgas pirmą kartą mane užkalbino („Ar gera buvo kelionė?“), Jolanta beveik nebebendravo su manimi, o iki tol tiesiog springdavo kalbomis retų, atsitiktinių mūsų susitikimų metu.

Gal aš ją kažkuo nuvyliau, gal ją netikėtai užplūdo pavydas, apie kurį anksčiau nė neįtarė; kaip ten bebūtų, ji, manau, gera, dora moteris, nors ją savo pasakojime minėsiu nedaug.

Prieš penkerius metus retą kurį būtum nustebinęs pasakojimu apie kelionę po Vakarų Europą. Tačiau aš nebuvau buvusi niekur. Jolanta buvo sena mano mokyklos laikų draugė, ištekėjusi už užsieniečio. Nebuvom artimos ir buvom seniai nesimačiusios, bet kartą sutikau ją prie savo namų, ir nuo tol kasmet susitikdavom, kai ji lankydavosi Lietuvoje. O atvažiuodavo ji beveik visada viena.

Mūsų susitikimai kaskart baigdavosi kvietimais aplankyti ją Šveicarijoje:

- Tave nustebins ežerų skaidrumas... Snieguotos Alpių viršūnės... Ištisus metus žydintys gėlynai... Pasiimsiu savaitę atostogų, praleisime jas su tavim, taip džiaugiuosi! Juk Jorgas toks užsiėmęs.

Ir štai aš traukiniu iš Miuncheno atvykau į didžiausią Šveicarijos miestą Ciūrichą. Į akis krito besišypsantys žmonės ir jaukiai karaliaujanti senovinė architektūra. Čia nerasi modernių dangoraižių! Ir jaučiausi lyg patekusi į atviruką. Net nesitikėjau, kad galėsiu išlipti ir atsistoti ant grindinio iš tikrųjų.

Regėjosi, apvažiuosiu šioje pasakų šalyje ratą traukiniu – lyg užsisakiusi apžvalginę ekskursiją – ir grįšiu į kasdienybę. Lyg čia vyktų ne įprastas gyvenimas, o tik amžinai trunkančios atostogos... Ar tik traukinys neišsigando mano minčių? Jis staiga visai sulėtino greitį ir netrukus perone pamačiau savo draugę.

Atrodė, pasimestų minioje: tokia neryški, su sportiniais bateliais ir įprastais džinsais. Nuošaliau stovėjęs vyras priėjęs prisistatė, paklausė, ar galėtų panešti lagaminą. Kažkodėl atrodė, jog jis drovisi. Nors drovus nebuvo. Pakankamai aukštas ir stambių pečių. Pamaniau, jog jam yra tekę mokytis kovos menų ar bent užsiimti jėgos pratimais. Kalbėjo santūriai.

Staiga jis nusišypsojo, jo šypsena buvo kukli ir nuoširdi. O jis pats man buvo toks gražus, kai šypsosi. Ir tada aš pirmą kartą pamiršau viską, kas mane supo, mačiau tik jį. Man jis pasirodė ramus ir patikimas. Pirma kilusi mintis buvo: “Ar daug moterų trokštų su juo susipažinti?“ Kodėl man reikėjo taip galvoti apie draugės vyrą, prisipažinsiu, neturėjau supratimo.

Tiesa, juk aš svečiavausi pas ją - vadinasi, ir pas jį? O juk važiuodama slapta vyliausi, kad kuo mažiau matysiu Jolantos vyrą: moteriška kompanija – įprastas dalykas, nereikės savęs varžyti, galėsime netrukdomos paplepėti.

Neužrakintą automobilį nerūpestingai palikę gatvėje, takeliu pasukome į namus. Jie gyveno kotedže, gal kokių 80 kv. m užimantis butas buvo išsidėstęs per du aukštus. Nesigirdėjo jokio miesto triukšmo. Kiemą puošė pušys ir senas ąžuolas.

Pirmame aukšte buvo kažkoks chaosas: be jokios tvarkos išdėstyti baldai ir daiktai, daug knygų ir žurnalų. Nesupratau to didžiulio kambario paskirties. Lyg nespėjo susitvarkyti, lyg visai ir neketino naudotis tuo kambariu!

Antrame aukšte taip pat buvo ištisa erdvė, nepadalinta į mažesnes. Čia ir virė visas gyvenimas: buvo ir valgoma (virtuvėlė buvo apačioje), ir miegama, ir netgi dirbama. Viskas atvirai, nesuvaržytai. O kurgi aš miegosiu? Pasirodo, man kampe už plonos pristatomos sienelės buvo padėtas čiužinys. Stiprus, didelis ir pakankamai kietas.

Lemtingas netikėtumas

Rytą pabudau nuo šurmulio. Draugė bėgiojo po kambarį, laikydama rankoje telefono ragelį. Visai neilgai teužtruko, kol jie abu užsimetė pirmus po ranka pasitaikiusius drabužius ir išlėkė pro duris.

Jorgas tik man šūktelėjo, kad palaukčiau, jis grįšiąs. Jis iš tikrųjų po valandos grįžo, tačiau vienas. Nekalbus, susirūpinęs. Kurį laiką tylėjome. Nieko nesupratau. Jorgas nieko manęs neklausinėjo, nieko neaiškino. Jaučiausi patekusi į nepatogią situaciją, o kaip ji kilo, ką turėjau daryti, nesusigaudžiau.

Buvau planavusi išvažiuoti namo tik po šešių dienų. Draugė išbėgo, nieko nepaaiškinusi, jos vyras liko su manim! Įsidrąsinusi priėjau prie jo: - Jorgai, mes likom dviese? Ar ilgam? - iš susijaudinimo man drebėjo balsas. Išgaravo visos vokiečių kalbos žinios. Man atrodė, toje paprastoje frazėje padariau gal šimtą klaidų! Jis pažiūrėjo į mane, lyg nesuprasdamas. Tačiau greitai atsitokėjo:

- Jolantai prieš savaitę prasidėjo pilvo skausmai. Jei pasikartotų, gydytojai buvo patarę gultis į ligoninę.

- Ar kažkas rimto?

- Atrodo, nieko baisaus. Jai tik gali reikėti ramybės.

Sužinojus, kas dedasi, man palengvėjo. Kažkodėl man atrodė, kad jis norėtų pabūti su manim be žmonos, kad jam bus įdomu. O ir aš slapta to norėjau. Taip, taip! Čia ir prasideda tikrų tikriausia konkurencija. Visiškai nekalta ir dora. Sakykit, kas gi čia blogo: juk mes tik draugai?

Na, aš šiek tiek – juk galima? – norėjau jam patikti, aišku. Šypsotis jam ir daug klausinėti. Sekioti išplėtusi akis ir gaudyti kiekvieną jo žodį, kiekvieną judesį. Čia jo šalis, jo aplinka. Jis tik kalbės su manim, nieko juk tokio? Jo galvoje suksis mintys, kaip man viską parodyti, paaiškinti, taigi tuo pačiu metu jo mintys negalės būti skirtos žmonai. O apie ką galvoji, tą sustiprini.

Kalbėjomės apie miestą bei gyvenimo Šveicarijoje ypatumus:

- Ne tik nuostabi gamta. Nedarbas pas mus mažiausias visame pasaulyje. Nėra žmonių, kurie nesportuotų. O pensininkai mėgsta vykti į šiltus kraštus.

Nenuostabu, kad greitai kalba pakrypo ir apie jo darbą. Jau iš Jolantos žinojau, kad jis savo srities fanatas, darbas jam - ir hobis, ir gyvenimas.

- Jorgas negali palikti savo augalėlių,- aiškindavo draugė, kodėl atvyksta į Lietuvą viena. Sužinojau, kad jis dirba Ciūricho Universiteto Botanikos sode. Augalams, pasirodo, reikia juos mylinčio žmogaus kasdien – na, tokio dalyko nebuvau dar girdėjusi!

- Lipk į mašiną,- po kurio laiko paragino jis. Kur važiuosime, neaiškino. Jaučiausi keistai. Nežinomybė jaudino. Buvau dviese su vyru, kurio prieš parą dar nepažinojau. Kartu tai buvo vyras, kuris traukė mane lyg magnetas, kuriuo pasitikėjau.

Tikrai buvo smalsu: kurgi jis ruošiasi mane vežti? Jaučiau, kad tai kažkokia jam svarbi vieta. O jei svarbi jam, svarbi ir man. Nuo ko gi prasidės mano pažintis su Jorgo pasauliu? Gal tai Ciūricho senamiestis? Ta įžymioji Ciūricho „kamieninė ląstelė“ Lindenhofas, kur, kaip Jorgas buvo spėjęs papasakoti, susižavėję ledynmečiu susiformavusia natūralia apžvalgos aikštele, romėnai įkūrė muitinės stotį; ji ir buvo miesto ištakos.

Ne, į senamiestį nepasukome. Važiavome užmiesčio keliu. Štai jau už mūsų liko namai, gatvės. Važiavome ir ne į kalnus. Alpės bolavo kitoje pusėje. Toks pažįstamas man pasirodė laukų keliukas, vingiuojantis visai kaip Lietuvoje. Ir visiškai lietuviškai tolumoje dunksojo miškas.

Jorgas visą kelią tylėjo. Vis dėlto, mąsčiau aš, jis uždaro būdo. Tuoj toptelėjo paguodžianti mintis, kad jis galbūt nedažnai turi progą pasikalbėti su moterimis, išskyrus, aišku, žmoną; o dar tokioje intymioje aplinkoje!

Apie ką jis mums važiuojant galvojo, aš, aišku, nežinojau. Neatitraukdama akių, stebėjau jį visą kelią ir visą kelią galvojau apie jį. Norėjau jį pažinti. Tai buvo vyras, kuris man patiko. Sustojęs automobilis nutraukė mano mintis. Jau? Kas gi čia? Čia gi tik miško pakraštys. Diena buvo, žinoma, puiki, saulėta. Bet miškas?! Išlipome. Jorgas žengė kelis žingsnius ir parodė man krūmais apaugusį kirtimą:

- Matai tą rausvą gėlę? Tai Digitalis purpurea (vėliau Lietuvoje sužinojau, kad taip vadinama paprastoji rusmenė). Ji graži gėlė, tiesa?

Priėjau arčiau.

- Labai graži gėlė, - pasakiau. Tikrai: laukinis tai buvo augalas, tačiau aukštas, lieknas. Dėmesį iš tolo traukė siauras į viršų kylantis gėlės žiedynas su daugybe akinančiai raudonų žiedų. Bet pažvelgusi iš arčiau, pamačiau, jog tie ryškūs žiedai sudaryti iš gilių, atvirų vamzdelių.

Jorgas pasilenkė:

- Augalai, kaip ir žmonės, turi savo charakterį. Rusmenė tokia patraukli, kad kartais auginama net soduose. Bet neapsigauk. Šio aukštos gėlės žiedynas – tikras puikybės įsikūnijimas. Pažvelk, kaip žiedai telkiasi tik apie augalo centrą, o jie juk dar ir tušti! Lyg ši gėlė jaustųsi svarbesnė už kitų pasiekimus, kuriais net nesidomi. Šalta, susvetimėjusi.

Dabar jis žengė griovio link.

- Priešingai, Ranunculus acris (aitrusis vėdrynas) turi išsišakojusį ir retą žiedyną. Ar matai tuos gausius geltonus žiedelius? Stiebeliai kelia juos plačiai, lyg norėdami dovanoti visiems aplinkiniams, gręžia į visas puses.

Vėdrynus ir Lietuvoje buvau nekartą mačiusi. Jų pilna drėgnose pievose. Niekad į juos neatkreipdavau ypatingo dėmesio. Geltonuoja, ir tiek. Mes su Jorgu priėjom arčiau. Pabandžiau naujomis akimis pažvelgti į skaistųjį geltonį. Jorgas juo tikrai žavėjosi:

- Ar jauti vėdryno veržimąsi į saulę? Jauti, kaip gyvybingai jis atsiveria? Ir kaip pilnai? Tai tikras išsilaisvinimo iš ribotumo pavyzdys.

Paglostęs gėles, Jorgas paaiškino:

- Augalų psichologija yra mano darbo kryptis.

Mačiau, kad Jorgas augalų pasaulyje jaučiasi neblogiau nei žmonių. Supranta jį. Jorgas nėra toks uždaras, kad būtų nejaukiai nuobodus. Jis turi ką pasakyti, jo kalba gili, prasminga, kartu susijusi su vaizdiniais. Jis tiesiog užbūrė mane savo pasakojimais, įtraukė į savo pasaulį:

- Botanikos sode aš labiausiai mėgstu dirbti su frezijomis. Šios be galo kvapnios, iš Afrikos kilusios gėlės simbolizuoja pagarbą. Jų net žiedynas linksta horizontaliai. O kiek jos turi paslapčių! Lyg moterys.

Jau mums važiuojant namo, Jorgas pridūrė:

- Kai tu turėsi draugą, atkreipk dėmesį, kokias gėles jis instinktyviai tau išrinks. Jei padovanos tau puokštę su frezijomis, žinok, kad jis - tai tas tikrasis. Vadinasi, jis suvokia pagarbos svarbą mūsų materialistiniame pasaulyje. O be pagarbos santykių nesukursi.

Visą popietę mąsčiau apie kartu praleistą laiką. Jorgas buvo išvažiavęs į darbą ir į ligoninę. Grįžo vėlai, beveik iškart atsigulė. Buvo taip tylu, aš net girdėjau jo alsavimą. Skaisčiai švietė mėnulis.

Kitą dieną prisėdome vienas šalia kito tik vakare, jam jau grįžus iš darbo. Paklausė, kaip praėjo mano diena. Atsakiau, kad išvaikščiojau visą senamiestį. Lankytini objektai Ciūriche - retame mieste taip būna – susikoncentravę arti vieni kitų. Manęs nenuvargino net garsusis „pirkėjų rojus“ – Bahnhofstrasse.

Ar moteris gali įsimylėti vyrą dėl jo kvapo?

Jorgas domėjosi mano įspūdžiais. Jis buvo apsirengęs mėlyną chalatą. Sėdėjo arti manęs; man buvo keista, kad vien šis minkštas, intymus drabužis gali svaiginančiai gundyti. Bet ne, ne tik drabužis – pirmiausia jo šeimininkas. Jorgui būnant taip arti, jaučiau jo kvapą; užsimerkiau, kad jausčiau dar stipriau.

Mane užhipnotizavo troškimas sulaikyti jį prie savęs, mėgautis jo kvapu, ir kuo ilgiau... Kaip ten jis vakar pasakė, kalbėdamas apie vėdryną? “Vaisių kekė, kuri nokdama išsisklaido – kas gali būti kilnesnio? Juk tai dovanojimas pasauliui savęs.“

Rodos, lyg būtų kalbėjęs apie mane. Apie poreikį, užvaldžiusį mane - poreikį ką nors dovanoti pasauliui. Arba save...jam? Lyg siela būtų pasinėrusi į šiltus vidinius virpesius.

- Jorgai, - staiga paklausiau,- čia tavo sritis: ar moteris gali įsimylėti vyrą dėl jo kvapo?

- Kvapo? Kodėl tau iškilo būtent toks klausimas?

Žinoma, aš nieko neaiškinau. Buvau dar nepasiruošusi kalbėti su juo apie intymius dalykus. Vis dėlto vyras... Neaišku, kaip jis sureaguos.

- Juk kalbėjai apie frezijas. Kokie subtilūs, individualūs tavo selekcinių frezijų kvapai... Kaip brangiai jas perka įžymių kvepalų gamintojai.

- Bet kodėl būtent apie kvapą tau kilo mintis? – jis pažvelgė į mane susidomėjęs, kažkoks keistas.

„Nes tu taip arti manęs, ir geidulingos mintys veda mane iš proto. Noriu būti prie tavęs, ir kuo ilgiau. Jausti vyrišką aromatą“ – na, to, žinoma, nepasakiau. Tylėjau. Bet, man rodos, paraudau, o jis gal ir pastebėjo. Turbūt, nes jis pastabus ir dėmesingas. Jei dirba, atsiduoda darbui, jei kalbasi – atsiduoda pašnekovui ir temai. Žiūrėjo į mane susidomėjęs. Pasilenkė dar arčiau manęs:

- Na, tai seksologų nepelnytai užmiršta, be galo svarbi tema. Neįsivaizduojamai dažnai moteris įsimyli ar atstumia vyrą dėl jo kvapo. Tiesiog priimtinas jo kvapas moteriai arba ne. - Kaupiausi sunkiai ir ilgai, kad ištarčiau:

- Man labai priimtinas tavo kvapas.

Džiaugiausi, kad Jorgas reagavo labai subtiliai. Jis nepuolė manęs kaip išbadėjęs vilkas, tuo pačiu ir nenukreipė temos. Jis matė, kaip svaigina mane mintis tiesiog pabūti su juo šį romantišką vakarą, ir kaip arti slypi saldžios nuodėmės – ar tiesiog silpnybės – pavojus.

Jorgas tik labai atsargiai apkabino mane; jo minkštas chalatas švelniai prigludo man prie veido. Tai buvo vyras, kuris tiesiog skaitė mano mintis. Atrodo, jo elgesys buvo pats paprasčiausias: nepajutau jokių slaptų ketinimų ar demonstratyvių pastangų, jis tiesiog darė tai, kalbėjo tai, ko aš nebyliai norėjau.

Manau, kai moteris trokšta iš vyro (ar – negavusi – iš vyrų!) dėmesingumo, tai turėtų būti būtent tai, ką jaučiau gaunanti iš Jorgo.

Jorgo žodžiai buvo aiškūs ir nedviprasmiški. Su manim, kaip užsieniete, jis kalbėjo lėtai, neskubėdamas, kas leido dar labiau žavėtis ne tik tuo, ką jis sakė, bet ir jo balsu. Iš pradžių pacitavo Getę, mėgstamiausią savo poetą (tuomet ir aš prisiminiau Getės eilėraštį iš mokyklos laikų apie žveją, kurį sugundė ir pražudė undinės Lorelei daina), po to labai natūraliai - Jorgas visada natūralus - kalba pakrypo intymesne vaga:

- Žinai, augalai padeda jaustis subrendusiam, išsivaduoti iš agresijos. Beje, kaip ir lytiniai žaidimai, kur svarbu suvaldyti norą atlikti viską kuo greičiau.

Tą vakarą ilgai nesiguliau, bet jau gulėjau, kai Jorgas vėl prisėdo prie manęs. Jis vis dar buvo apsivilkęs minkštąjį chalatą, tik jau ne taip tvirtai susiveržęs diržą. Gundantis minimumas? Tai buvo labai malonu. Aš juk irgi jau ruošiausi miegoti. Tikrai nesitikėjau ir kartu slapta tikėjausi – aš visai jau painiojausi savo mintyse, - kad Jorgas tąnakt dar prieis prie manęs.

Jorgas jautė, jog aš bejėgė priešintis:

- Noriu parodyti tau, ką iš tikrųjų reiškia bučiuoti.

Bučiuoti? Buvome, tiesa, kalbėję apie bučinius, nes Jorgas pasidalino su manimi augalų - bučinio simbolių paslaptimis. Ta tema savaime erotinė, bet tuomet nepajutau trikdančios, nejaukios atmosferos - kalbėjomės paprastai ir be asmeniškumų. Bet dabar – staiga supratau – tai nebebus apibendrinantis, akademinis pokalbis. Čia aš būsiu ne mokinė, o jau moteris.

Bijojau net sujudėti. Jorgas buvo labai susijaudinęs, bet ne nekantrus. Pabučiavo mano lūpas, ir aš pajutau šilumą. Lėtai bučiavo mano pečius, kaklą... Bučiuodamas pažastį, įkvėpė mano kvapo ir mėgavosi juo, o aš mėgavausi jo kvapu. Nežinojau, kas bus toliau, bet laukiau kaip paslapties įminimo.

Laukiau, tik tol, kol dar galėjau mąstyti...Vyras, dėl kurio ėjau iš proto, neskubėdamas bučiavo mano delnus, kojos pirštus, padus... Jaučiau jo šiltą alsavimą, jo prakaitą.

- Dabar turiu eiti,- jo susijaudinimas neperėjo į agresyvumą:

- Eiti?

- Aišku, norėčiau likti, bet šiandien geriau jau pasakysiu „Labanakt“.

- Labanakt, Jorgai.

Likau viena. Santykinai viena, nes jis gulėjo visai netoli. Buvau išraudusi, pasimetusi. Kaip turėtų reaguoti Jolanta? Ar tai buvo neištikimybė žmonai? Apsisprendžiu, jog pirmoji mintis, atėjusi man į galvą, ir bus teisinga. Bet dabar ir vėl iškilo keblumas: nebeturėjau minčių. Jos bijojo net knibžtelti: tokia atsakomybė ne joms.

Man užteko šilumos, bet man vis dar baisiai trūko Jorgo. Jaučiausi lyg augalėlis, kuriam reikia sodininko. Sodininką buvau jau radusi ir pakeisti jo nebegalėjau. Nebebūčiau galėjusi prie kito priprasti. Tik jis žinojo, kiek man reikia šviesos, kiek man reikia vandens. Kiek man reikia dėmesio.

Aš buvau toks nesavarankiškas augalas, beformis kaip vijoklis, negalintis stiebtis, neįsikibdamas į kažką stipresnį.

„Man reikia tavęs, Jorgai“, - su ta mintim užmigau.

Pasipriešinti prigimčiai

Po kelių dienų Jolanta grįžo iš ligoninės. Dieną užgožė buities rūpesčiai, o naktį jie praleido kartu. Girdėjau garsų nuotrupas. Ir supratau, jog ryte norėčiau nubudusi matyti draugės vyrą ne jos, o savo lovoje. Rašyti apie tai sunku. Vyrams gal patiktų slapčiomis dirstelti į gašlų nuogumą. Bet kalbu apie labai jautrius, ypatingai intymius dalykus, ir dar dvasiniame lygyje.

Jie užvaldo moterų protus ir ilgiems metams pavergia tų vargšių mintis. Ir gal tik karjeristės iš pašaukimo be rūpesčių išsinarplioja iš šio apgaulingai saldaus tinklo. Tačiau esu nusprendusi rašyti atvirai, ar ne? Norėtųsi supratimo (tikrai, o kam gi nesinorėtų?). Jis buvo su kita - kaip turėjau jaustis? Jis buvo su kita, - bet man labai buvo svarbu nepasiduoti klaikiai nevilčiai.

Na, tiksliau, ją vijau kaip įmanydama: juk aš priešinausi beviltiškam širdies nerimui, beviltiškam troškimui būti JAM vienintele. “Jis su kita! Jis su kita!“ „Ar nepaliksi tu, šlykšti mintie, manęs ramybėj?! Juk aš nuo to ne blogesnė. Ne nelaimingesnė. Aš pati spręsiu apie savo laimingumo lygį, ne kiti! Juo labiau ne kitų veiksmai ar neveiklumas. Net ir jam, Jorgui, čia nesuteiksiu galios. Tikrai nepulsiu, neplėšiu jo nuo žmonos – teisėtos. Nešauksiu „Būk mano, tik mano! Aš tau pati geriausia!“

Jis pats nuspręs, kas jam geriausia. O kas gi lieka man? Noriu būti seksualiai patenkinta? Tai ir būsiu. Man reikia jo? Jis čia. Mano beribėje vaizduotėje. Kol jo nėra, aš jį įsivaizduosiu. Mano fantazijose jis bus šalia, šiltas ir atviras.“ Tą naktį Jorgas buvo kartu su žmona, bet mano mintyse jis buvo ir su manimi. Vėliau išgirdau jį nulipantį žemyn, vaikštantį apačioje.

Kitą dieną Jorgas pasisiūlė pasivaikščioti su manimi po Botanikos sodą. Jame organizuojamos ekskursijos moksleiviams, o Jorgas surengė ekskursiją man. Buvome dviese. Klausiausi jo žavinčio balso, bet nebesuvokiau žodžių. Nebesupratau nė vieno vokiško žodžio, jie buvo tik fonas, lyg muzika. Jorgas net nutilo nustebęs, nebesikalbėjome, tik vaikščiojome.

Man tai vis dar buvo daugiau lyg praėjusios nakties tęsinys. Visi tie reti, egzotiški augalai susiliejo į vieną krūvą. Atsimenu tik drėgmę ir mane išpylusį karštį tropikų šiltnamyje, ir didžiules, išsikerojusias palmes, apsuptas vešlios lapijos. Norėjau tik kristi ant žemės ir niekada, niekada nebeatsikelti.

Man svaigo galva vien tik Jorgui paėmus mane už rankos. Drebėjau iš jaudulio svajodama, bet bijodama kalbėti apie slapčiausias savo fantazijas, su kuriomis praleidau praėjusią naktį. Pagaliau, apsupta gėlynų grožio, išdrįsau pasipasakoti. Gal gamta suteikė jėgų? Kažkur dingo baimė ir drebulys.

Jau greitai vis vien turėjau išvažiuoti. Norėjau palikti Jorgą, būdama su juo taip artima, kaip kad dar nebuvau su niekuo. Jis ilgai tylėjo. Mėgavomės tyla iki pat namų. Kažkodėl grįžę neradome Jolantos. Turėjome laiko ramiai pabūti ir namuose.

- Sėskis (staiga Jorgas pasodino mane ant čiužinio, ant kurio miegodavau) Noriu tau kai ką parodyti. Na, ne visai taip, - pasitaisė, kai jau atsisėdome.- Noriu padėkoti tau už laiką, praleistą kartu. Ką pasakysi apie erotinį masažą?

Jis atsegė man suknelę, labai lėtai, bet kiekvienas judesys buvo toks švelnus, kad aš nejutau jokio vyriškų pirštų nemiklumo. Pasąmonėje net švystelėjo mintis: o tiek vyrų įsitikinę, jog brutali jėga seksualiai sužadina moterį!

Nepaprastai lengvais pirštų prisilietimais Jorgas stimuliavo mano odą ir beveik nematomus plaukelius ant mano kūno. Tokie lengvi buvo jo judesiai, kad jaučiau labiau įelektrinimą nei kutenimą. Tiesa, jaučiau ne tik tai...

- Kai turėsi draugą, papasakok jam apie erotinio masažo malonumą. Noriu, kad žinotum: tu verta geriausio, - atsakė Jorgas į mano susižavėjimą.

Praleidusi Ciūriche dar vieną dieną su Jorgu ir jo žmona, ankstyvą rytą išvažiavau namo. Išvažiavau su ilgesiu gražiai šaliai, romantiškam miestui ir – labiausiai – vienam vieninteliam vyrui. Jaučiau tuštumą, bet kartu ir pilnatvę. Man užteko žinoti, kad yra tokių nuostabių vyrų, tame pačiame pasaulyje, toje pačioje erdvėje, kur esu aš.

Jie dovanoja – kiek tai yra jų galioje – džiaugsmą, gėrį, grožį ir pasididžiavimą. Jie ištikimybės ir kartu aistros įsikūnijimas. Praėję šalia, palieka virpančią širdį ir neužgautus jausmus. Jaučiau, kad galėčiau jam suteikti kažką daugiau, kad jam manęs dar labai, labai reikės, bet... dar ne laikas? Turės dar kažkas įvykti? Ar tik aprimti aistra?

Norėčiau išgyventi kažką panašaus. Iš visų jėgų atsiribodama nuo praeities, gniaužiu savyje bet kokias erotines mintis savo svajonių vyro iš Šveicarijos atžvilgiu. Vadinu savo pasakojimą tikros meilės istorija... Ir staiga pagaunu savyje mažytę viltį: gal vis dėlto tai nebuvo vienintelė mano gyvenimo meilė? Gal sugebėsiu perkelti savo jausmus į kitą vyrą, ir visai, visai netrukus...

O jis gal kažkur netoli?

Jolantos draugė

Atsiųskite savo meilės istoriją konkursui ir laimėkite šaunių prizų

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Prorusiški separatistai rado naują taikinį: pasakoja kraupią istoriją apie Lietuvos karius (613)

Lietuvių kariai Ukrainoje išprievartavo mažametes mergaites, o vietos pareigūnams atsisakius...

Banko akibrokštas: liepia algą pervesti į jo sąskaitą, kitaip pakels palūkanas (142)

Bankų klientai turėtų labai atidžiai skaityti pasirašomų sutarčių sąlygas ir ne visada...

S. Skvernelis apie G. Palucko komentarus dėl Astravo AE: panašu į Kremliaus ruporą papildyta 09.21 (51)

Premjeras Saulius Skvernelis sako, kad vieši Socialdemokratų partijos lyderio Gintauto Palucko...

Partijų reitinge pirmauja konservatoriai (116)

Opoziciniai konservatoriai šiuo metu turi didžiausią visuomenės palaikymą, o valdantieji...

Vilniuje pabiro konteineriai su vištomis dėl įvykio apsunkintas eismas (43)

Vilniuje Geležinio Vilko ir Ukmergės gatvių sankirtoje iš sunkiasvorio automobilio iškrito...

Ieškoma dingusi be žinios pavėžėjimo paslaugas teikianti Andžela Markevičienė (19)

Vilniaus policija ieško dingusios be žinios Andželos Markevičienės. Moteris rugsėjo 20 d....

Orai: pagaliau galėsime mėgautis rudeniu (11)

Antroje savaitės pusėje pamažu įvyks permainos. Ketvirtadienis dar nieko naujo neatneš, o nuo...

Tragedija pasibaigęs susidūrimas atvėrė labai skaudžią Lietuvos problemą (10)

Pastovūs laukinių žvėrių ir vairuotojų susidūrimai verčia susimąstyti apie tai, kad galbūt...

Pasaulį sugraudinusios šokėjos gyvenimas apsivertė: kelias iki šypsenos buvo ilgas ir skausmingas

Projekte „ Britain 's Got Talent “ su šokėjų grupe „Merseygirls“ pasirodžiusi Julia...

Vokietijos specialistų naudotų automobilių ataskaita: „Ford Mondeo“ po 100 tūkst. kilometrų (17)

DELFI su žurnalu „ Auto Bild Lietuva“ tęsia straipsnių seriją, kuriais kviečia skaitytojus...