Nežinau, ar mano istoriją galima pavadinti vasaros romanu – tai greičiau neišsipildžiusi svajonė, kuri prasidėjo vieną vasarą... Tai buvo seniai. Prieš 22 metus.
Saulei leidžiantis pora stovi ant Tūkstantmečio Tilto Londone.
© Reuters/Scanpix
Ilsėjausi Juodkrantėje. Tai buvo pirmas kartas, kai tėvai mane išleido vieną (su drauge) į poilsio namus. Turėjom apartamentus per du aukštus, nes mama dirbo įmonėje, kurios pavaldume ir buvo minėtieji poilsio namai.

Kai mes, pagal jau nusistovėjusį paprotį, po pietų spoksojome į praeivius, stovėdamos balkone, apačioje triukšmaudami ir stengdamiesi atkreipti į save dėmesį, spūdino keli jaunuoliai. O kai šie mūsų paklausė, kur galėtų būti biliardinė, mano ne per daug užsikomplekavusi draugė pareiškė:

- Pas mus!

Netrukus pasigirdo beldimas į duris. Mano bičiulė Donata nuskubėjo atidaryti, jau žinodama, kas už durų. Aš, manydama, kad esu tvirtesnių principų ir laikydama save aukštesnės moralės asmenybe, suvaidinau supykusią ir užsisklendžiau V. Mykolaičio - Putino,,Altorių šešėliu” antro aukšto miegamąjame. Po kelių minučių iki manęs pakilo ir vienas iš minėtos grupelės jaunuolių – Rimantas.

Po neilgų įkalbinėjimų jiems pavyko mane ištraukti iš už tų Šešėlių, juolab kad ir man svečiai rūpėjo ne mažiau nei Donatai... Juk mums buvo tik po šešiolika... Taigi susidarė dvi ,,oficialios” poros: aš su Rimantu ir Donata su Domantu.

Savaitė pralėkė kaip tas Baltijos vėjas. Nieko blogo ar smerktino mes nedarėm, tai buvo nekaltas flirtas, dėl kurio mūsų naujiems garbintojams tekdavo miegoti net prieplaukoje po valtimi.

Rudenį, per garsiąsias spalio šventes nutarėme savo draugystę pratęsti. Kadangi mūsų bičiuliai buvo klaipėdiečiai, tad pasimatymą numatėme pusiaukelėje – Plungėje, kur mano draugė turėjo močiutę. Jau ten pajutau ypatingą dėmesį iš kito - ,,ne mano”- vaikino Domanto.

Tai buvo labai subtilios užuominos (,,turbūt Rimantui labiau pasisekė...”), kurios dar labiau kurstė mano moteriškas ambicijas. Prie užuominų prisidėjo ir nebylūs, tačiau iškalbingi žvilgsniai, prisilietimai prie mano rankos... Bet ,,oficialiai” mano vaikinas buvo kitas, todėl Domantas, matyt, neiškentęs situacijos dviprasmiškumo (naivu, tačiau prisiminkit – mums – tik po 16..., vaikinams – 18...), išvažiuoja, į ką Rimantas sureaguoja natūraliai:

- Domantas turi paną! Pas ją ir išvažiavo.

Mane tarsi užpylė emocijų lavina: nepasitenkinimas savimi, ambicijos, pyktis, net pavydas! Tačiau tuo metu, tai buvo tik emocijos, jausmų – dar ne.

Pavasarį mūsų bičiuliai buvo pašaukti į Sovietų armiją, ir todėl, kad buvo iš miesto prie jūros, pateko į karinį laivyną, kuris buvo dislokuotas kitame Didžiosios Rusijos krašte, o ten turėjo tarnauti tris metus (ne du, kaip įprasta). Rašė abu.

Iš pradžių tik apie kasdieninius tarnystės reikalus, bet netrukus Domantas atsiuntė laišką, kuris pretenduotų į romantiškiausio laiško konkurso finalą. Nenorėčiau dalintis man ypač brangiais žodžiais, bet buvau lyginama su Dievaite, kuri gyvena jo mintyse ir akyse...

Dabar keikiu save už savo tolimesnius žingsnius, bet aš iš jo pasityčiojau, uždraudžiau jam apie tai net užsiminti! Griežtai pareiškiau, kad mudu galim būti tik draugai. Jis susitaikė, tačiau karts nuo karto jo laiškuose įsiplieksdavo aistra... Buvau pritrenkta, kai vieną dieną, atidarius duris, pamačiau jį! Domantas, gavęs išsvajotų atostogų, atvažiavo pas mane! Kelios dienos, praleistos vaikščiojant po Vilnių, man buvo labai žavios, matyt dėl to, kad mano jausmai jau budo...

Po kelerių metų, kai mudu periodiškai susitikdavome, tačiau tik kaip draugai, ilsėjausi Palangoje. Jis, kaip geras draugas, pasibaigus mano atostogoms, parvežė mane su drauge (kita) iš Palangos į Klaipėdą, kur mudvi ketinom sėsti į Vilniaus autobusą. Staiga išgirstu griaustinį iš giedro dangaus: - Pasilik!- jo žodžiai ir žvilgsnis buvo maldaujantys.

Kur tau! Ką tik buvau pradėjusi dirbti ilgai išsvajotame darbe, todėl net negalėjau pagalvoti, kad sostinės sceną pakeisiu į pariferinį, ramų šeimyninį gyvenimą! Buvau iš tikrųjų supykusi! Ką jis gali man pasiūlyti? Intuityviai kilo poreikis keršyti, nors dabar jau net negaliu pasakyti už ką.

Po pusmečio, kai žmogus atvažiavo autobusu į Vilnių, pasveikinti mane gimtadienio proga, aš, suorganizavus išvyką į kaimo sodybą, sėdau į savo kito gerbėjo automobilį, igrūdus Domantą į jau ištekėjusios Donatos automobilį. Kažkodėl norėjau jį skaudinti. Ir man pavyko. Psichologai greičiausiai pasakytų, kad pykau ant situacijos dėl atstumo, kuris mus skiria, ant savęs ir jo, kad negalim tų kliūčių įveikti.

Mūsų kasmetiniai susitikimai vis retėjo. Kartą, kai mudu (jam atvykus į Vilnių) sėdėjom kavinėj, atsitiko jau ne griaustinis – taifūnas:

- Mano žmona laukiasi!

Vėliau bandė gelbėti situaciją, aiškindamasis, kad ir jam reikia šilumos, meilės, kurios aš nedaviau, kad jo žmona - gera moteris, kuri tiesiog užėjo pas jį ir… pasiliko.

Mano pyktis kiek atslūgo, sužinojus, kad ji – ne lietuvė, nes žinojau slavių poreikį emociškai prisirišti ir tarnauti vyrui. Kita vertus, ilgai sielvartaut ir neturėjau kada: sužinojau, kad manyje irgi gyvena seniai trokštamas kūdikis…

Dekretinių atostogų metu, kai mano mergytei buvo pusantrų metų, puoliau uždarbiauti vienoj reklamos agentūroj. Išvakarėse dienos, kai turėjo įvykti didžiulis mano organizuojamas renginys, sulaukiau skambučio iš Domanto, rytojaus dieną žadėjo būti Vilniuj. Prisimenu tą fizinę kančią, kad negalėsiu jo pamatyti kartu su nenugalimu troškimu jį apkabinti...

Mano šefė – nuostabi išeičių iš visų situacijų specialistė – pasiūlė jį pasiimti drauge. Taigi – didžiulė puota, vaidinimas, pirtis, alkoholis ir atsipalaidavimas po sėkmigai įvykusio renginio – visa tai mane padarė pavargusią ir pažeidžiamą. Nebegalėjau toliau laikyti savyje tos paslapties, kuri mane žlugdė emociškai.

Grįžę į Vilnių (pobūvis vyko Vilniaus rajone), saulei tekant mudu patraukėm pasivaikščioti po Vingio parką... Tada ir įvyko stebuklas - galų gale mudu pažinom vienas kitą. Buvo ypač gera jau vien dėl to, kad šitiek svajota, laukta, tikėtasi. Pasijutom, kaip paaugliai, ištrūkę iš tėvų priežiūros, pirmą kartą išbandydami uždraustą vaisių. O dar vėsus, drėgnas rytas ir ištuštėjęs parkas…Bei šiltas mylimo vyro glėbis…

Tokia mano vasaros romano istorija, kuri tęsiasi jau 22 metus. Ir – turiu prisipažinti – vienintelis tikras jausmas, kurio neužgožė nei laikas, nei atstumas, nei žmonės, kurie supa jį ar mane. O gal kaip tik dėl to, kad jo (to jausmo) nenuplovė indų plovikliai, nesusiurbė dulkių siurbliai, jis nesuvirė troškiniuose, neištirpo vaikiškuose rūpesčiuose, visada liks mano jausmų dėžutėje giliai paslėptas, bet itin brangus.

Epiloge galėčiau pridurti, kad pernai, kai su dukra poilsiavom Palangoje (su savo vyru išsiskyriau), buvom susitikę, bet tik trumpam, išgerti kavos. Vėliau SMS-u prisipažino, kad negali ramiai būti šalia manęs, nes bijo, kad neatsakys už savo veiksmus, o griauti šeimos negali…

Greta

Atsiųskite savo meilės istoriją konkursui ir laimėkite šaunių prizų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Iš JAV generolų – perspėjimai apie artėjantį karą: galimybė labai reali (1182)

Čia mano nauja uniforma. Taip „Sniego susitikimo“ konferencijoje prisistatė kostiumu vilkintis...

Išlindo nesąžiningų darbdavių naudojama schema – dalis algų mažesnės (170)

Kai kurie vaikus auginantys darbuotojai gali net neįtarti, kad „ant popieriaus“ uždirba mažiau...

Skvernelis: nesmagu girdėti interpretacijas dėl žiniasklaidos laisvės ribojimo (35)

Nuomonė, kad parlamentinė tyrimų komisija dėl LRT yra kraštutinė priemonė, nesikeičia, nes...

Vilniaus oro uosto darbuotoja paaiškino, kodėl pigių skrydžių bendrovių keleiviai lėktuvo turi laukti ant laiptų (6)

Vilniaus oro uostas ne vienam tautiečiui jau tapo įprasta kelionės pradžios ar pabaigos vieta....

Eglė Mauricė. Nuo vasario 1 d. didėja alimentai (15)

Kiekvienais metais, vasario 1 d., reikia indeksuoti teismo priteistas sumas, kurios mokamos kaip...

Orai: atkeliaujančios permainos kels tikrą chaosą (47)

Artimiausiomis dienomis šaltis palaipsniui silpnės. Antradienį tik vietomis, o trečiadienį jau...

Sukritikavo gydytojų protestą: Lietuvoje vertinami tik geriausi? (8)

Praūžusi gydytojų protestų audra nudraskė paskutinius skiautų likučius, dengusius ir dar šiek...

Vanagaitės santykiai su Zuroffu išbandymų neatlaikė (566)

Išsiskyrė rašytojos, viešųjų ryšių specialistės Rūtos Vanagaitės ir pikčiausiu nacių...

Victoria Beckham sulaukė itin aštrios kritikos dėl naujos kolekcijos: skandalo sūkuryje - lietuvė Giedrė Dukauskaitė (4)

Mados dizainerė Victoria Beckham tapo aršios kritikos socialiniuose tinkluose taikiniu, nes savo...

Prienų „Golden State Warriors“: LaVaras nori itin greito „Vytauto“ žaidimo ir LKL (29)

„Žaidžiame kaip „Golden State Warriors“, gynybą pamiršę, bet laimi tie, kurie įmeta...