Na, pavyzdžiui, buvome klasikinės muzikos koncerte, tai mano draugas kelias dienas kalbėjo, kokia nuostabi buvo smuikininkė, kaip ji nuostabiai grojo, kaip rankose laikė instrumentą ir t.t. Arba kitas pavyzdys: buvome klasiokų susitikime, tai mano draugas liaupsino ir gyrė kokia faina mano klasiokė. Klausiau jo: tai ką, ar aš jau ne faina?. Jis tik šypsosi, juokiasi ir tiek.
Klausiau, gal nori mane paerzinti, sukelti pavydą? Sako, kad ne. Tai ką reiškia toks vyro elgesys? Gal tikrai jis jau domisi kitomis?
Prisipažinsiu, man nemalonu, netgi skaudu girdėti tokias jo kalbas, neneigiu, šiek tiek ir pavydžiu. Stengiuosi pasitempti, būti įdomi ir mylinti jo moteris. Ką galėčiau dar padaryti? Labai nenoriu jo prarasti.
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas:
Kiekvienas žmogus turi pavyduliavimo jausmą, visiems norisi būti vieninteliais bei pačiais nuostabiausiais kitų akyse. Tuo pagrįstas įsimylėjimas, nes tuomet kurį laiką tokie ir esame. Kodėl taip yra, ar gali būti kitaip – atskira kalba. O dabar – apie dėmesį kitiems.
Laimei, Jūsų vaikino žodžiai daugiau liudija ne apie seksualinį kitų moterų patrauklumą, bet apie estetinį: „gražiai atrodo ir gražiai laiko smuiką“, „faina“ – tai ne tas pats, kaip „aš tik apie ją ir galvoju“. Kažkiek įdurdamas Jūsų savimeilei jis galbūt nesąmoningai Jus erzina, žinodamas, kad tai palaikys Jūsų pastangas jam patikti. Tačiau išeikime iš nekaltumo prezumpcijos: kol jis pats to nepasakė, mes negalime tvirtinti, kad taip ir yra. Todėl padarykime prielaidą, kad jis tiesiog šitaip elgiasi nejausdamas Jūsų reakcijos.
Taigi, tarkime, kad Jūsų vaikinas tiesiog labai naiviai reiškia savo susižavėjimą nesuprasdamas, kaip Jums tai nemalonu. Vaikinams patinka visokios merginos, o merginoms patinka visokie vaikinai. Jeigu Jūs neigiate, kad taip gali būti Jums, tai tik todėl, kad šitaip galvoti Jūs išmokote. „Man, pavyzdžiui, patinka tik jis vienas ir į nieką kitą aš žiūrėti nenoriu“, – taria Jūsų lupos, kai pro Jus praeina dailus vaikinas. O tuo metu, kai Jūsų lupos tai taria, Jūsų ranka nevalingai pataiso plaukus, o krūtinė kiek pakyla. Didelė dalis žmonių, tvirtinančių, kad kreipia dėmesį tik į savo išrinktuosius, nuolat rodo savo kūno kalba, kad seksualiai reaguoja į kitos lyties žmones, ir dar gerai, jei tik į kitos lyties.
Tad Jūsų nuogąstavimas „gal tikrai jis jau domisi kitomis?“, deja, yra teisingas, tik pilnas atsakymas būtų „jis domisi tiek, kiek ir aš pati domiuosi kitais“. Tai, kad jis apie tai kalba garsiai, tik rodo, kad jis tai daro sąmoningai. O Jūs greičiausiai – nesąmoningai. O gal kartais Jūs suvokiate, kad Jums kas nors patinka, tačiau Jūs susilaikote nuo komplimentų, nes nenorite įskaudinti savo vaikino. Juk sprendžiate pagal save ir žinote, kad tai gali įžeisti. Ar tikrai gali?
Visai gali būti, kad Jūsų vaikinas niekad negirdėdamas iš moterų, kad joms tuo pačiu kažkiek patinka kiti vaikinai, tiesiog niekada tokios nuoskaudos nėra patyręs. Moterys dažnai elgiasi su vyrais labai taktiškai, bijodamos juos įžeisti. Toks vaikinas gali jaustis visų susižavėjimas tiesiog natūraliai. Ir klasėje jis buvo tik giriamas. Ir mama jį tik girdavo. Jis visuomet būdavo vienintelis ir nepakartojamas. Štai jis ir nepažino pavyduliavimo skausmo, ir naiviai mano, kad gali kalbėti ką nori savo artimai merginai, kas jam patinka.
Galima atlikti eksperimentą: o kas, jeigu Jūs pradėtumėte atvirai reikšti savo susižavėjimą kitais vyrais? Galbūt, tuomet Jūsų vaikinas pajustų, ką Jūs jaučiate? Esu tikras, kad Jums nebūtų lengva tokį eksperimentą padaryti. Kažkokia instinktyvi nuojauta pasakytų Jums, kad tai būtų labai žiauru. Bet ši nuojauta gali būti susikūrusi iš to, kaip jaustumėtės pati. O pati Jūs aiškiai jaučiate pavyduliavimą. Tuo tarpu Jums nekyla mintis mesti vaikino dėl šio pavyduliavimo. Tad gal ir jam bus nemalonu, tačiau ne tiek, kad jis Jus paliktų. Tarkime, tokia rizika yra. Jūs niekuo nerizikuojate, jeigu užuot tai dariusi pasiūlytumėt jam vaizduotės eksperimentą: „įsivaizduok, kad aš pasakyčiau tau, kaip man patinka kažkoks vyras dainininkas; kaip man patinka kažkokio vyriškio rankos; kažkokio praeivio figūra. Man įdomu, ką tu jaustumei, kai aš tau šitai sakyčiau. Neskubėk atsakyti, įsijausk“.
Ir Jums visai nebūtina girdėti, ką jis atsakytų. Galbūt jis seniai yra paruošęs atsakymą, pavyzdžiui, „man tik būtų malonu, kad tau malonu“. Ne, Jūs žiūrėkite, kaip jis reaguotų į Jūsų klausimą matomais ženklais. Ar jis liktų atsipalaidavęs, laimingas, plačiai besišypsantis? O gal trumpam susirauktų, nustebtų, patrintų skuostą? Savo nežodine reakcija jis išsiduotų, kaip iš tiesų reaguoja į tai, kad nėra vienintelis ir pats nuostabiausias.
Kitas būdas – atvirai pasakyti :„žinai, man nemalonu, kai tu ką nors giri. Norėčiau, kad to nedarytumei, kai kalba eina apie moteris“. Šitaip pasakyti nėra lengva, nes dauguma įsimylėjėlių tiki, kad kitas gali skaityti jo mintis ir norus, o perskaitęs pasiruošęs tuoj pat vykdyti. Meilė, atseit, yra tokia magija, kuomet mes tampame visagaliai, skaitome vienas kito mintis, o mūsų mylimas žmogus tampa burtininku. Anksčiau ar vėliau mes įsitikiname, kad mes nesame telepatai, apsaugoti save – ne mūsų artimo žmogaus, o mūsų pačių pareigia, ir kad saugotis reiktų ne tik nuo priešo, bet ir nuo savo artimo. Ir kad skirtumas tarp svetimo priešo ir mūsų artimo yta tas, kad artimam mes galime pasakyti bet ką, labai atvirai, nes juo pasitikime. Ir leidžiame jam padaryti tą patį, kad jis galėtų pasitikėti mumis. Ir būname pasiruošę, kad išgirdę tai, kas mums nepatinka, mums gali užsinorėti pravirkti ir pabėgti klykiant: „taip ir maniau, kad tu manęs nemyli“. Bet tai būtų manipuliacija, o brandus kelias būtų pasakyti: „neslėpsiu, man tai nemalonu girdėti, bet tai geriau, nei melas“.
Ką tai galėtų duoti Jums? Iš jo pusės – mokėjimą įsijausti į kitą žmogų, suprasti savo veiksmų pasekmes. Meilė nėra visagalė burtininkė, verta pabandyti įsijausti į kitą žmogų. Iš jūsų pusės tai duotų didesnį pasitikėjimą ir pagarbą sau – juk tai nėra ir nebus vienintelis dalykas, kuris Jums gali nepatikti Jūsų vaikine. Ir nutylėti tai, kas mums nepatinka, vadinasi, didinti savo vidinį nusivylimą, tikėti, kad kitas gali perskaityti tavo mintis ir neišvengiamai įsitiktini, kad negali. Tuomet , kai Jūs atvirai sakote: man tai nepatinka. Jūs neatstumiate žmogaus, o parodote, kad gerbiate save. Ir tuo pačiu priverčiate žmogų gerbti Jūsų ribas.
Ar visa tai reiškia, kad jus ištiko santykių krizė? Ne. Tiesiog jūsų mokotės didelio meno – kaip mylint kitą išlaikyti meilę sau. Šio meno jums prireiks visą gyvenimą.
Sėkmės Jums.
